Prieš kiek daugiau nei savaitę į Lietuvą po ekspedicijos sugrįžęs Saulius tiesiu taikymu paniro į darbus. Visgi paklaustas, ar jau pavyko mintimis atitrūkti nuo patirtų įvykių, jis pripažįsta, kad sukoncentruoti dėmesį dar gana sunku.
„Kažkur yra tekę skaityti, jog sugrįžti į realybę užtrunka. Tad ne tik man kartais būna sudėtinga po tokių ekstremalių emocijų ir fizinių iššūkių. Dažniausiai turi praeiti tam tikras laikas, jog priprastum prie naujos realybės. Šiuo metu truputį sudėtingiau koncentruotis, šokinėja mintys, organizmas dar neatsistatęs. Turbūt tai yra normalu, ypač pirmomis savaitėmis“, – aiškina S. Damulevičius.
Portale „Delfi“ – pokalbis su pirmuoju lietuviu, pasiekusiu Gašerbrumo I viršūnę ir įkopusiu į visas keturias Karakorumo kalnyno viršūnes.
– Užsiminėte, kad organizmas dar nespėjo atsistatyti. Kiek paprastai tam prireikia laiko?
– Yra daug veiksnių, nuo ko tai priklauso: kiekvieno organizmas skirtingas, o ir ekspedicijos būna sunkesnės, lengvesnės. Paprastai trunka savaitę ar dvi, kol grįžta jautrumas į pirštų galiukus, dar kelios savaitės, kol atsistato nukritęs svoris, o sportinę formą atgauti ir pagerinti gali užtrukti dar ilgiau.
– Nusikelkime į šios ekspedicijos pradžią. Turėjote planą kopti į Nangą Parbatą. Kodėl pasirinkote būtent šį kalną? Norėjosi paminėti 10 metų sukaktį, kai toje pačioje vietoje įvyko teroristų išpuolis, ar buvo ir kitų priežasčių?
– Praeitais metais mano partneris pasiūlė tokią idėją – kartu į kalnus lipame jau daug metų, o susipažinome būtent per Nanga Parbato išpuolį. Po įvykio mūsų komanda sustiprėjo, rūpėjo, kaip kiekvienam sekasi, kaip išgyvena patirtą tragediją. Kolegos mintis prigijo, netrukus lenkai pasiūlė prisijungti prie jų ekspedicijos.
Buvo jausmas, kad, jei ne dabar, praėjus 10 metų, tai klausimas, kada ten dar grįžtume. Visos sąlygos sutapo, tad pasiryžau tą padaryti. Kartu norėjosi pagerbti žuvusiuosius, bazinėje stovykloje įrengti memorialines lenteles.
– Kaip atrodė pasiruošimas laukiančiam iššūkiui? Ar jis skiriasi priklausomai nuo kalno, į kurį kopiate?
– Aktyvus pasiruošimas prasideda likus keliems mėnesiams iki ekspedicijos. Kiekvieną sezoną siekiu papildyti ir atnaujinti savo metodiką, bet pastaruoju metu turiu nusistovėjusį treniruočių grafiką su tam tikrais testais, psichologinio ir fizinio pasirengimo pasitikrinimu. Jau porą metų pavasarį dalyvauju Davido Gogginso iššūkyje, kur 48 valandas kas 4 valandas bėgame po 7–10 km – išeina apie 100 km per dvi paras. Iššūkio sudėtingumas ne tik fizinis, nes reikia kovoti su savo valia, iškęsti miego trūkumą. Netrukus po to vyksta tradicinis pėsčiųjų maratonas, kai per parą įveikiame 100 km – iš pradžių eini apie 50 km, tada 25 km bėgi naktį ir likusius 25 km bėgi ryte.
Tokie išbandymai duoda geresnį supratimą apie savo ribas. Tai labai svarbu alpinizme, nes tokiose aukštumose, į kurias mes kopiame, jokių gelbėtojų nėra, sraigtasparnis kyla tik iki kokių 6000 m. Todėl turiu kuo geriau save pažinti, kad turėčiau pakankamai pasitikėjimo, bet kartu neprarasčiau atsargumo.
