Kelionės pradžiai – įspėjimai
Keliaujant nuo oro uosto viešbučių link, agentūros palydovė perspėjo: graikai nėra pavyzdingi vairuotojai. Ypač saloje, į kurią atvykome. „Čia beveik visi viršija leistiną greitį“, - kalbėjo ji.
Mergina užsiminė, kad karščiausią dienos dalį verčiau neitume parduotuvių ar įstaigų link. Graikijoje paplitusi siesta - popiečio miegas karšto klimato šalyse gana įprastas. Vėliau tuo ir patys įsitikinome: maždaug nuo 13 iki 17 valandos graikai ilsisi.
Lietuviai - žmonės taupūs
Jau kitą rytą nusprendėme, kad kiurksoti viešbutyje visą dieną neįdomu, tad pasidomėjome ekskursijomis po salą.
Išvykas siūlė ir kelionių agentūra, organizavusi mūsų išvyką, tačiau lietuvių paslaugos pasirodė brangokos, tad paguodos ieškojome pas vietinius. Ir iš tiesų, vietinėse kelionių kompanijose analogiškos ekskursijos gerokai pigesnės.
Beveik visi lietuviai, įsikūrę tame pačiame viešbutyje, užsisakė ekskursiją po nedidukę, tačiau itin įspūdingą Symio salą. Išvykti turėjome anksti rytą, grįžti - vakare. Beje, viešbučio, kuriame apsistojome, maitinimo tipas - „viskas įskaičiuota“, tad ekonomiškesni tautiečiai susiprato: vykdami į ekskursiją privalės paaukoti pietus.
Turbūt nieko nenustebins ir tai, kad beveik visi lietuviai pusryčiauti atėjo ne tik sočiai papildyti skrandžius, bet ir nuo bendro stalo likusio maisto kelionėn įsimesti.
Be sąžinės graužaties jie krovė į maišelius įvairius užkandžius, duoneles ir net nedidukes sviesto pakuotes. Tačiau kaip sviestą užtepsi be peilio? Viena lietuvaitė ir šį įrankį „pasiskolino“.
Tautybės nesuklastosi
Kitą dieną keliavome salos sostinės Rodo miesto link. Vos užklydome į senamiestį, apjuostą akmenine siena, mus pasitiko minia gatvės prekeivių. Norėdami įsiteikti vis klausinėjo, iš kur esame. Sužinoję, jog mes lietuviai, tarsi žinodami, kur mūsų šalis, supratingai tardavo: „Aaa... lietuviai“.
Kiti, nesulaukę atsakymo, imdavo patys spėlioti, bet nė vienas nepataikė - visi manė, kad mes rusai.
Sugalvojome papramogauti ir, priėję gatvės prekeivius, dar šiems nespėjus prasižioti, angliškai tarėme, kad mes - iš Anglijos. Tai išgirdę vietiniai tik sutartinai šypsojosi ar imdavo juoktis. Esą mes ne anglai, bet rusai, ir jų neapkvailinsim. Lyg būtų ant kaktos parašyta, iš kur atvykome.
Kelionės palydovės buvome perspėti, kad čia ne Turkija ir su graikais į derybas verčiau nesileisti: esą nusiderėti vis tiek nepavyks, o ir įsižeisti gali. Tačiau neretam lietuviui su graikais dėl mažesnės kainos susitarti vis dėlto pavyko, o įsižeidusių nebuvo.
Norėjo nuauti batus
Rodo miesto senamiestyje prisėdus pailsėti, šalia besišnekučiavę graikai nužiūrinėjo mano batus. Vienas jų priėjo ir paklausė, koks batų dydis. Sužinojęs, kad aviu kaip tik jam tinkančius batus, nė nesimatavęs išsitraukė iš kišenės 50 eurų, beveik dvigubai daugiau nei mokėjau už naujus batus, ir pasiūlė nupirkti.
