Būna žmonių, kurie oro bendrovėms išparduodant bilietus įsigyja nebrangių bilietų į Budapeštą, Paryžių ar Amsterdamą, tada rezervuoja kambarius viešbučiuose ir skrenda ten per šventines dienas ar paprasčiausią savaitgalį.
Jiems patinka pažvelgti į naujus miestus, tarsi į svetimus langus, pažinti jų istoriją ir stebėti, kuo jie gyvena šiandien.
Tokie žmonės sugeba susiruošti į trumpą kelionę per vieną dieną ar akimirksniu sugalvoti jos maršrutą. Tai daryti juos kursto sveikas avantiūrizmo jausmas. Dažnai jie prisipažįsta, kad grįžus iš tokios trumpos kelionės visuomet atrodo, kad ilsėjaisi savaitę, ne trumpiau!
Pakeisti laiko greitį
Palyginkime valandos pasivaikščiojimą po Vieną ar Stambulą su ta pačia valanda, praleista kamšiuose pakeliui į darbą – laiko pojūtis absoliučiai kitoks. Kelionėje mes intensyviai reaguojame į viską, kas vyksta aplinkui, esame užvaldyti naujų įspūdžių ir atrodo, kad laikas prabėga akimirksniu. Vis dėlto retrospektyvoje jis toks prisotintas reikšmingų įvykių, kad atrodo, jog to laiko praėjo daugiau nei iš tiesų.
Šį dėsningumą aprašė anglų psichologas Steve'as Tayloras. Kelionės tarsi pratęsia mūsų gyvenimą ir dar džiaugsmingų akimirkų dėka. Greitai keičiantis vietoms neatsiranda įpročių, o kelionės trumpalaikiškumas suteikia mūsų pojūčiams ypatingo aiškumo. Mes maksimaliai susikoncentruojame į dabartį, stengdamiesi sustabdyti ir įsiminti kiekvieną akimirką.
Atsigaivinti
Leisti trumpas išvykas sau gali netgi tie, kuriuos prie namų riša nesibaigiantys reikalai ar žmonės, nemėgstantys ilgalaikių kelionių. Tyrimais nustatyta, kad daugiausiai malonumo garantuoja trijų-šešių dienų išvykos. Vis dėlto ir dvi dienos toliau nuo biuro ir namų neabejotinai žada pozityvių emocijų pliūpsnį, skatina kūrybingumą, o aktyviai praleistos gali sukelti „srauto“ būseną.
Išgirsti save
Išeiginės dienos maršrutą mes planuojame ne taip kruopščiai, kaip ilgalaikes atostogas. Vadinasi, dažniau leidžiame sau priimti spontanišką sprendimą, paprasčiausia įsiklausyti į save – kur man norisi vykti šį kartą?
Žinoma, kam nors tokia išdaiga gali tapti pabėgimu nuo vidinės tuštumos. Vis dėlto tai gali virsti kelione ten, kur kviečia siela. Tegul tai ne visuomet bus racionalus sprendimas, tačiau siela visada turi savo tikslus, kurie kartais prieštarauja protingojo „aš“ siekiams.