Jau atvykęs į bazinę stovyklą, pirmiausia galvoju apie kalną. Nanga Parbatas patenka į trijų pavojingiausių kalnų sąrašą – istorija yra parašyta krauju. Kadangi jau buvau ten, žinau, kaip yra. Bazė ten žemai – tik 4 km aukštyje. Iš vienos pusės, malonu – žydi gėlės, šilta, visai kitaip nei mėnesį gyventi ant ledyno. Tačiau žiūrint iš kitos pusės, tai reiškia, kad iki viršūnės reikia kopti ne 3 ar 3,5 km, kaip paprastai, o jau 4 km. Tai bene didžiausias skirtumas tarp bazinės stovyklos bei viršūnės tarp visų „aštuntukų“.
Be to, kalnas labai techniškas: pradžioje kopiame stačiais sniego-ledo šlaitais, paskui – uolomis, prieš viršūnę taip pat laukia statesnės atkarpos. Kadangi tenka ilgai kopti dideliame aukštyje, taip vadinamoje „mirties zonoje“, organizmui tai yra sudėtinga. Nenaudojant papildomo deguonies, taip, kaip kopiu aš, tokiame aukštyje kiekvieno žmogaus resursas yra ribotas. Jau po keliolikos ar keliasdešimt valandų galima susirgti mirtinomis kalnų ligomis, todėl ir čia būtina išlaikyti dėmesį ir „šaltą galvą“, nedaryti nepataisomų klaidų.
– Patikslinkite, prašau, kada pradėjote ir baigėte savo ekspediciją?
– Startavau birželio 7 d. ir grįžau liepos 29 d.
– Koks buvo jausmas sugrįžti į vietą, kurioje prieš 10 metų įvyko tokia tragedija? Nenubloškė minčių į praeitį?
– Prieš atvykdamas nežinojau, kaip jausiuosi. Vienas draugas, kurį kviečiau po nelaimės vykti kartu, prisipažino, kad nežino, ar galės užmigti bazinėje stovykloje. Man irgi pirmomis dienomis taip buvo – porą naktų, kol dar nebuvo atvykęs specialus policijos dalinys, buvo gana nejauku.
Būdavo, naktį išgirsti kokius balsus ar švieseles ir lendi iš palapinės žiūrėti, kas vyksta. Ne tai, kad ko nors bijojau ar panikavau, bet supratau, jog reikia būti atsargiam. Net turėjau nusimatęs, kaip greičiau pabėgti iš palapinės nepastebėtam, jeigu viskas pasisuktų negera linkme.
Pakistanas, atrodo, dabar yra saugesnis. Prieš dešimtmetį teroristai dėjosi keršijantys amerikiečiams, nes vyko karas Afganistane. Tačiau slėnis, vedantis į Nanga Parbato bazinę stovyklą, tebėra gana religiškai ekstremalus – ten gyvenantys žmonės saugojasi kitataučių, neleidžia fotografuoti ne tik savęs, bet ir kaimų, aplinkos.
Reikia stebėti, kaip jie elgiasi, nepalikti daiktų be priežiūros. Ir tai labai keista, nes kitose vietose Pakistane, kur teko būti, žmonės gerbia bei myli turistus, o čia atvirkštinis variantas – tamsūs viduramžiai.
Bazinėje stovykloje buvo ginkluotų, specialiai paruoštų pareigūnų, kurie mus lydėjo. Jie patys sakė, kad istorija nutiko jau seniai, neturėtų pasikartoti, bet tuomet klausimas, kodėl jie čia yra. Teigė, jog tam, kad jaustumėmės ramiau, tačiau, kai matai ginklus, ramiai jaustis negali.
