Niekada nemaniau, kad vyksiu į Pietų Afriką. Nežinau, dėl kokių vidinių išankstinių nuostatų maniau, jog ši Afrikos šalis mažiausiai panaši į tikrąją Afriką. Girdint keliautojų po Keniją, Tanzaniją ir Namibiją atsiliepimus, širdis šaukė kelionei būtent į tuos kraštus, bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
2009-ųjų rudenį štai toks „juokas“ mane nuvedė ten, kur, kaip sakė liūtas Bonifacijus, nukorus kojas galima pasėdėti ant Žemės krašto. O tiksliau – į Pietų Afrikos Respubliką. Dėliodama kelionės akcentus, kurių centru jau dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo tapęs Keiptaunas, suvokiau, kad per tokį trumpą laiką (dvylika dienų) apkeliauti visos šios spalvingos ir skirtingos šalies nespėsiu.
Todėl, prisimindama kelionę galvotrūkčiais po Europą (per dešimt dienų perlėktus gražiausius Vokietijos ir Prancūzijos regionus), nusprendžiau leisti sau malonumą gėrėtis. Todėl visas 2 000 km maršrutas iš tikrųjų buvo tik mažytis pakrantės lopinėlis šalies žemėlapyje. Tačiau palikęs neišdildomų įspūdžių.
Pirmi įspūdžiai
Kaip įsivaizduojate Afriką? Karštis, išdegusi savana, laukiniai žvėrys, keisti mistiniai ritualai? Nežinau kodėl, bet Pietų Afrika man pirmiausia asocijavosi su vynu, saule ir pasėdėjimu ant Žemės krašto (čia, matyt, kalti tie nepamirštami vaikystės animacijos prisiminimai). O jau tada – visa kita.
Lėktuve esančio televizoriaus ekrane tarsi nematomu pieštuku pagal dienovidį brėžiamas mūsų lėktuvo, skrendančio iš Ciuricho, kelias. Vieną po kitos kertame daugybės Afrikos šalių oro erdves. Taip, šveicarai, matyt, gali sau leisti sumokėti už dienovidinio tiesumo kelią, nors komfortas lėktuve man niekuo nesiasocijuoja su šveicariška kokybe ir patogumu.
Lėktuvo saloną, nors ir labai tvarkingą, su dabartiniais kitų oro linijų naujos kartos lainerių „Boeing“ ir „Aerobus“ salonais galėčiau lyginti kaip moskvičių su BMW. Tai, matyt, atitinka šveicarų būdą: jei senas daiktas „dirba tvarkingai ir tiksliai“, kam jį keisti nauju?
Nusileidžiame Johanesburge – prie pasų kontrolės tokios eilės, kaip kažkada būdavo JAV. Tačiau dirba daug policininkų, todėl judame gana greitai. Beje, tokią pasų kontrolę, kai kiekvienas fotografuojamas ir filmuojamas, turi taip pat tik JAV. Matyt, čia kalti tie deimantai ir auksas, kurių apstu šalyje. Dar kartą pakylame. Šįkart skrendame patogiu Pietų Afrikos oro linijų lėktuvu. Vaiskus dangus suteikia galimybę gėrėtis besikeičiančiu šalies peizažu. Dykumos, kalnai – čia žalia, čia gelsva, o ten štai tokie keisti spalvoti ratai. Gal ir čia kaip Peru pasidarbavo nežemiški keliautojai?
Britų palikimas
Keiptaune leidžiamės sudėtingai, tik iš antro karto lėktuvas nutūpia saugiai – pilotas praneša, kad tokie saugumo reikalavimai, nes šiame natūraliame „bliūde“ (taip, taip – būtent toks žodis buvo pavartotas apibūdinant Keiptauno apylinkes) labai stiprūs šoniniai vėjai.
Šilta ir saulėta – visi šypsomės, nusileidę netoli Žemės krašto, ir einame ieškoti savo transporto priemonės, kitaip sakant, pasiimti užsisakyto automobilio. Vaikinukas iš automobilių nuomos bendrovės preciziškai viską aiškina, stengiuosi būti atidi ir rami, nors viduje kažkas kirba. Juk važiuoti visas šias dvylika dienų svetimos šalies keliais ir Lietuvos gyventojų skaičiumi garsėjančiame Keiptaune reikės kairiąja kelio puse. Et, tas britų palikimas... Išvykstame.
Pirmieji posūkiai „atvirkščiai“. Tikiuosi, kad žmogaus smegenys sukurtos taip, kad prisitaikytų prie bet kokių sąlygų. Įtampa kiek atslūgsta, pro šalį pradeda šmėkščioti vynuogynų terasos, tolumoje melsvame rūke – nepaprasto grožio Simonsbergo kalnų masyvas. Štai ta Pietų Afrikos dalis – Žemės kraštas, kuriame baltieji apsigyveno anksčiau nei juodaodžiai, o juk tai Juodojo žemyno dalis.
Gėrėdamiesi puikiais vaizdais pasigailime, kad atvykome kiek per anksti, nes ne visi vynmedžiai pasidabinę lapais, juo labiau – vynuogių kekėmis. Čia ankstyvas pavasaris: žydi gėlės, žaliuoja medžiai. Dar nebuvo vasaros karščių, todėl vaiski žaluma akina.
Kaip gyvena vyndariai
Vis dėlto smalsumas nugali. Labai laukiu posūkio į Konreką (vynininkystės ūkį, esantį Stellenboscho apylinkėse), kuriame net dvi naktis bus mūsų namai – pirmieji šiame tolimame krašte. Mus pasitinka ne tik senovinis namas ir nuostabus kraštovaizdis besileidžiančios saulės spinduliuose, bet ir bulterjeras, atbėgęs apuostyti atvykėlių. Juokinga, bet mano draugai vikriai sušoka atgal į automobilį. O aš vadovaujuosi posakiu „Šuo šunį pažįsta“ ir, nekreipdama dėmesio į šalia bindzinantį geležinio žandikaulio šeimininką, įeinu pro pagrindines duris. Šypsena nušviečia ne tik mane pasitinkančios šeimininkės veidą, bet ir maniškį.
1793 m. statyto pastato jaukumas pranoko mano lūkesčius. AŠ ATVYKAU ten, kur NORĖJAU. Jauku. Nepakartojamos Stellenboscho apylinkės. Visą dieną blaškomės po vyno ūkius – mano bendrakelioniai ragauja nuostabų Pietų Afrikos vyną – gėrimės fantastiška vyninės „Hidden Valley“ panorama. Degustacijos vedėja, jauki mergaičiukė (pasirodo, savininkų dukra), nustemba, kad aš neragausiu. Juokauju: „Juk pilnos pakelės stendų „Arrive alive“ ir jūsų šalyje 0 % leidžiamų promilių.“
Nusikvatojusi atneša man taurę skaidraus kaip krištolas nepakartojamo skonio vandens. Sako, kad tai kalnuose esančių versmių gaiva. Mano vanduo nustebina ir dar vieną šios vietos lankytoją – lengvai įkaušęs pagyvenęs džentelmenas primygtinai siūlo man paragauti puikaus brendžio, kažką pasakoja apie savo švenčiamą pavėluotą „sekretorių dieną“, supažindina mane su savo, anot jo, „tikrai tik sekretore“, ir, neįveikęs mano „neragausiu“, nueina prie automobilio (beje, tokius automobilius retai kur galima pamatyti – šiame restorane renkasi apylinkių elitas).
Bus tęsinys