Prieš keliaujant į šiaurę galima susigundyti užsukti į Ayuthają – senąją sostinę, nubarstytą šventyklomis ir jų griuvėsiais.
Arba rinktis „beždžionių sostinę“ – Lopburi. Lopburi – vienas seniausių šalies miestų, kurio buvusios šlovės likučius gaivina tik būriai beždžionių, šeimininkaujančių ne tik šventyklų griuvėsiuose, bet valkataujančių ir pačiame miestelio centre.
Jos siautėja stogais, karstosi elektros laidais, vagia maistą, tamposi kokius tik nutvėrusios plastikinius žaisliukus ir gerokai gadina miestelėnams nervus. Šie pakenčia neregistruotas visur besišlaistančias miesto gyventojas tik dėl to, kad į miestą jos patraukia turistus bei jų pinigines.
Beždžionės – absoliučios miestelio valdovės ir svečių fotoaparatų favoritės; jų negalėjo nukonkuruoti net lauko kavinėje sutiktas vienišas nežinia ką ten veikiantis dramblys. Lapkritį Lopburi rengiama šventė beždžionėms – šios noriai kemša įvairiausius vaisius ir kitas gėrybes, kurios sunešamos kaip miestiečių padėkos už miesto klestėjimą ženklas.
Tie, kurie turistų nutūptą pajūrį ar salas iškeičia į šiaurinius regionus, turi galimybę žvilgtelti į kitą Tailando pusę. Šiaurėje peizažas primena prieš gerus penkiolika metų matytus amerikiečių filmus apie Vietnamą.
Ekstravagantišką sostinės stilių ir kruopščiai puoselėjamą šviesią moterų odą (skirtingai nei vakarietės, tailandietės vengia saulės – šviesi oda asocijuojasi su geresne padėtimi visuomenėje) keičia tamsaus gymio veidai ir drabužiai, lyg pasiskolinti iš aštuntojo dešimtmečio universalinių parduotuvių vitrinų.
Mažesniuose miesteliuose beveik neįmanoma sutikti angliškai kalbančių žmonių, todėl vieninteliu išsigelbėjimu tampa svarbiausių frazių žodynėlis. Tenka pamiršti kavines ar oro kondicionierius, užtat visur gatvėse parduodami čia pat ant grotelių kepama mėsa ar meistriškais judesiais ruošiami blynai.
Valgis tajams – kolektyvinis ritualas, dėl to tokie populiarūs vadinamieji „food market“ – maisto turgeliai, kur iš įvairiausių prekystalių gali išsirinkti norimą patiekalą ir čia pat suvalgyti susiradęs vietą prie vieno iš galybės staliukų. Tiesa, verta pasidomėti iš anksto, ar atokiame miestelyje įmanoma susirasti nakvynę, kad netektų miegoti po atviru dangumi.
„O jūs čia apsistojote pakeliui į Birmą?“ Nenuostabu šį klausimą išgirsti Mae Sai – labiausiai į šiaurę nutolusioje Tailando gyvenvietėje, kuri kartu yra ir pagrindinė sienos su Birma kirtimo vieta. Kelionės kupinos netikėtumų. Neplanuotą vakarą bei nakvynę Mae Sai trumpiname užeigėlėje, kurios durys išdidžiai skelbė: „Pizza“. Lauke prie staliuko su alaus skardinėmis vakaroja trijulė: du senyvi vakariečiai ir vidutinio amžiaus tailandietė. Vienas jų, prancūzas, neparodo nė mažiausio pasipiktinimo, kad jo poilsis nutrauktas, ir keliauja į vidų pagaminti mums ko nors valgomo.
Blausiai apšviesta gatve praeina pavieniai gatvės prekeiviai, vilkdami į kalną savo maisto vežimėlius; pravažiuoja vienas kitas motociklas. Vienu vaiku vedina, kitu nešina pasirodo skurdžiai apsirengusi moteris. Pamačiusi mus prieina ir atkiša delną išmaldai. Mūsų tailandietė piktu balsu ją nuveja kažką burnodama.
Lyja kaip iš kibiro, peršlapusiems vėsu – neįprastas jausmas šioje šalyje. „Ši gatvė tajų kalba vadinama Vėjų gatve, nes joje dažnai siaučia vėjai nuo Himalajų“, - miesto legendą senbuvio intonacija dėsto priešais sėdintis amerikietis.
Jo vardas Maikas, jam šešiasdešimt penkeri, ir jis jau dešimt metų gyvena Tailande.
„Valstijose būčiau visiškas skurdžius, - atvirai prisipažįsta jis. – Čia galiu šauniai pragyventi iš savo pensijos, mėgautis geru maistu, saule ir, aišku, alumi“.
Tailandietė pritariamai juokiasi. „Turėjau kavinę, turėjau svečių namus – vienas vargas, o naudos mažai. Dabar gyvenu pats sau. Vienas? Kaip čia pasakius... Turėjau ir geros gyvenimo kartu patirties, turėjau ir blogos. Dabar nei moterys, nei vyrai man neberūpi!“
Tailandietė meiliai apkabina vyriškį ir masažuoja jam pečius.
Įstrigę šiame neišvaizdžiame pasienio miestuke išgirstame (ne)tipišką vakariečio Tailande istoriją. Siamo karalystė – aukso kasyklos ne tik jaunučių merginų glamonių ištroškusiems pagyvenusiems turistams. Ne tik egzotikos už prieinamą kainą ieškantiems klajūnams ar įdegusiems paplūdimio liūtams tatuiruotais kūnais, demonstruojantiems nepriekaištingas linijas droviesiems tajams nepriimtinais būdais.
Saldesnio ir šiltesnio gyvenimo ieškantiesiems ši šalis – puiki pabėgimo galimybė. Ištisus metus – kaitri saulė, skanus maistas, pigus stogas virš galvos. Tailandas – ne tik meilė iš pirmo žvilgsnio, bet ir santykiai iš išskaičiavimo, besitęsiantys tol, kol tai naudinga abiem pusėms.
Bus daugiau