– Kaip suprantu iš jūsų pasakojimo, iki nelaimės, kai žuvo alpinistas, viskas klostėsi pagal planą?
– Žiūrint logiškai ir remiantis mano patirtimi, manau, kad turėjome labai daug šansų pasiekti viršūnę. Kopdamas galėjau palyginti, koks buvau prieš 10 metų ir koks dabar, kiek prikaupiau patirties. Turėjome gerą aklimatizaciją, saugų planą kopti iš ketvirtosios aukštuminės stovyklos (7350 m), palankią orų prognozę.
Iki viršūnės mums buvo likę apie 700 vertikalių metrų – tai mažesnis atstumas nei visuose ankstesniuose mano kopimuose į „aštuoniatūkstantininkus“. Tikėjau, kad mums tikrai pavyks, bet tapome situacijos įkaitais ir teko rinktis žmogiškus sprendimus paaukojant savo svajones bei ambicijas.
– Papasakokite plačiau, kas nutiko, kad žuvo lenkų alpinistas?
– Manau, kad buvo padaryta daug netinkamų sprendimų, kurie galiausiai privedė prie labai skaudžios nelaimės. Visų pirma, kartu su lenkų alpinistais buvome sutarę kopti iš ketvirtos stovyklos, tačiau jie prieš vakarą nutarė kopti tiesiai iš trečiosios (6850 m). Tai – ženklus aukščių skirtumas, lemiantis, kad iki viršūnės teks kopti labai ilgai. Ekstremalus aukštis, šaltis, nemiga, fizinis ir psichologinis išsekimas, dehidratacija – visa tai susideda į organizmui pavojingus iššūkius. Ne visi organizmai atlaiko tokius krūvius.
Todėl paprastai yra nustatomos taisyklės, pavyzdžiui, taip vadinamas „apsisukimo laikas“. Tai yra, jei iki tam tikro laiko alpinistas nepasiekia viršūnės – privalo suktis atgal, nesvarbu, kiek būtų belikę. Tokia taisyklė padeda išvengti viršūnės karštinės, kai jau nieko aplink nebematai ir tik nori pasiekti tikslą. Iš tiesų, gali atrodyti, kad viršūnė čia pat, o tas „čia pat“ tokiame aukštyje reiškia, kad dar laukia 2–3 valandos kopimo bei tiek pat atgal.
Visgi atrodo, kad šie lenkų alpinistai buvo pripratę kopti atskirai ir sprendimus priimti individualiai, ne komandoje. Todėl mano siūlymas nustatyti bendrą apsisukimo laiką buvo atmestas. Tačiau net ir kopimo metu atstumai tarp kopiančiųjų buvo labai dideli ir ne visi turėjo ryšio priemones, tad laiku pastebėti bei išvengti nelaimės nepavyko.
Na, o gelbėjimas tokiame aukštyje yra labai sudėtingas – pačiam judėti dėl deguonies trūkumo yra labai sunku, o kažką nešti tiesiog neįmanoma. Be to, naktį turi eiti į pūgą – pats gali įlėkti į kokį plyšį. Bet iš kitos pusės, aš negalėjau elgtis kitaip. Esu taip auklėtas ir mokytas, esu pratęs kopti su partneriu ar komandoje, kurioje visi rūpinasi vieni kitais. Jei yra bent tikimybė išgelbėti – turi eiti. Net jei dėl to reikia „perlipti per save“ – pamiršti diskomfortą ir atsisakyti savo tikslų.
– Užsiminėte, jog lenkų alpinistai beveik neturėjo ryšio priemonių. Kaip sužinojote, kad jiems reikia pagalbos?
– Sužinojome per kitus alpinistus – jie besileisdami pranešė, kad kolegos turi problemų. Bet sumaišė alpinistus – mums sakė, jog vienam alpinistui yra problemų, o paaiškėjo, kad ten net ne tos tautybės žmogus. Kad būtent tam asmeniui iškilo rimta grėsmė, sužinojome tik tada, kai jie pasiekė mūsų palapinę.