Kad nelikčiau basas, pažadėjo dar ir savo firminius sandalus pridėti. Pamaniau, kad vis dėlto sportiniai bateliai kelionėje patogesni nei sandalai, ir nusprendęs, kad ne pasipelnyti atvažiavau, atsisakiau.
Nežiūri į kelią
Norint apvažiuoti visą nedidukę Rodo salą tereikėtų nulėkti 250 kilometrų. Atstumai tarp miestų labai nedideli, tačiau kainos už važiavimą autobusu palyginti aukštos. Vieną dieną sumanėme pataupyti ir papramogauti stabdydami pakeleivingas mašinas.
Stovėjome nejudrioje gatvėje, tad „laimikio“ tykojome ilgiau nei 20 minučių. Pakelėje sustojęs iš Italijos kilęs graikas pasisiūlė veltui pavėžėti iki mūsų miestelio.
Laisvai angliškai kalbantis pusamžis vyriškis papasakojo apie gyvenimą ir darbą Graikijoje, domėjosi ir mūsų šalimi. Pastebimai viršydamas leistiną važiavimo greitį vyriškis užsimanė parūkyti. Išsitraukė savo tabokinę ir, atsainiai užmesdamas akį į kelią, ėmė sukti cigaretę. Kartu važiavusi lietuvaitė leptelėjo, kad irgi norėtų pabandyti. Vyras geranoriškai atidavė cigaretę ir ėmė sukti naują, taip pat neatsargiai elgdamasis kelyje.
Pigiau reiškia, kad gali kainuoti gyvybę
Viskas baigėsi laimingai ir kitą dieną vėl stovėjome autostrados šalikelėje. Po kelių minučių sustojo Graikijoje gyvenantis albanas. Įsėdus į automobilį jis paleido albaniškos muzikos kasetę, pradėjo dainuoti. Žinoma, dainos dar niekam nepakenkė, o dar neįprasta, įdomi muzika. Tačiau albanas vairuodamas pašokti užsimanė, o šokdamas ir apimtas euforijos dažnai užsimerkdavo. Leistiną važiavimo greitį jis viršijo kone dvigubai.
Galvoje sukosi mintis, kad pigus pasivažinėjimas šįkart gali kainuoti gyvybę, nes albanas energingai šoko. Pamatęs kelkraščiu einančią grupelę juodaodžių, norėdamas atkreipti dėmesį, kalbėjo: „Negri, negri...“. Netrukus iškišo pro langą galvą ir pakartojo šiems girdint, žinoma, nepamiršdamas signalizuoti.
Suteikė sparnus
„Alaus?“, - paklausė ir sustojo šalia nedidelės parduotuvėlės. Tikrai ne, - atsakėme ir išsigandome, jog šis maždaug trisdešimties metų vyriškis prie vairo dar ir alkoholį vartos.
Tačiau, dėkui Dievui, nusipirko skardinę energetinio gėrimo „Red bull“, anot reklamos, suteikiančio sparnus. Akivaizdu, kad albanas arba per daug reklamų prisižiūrėjo arba šis gėrimas iš tiesų „veikia“. Važiuodamas visą kelią jis buvo lyg ant sparnų. Pamatęs kokią moteriškaitę pradėdavo švilpauti ir signalizuoti.
Tačiau sėkmė tądien buvo palanki ir kelionė baigėsi laimingai, bet sugrįžti nusprendėme autobusu.
Dviprasmiška situacija
Mieste sutikome vietinį prekybininką, su kuriuo pasišnekučiavome apie gyvenimą.
Papasakoję, kad čia atvažiavome autostopu, jį prajuokinome. Vyriškio įsitikinimu, mums labai pasisekė, jog apskritai kažkas sustojo. Esą čia tiek privažiavę netvarką keliančių albanų, kad graikai autostradoje jau seniai nebestoja.
Kai pasakėme, kad mus atvežė vienas triukšmingas albanas, dar labiau pralinksminome prekeivį. Jis įspėjo, kad albanai - labai negeri žmonės.
Keista: prisiminėme, jog albanas tą patį sakė apie graikus...