Kažkodėl jie tik tuomet sugalvojo apie tai pranešti, tačiau tai yra aukščio reikalai: pervargimas, hipoksija. Kaip raumenys negaudami deguonies nepajėgūs normaliai funkcionuoti, taip ir smegenys ten yra ribotos. Visi gali padaryti tokių klaidų.
– Iš labai arti pamatėte mirtį. Ar tokios situacijos nesupurto vidaus? Gal tuo pačiu ir primena, kaip svarbu elgtis atsakingai, į kalną lipti gerai pasiruošus?
– Esu išsitreniravęs aukštyje nekristi į emocijas. Pirmiausia reikia rūpintis savimi. Jeigu pradėsiu panikuoti, padarysiu klaidų, o tai niekam nepadės. Be to, reikėjo rūpintis ir kitais – dar vienas kolega lenkas buvo apšalęs, vėliau atėjo nuo intensyvios šviesos laikinai apakęs pakistanietis. Turėjome palydėti kolegą į žemesnę stovyklą ir patys rūpintis nusileidimu iki bazės, kurią pasiekėme jau sutemus dar po poros dienų. Tik tuomet pajaučiau fizinį bei emocinį nuovargį.
– Po nelaimės į viršūnę nebelipote, bet nutarėte kopti į kitą kalną – Gašerbrumą I. Kaip priėmėte tokį sprendimą? Čia buvo planas B?
– Taip. Gerai pažinojau šį kalną, nes 2019 m. kopiau į visai šalia stūksantį Gašerbrumą II (8035 m). Tuomet buvo labai sunki ekspedicija, nes į viršūnę kopėme tik dviese su partnere iš Latvijos Natalija Zenina.
Visgi žinojau, kad kelionė nebus lengva. Iki Nanga Parbato papėdės gali ateiti per dieną ar dvi, o čia vien pasiekti bazę paprastai užtrunka 5–6 dienas. Kadangi jau turėjome aklimatizaciją ir žinojome rajoną, mes viską įvykdėme labai greitai.
Vos per keturias dienas praėjome Baltoro ledyną, porą dienų ilsėjomės ir ruošėmės kopimui, šešias dienas kopėme, vėl dieną pailsėję, keturias keliavome atgal. O po poros dienų jau grįžau į Lietuvą ir dar po dienos į darbą. Gana intensyvu ir tai pasijautė – numečiau 10 kg, nuovargis – dar dabar bandau išsimiegoti.
– Dar turėjote jėgų, motyvacijos po tokio įvykio kopti į kitą kalną?
– Labai aiškiai jaučiau, kad galėjau pasiekti Nanga Parbato viršūnę – nebuvo, kas galėtų sutrukdyti, nebent būtų pakirtęs nuovargis. Todėl po nelaimės jausmas buvo lyg būčiau apvogtas. Jei būtume iš mirties gniaužtų ištraukę lenkų alpinistą, galbūt būtų buvusi kitokia nuotaika. O dabar buvo sunku susitaikyti.
Visgi pagalvojau, kad, jei negalėjau pabaigti šito istorijos puslapio, tai gal pavyks užbaigti savo Karakorumo istoriją. Iš keturių aukščiausių jo viršūnių – K2, Brod Piko ir abiejų Gašerbrumų – man buvo likęs vienas. Turėjau aklimatizaciją, pavyko gauti daugiau laiko iš darbo – ačiū už tai kolegoms – tad pabandyti buvo verta.
– Tapote pirmuoju lietuviu, pasiekusiu Gašerbrumo I viršūnę ir įkopusiu į visas keturias Karakorumo kalnyno viršūnes. Koks jausmas tą padarius?
– Ne veltui keturias vasaras ten praleidau – jautėsi įdirbis, pasiruošimas. Nors visada stengiuosi valdyti emocijas, kai užlipau ant Gašerbrumo viršūnės ir pamačiau, kad nebėra, kur daugiau kopti, pajaučiau, kaip jos prasiveržė. Norėjau ten pabūti – valandą buvau visiškai vienas. Tai buvo greičiausias mano įkopimas turint omenyje šturminę dieną, kai išeini iš palapinės, ir ilgiausias laikas praleistas ant „aštuntuko“ viršūnės.
Turbūt tai atpirko vargą ir viską, kas nutiko anksčiau. Tik nusileidimas buvo pavojingas, debesyje išklydome iš kelio, buvo neaišku, kur leistis. Padarius klaidą, buvo galima toli nuriedėti. Todėl kolegos pasiekus viršūnę niekada nesveikina – tik nusileidus į bazinę stovyklą visi pasidžiaugė. Tol, kol nenusileidi, negali atsipalaiduoti.
– Du kartus nepavyko įkopti į Nangą Parbatą. Kaip manote, dar neatėjo tam tinkamas laikas ar tiesiog nelemta?
– Pažįstu ne vieną labai patyrusį alpinistą, kurie bandė ir daugiau kartų. Kaip minėjau, pats kalnas nėra lengvas, sąlygos ne visuomet susiklosto. Man ir vėl nepavyko, bet ypatingo dėsningumo čia neįžvelgiu. Pirmasis atvejis iš viso nebuvo susijęs su alpinizmu, o dabar atsisakyti viršūnės dėl pagalbos kolegai buvo mano paties sprendimas.
Kita alpinistų komanda, kurios prašėme pagalbos, atsisakė padėti ir tęsė kopimą į viršūnę. Tokiame aukštyje kiekvienas sprendžia, ar papildomai rizikuoti, kad padėtų kitam, ar ne. Aš džiaugiuosi savo sprendimu, nes „mirties zonoje“ elgiausi taip, kaip turėčiau pasielgti būdamas čia.
Grįžimas į Nangą Parbatą po kažkurio laiko gali pasikartoti. Tik aš neforsuoju, palieku, jog tai išsispręstų savaime. Tam reikės komandos, pasiruošimo. Manau, ne kitais ir ne dar kitais metais galėsiu tą padaryti.
– Ar galvoje jau šmėžuoja idėjos, kur galėtumėte patraukti ateityje? Ar dabar norisi tik pailsėti?
– Dabar noriu ne tik pailsėti, bet ir įvertinti alpinizmo situaciją aukštuminėje arenoje ir pagal tai planuoti kitus žygius. Aš visuomet siekiau kopti kaip įmanoma savarankiškiau, nenaudojant deguonies ar išorinės pagalbos. Tačiau pastaruoju metu viskas keičiasi, dabar labai daug žmonių kopia su deguonimi ir nešikais, patyrusių gidų fiksuotomis virvėmis ir pramintu taku.
Be abejo, tai ir man padeda pasiekti tas aukštas viršūnes, bet pats iššūkis pasikeičia. Be to, teko girdėti, kad Kinijoje nuo šių metų į „aštuntukus“ jau draudžiama kopti be gido ir deguonies. Vadinasi, norėdamas kopti į viršūnes taip, kaip tą dariau, netolimoje ateityje galbūt nebegalėsiu.
Visgi manau, kad kopimai „mirties zonoje“ be papildomo deguonies yra ir išliks didžiuliu iššūkiu. Iš aukščiausiųjų viršūnių dar yra tokių, kurių nėra pasiekęs joks lietuvių ar Baltijos šalių alpinistas. Iš penkių aukščiausių planetos viršūnių tik antroji – K2 (8611 m) – buvo įkopta lietuvių – mano paties – nenaudojant papildomo deguonies. Tad idėjų tikrai netrūksta, tik jų įgyvendinimui reikia daug ryžto, pastangų ir vis augančio biudžeto. Ir nors praeitais metais iškart pasakiau, kad šiais vyksiu prie Nanga Parbato, šįkart esu linkęs kiek ilgiau pagalvoti.
