Rio de Žaneiras dalykiškai III: Samba, futbolas ir vis dar egzistuojanti vergovė

Rio nemirštanti muzika - tai samba. Teko laimė (ar po kurio laiko nelaimė), gyventi name, kurio kieme didžiulio mango medžio paunksmėje savaitgaliais iki paryčių vykdavo samba tūsai.

Samba

Kolektyvinis muzikavimas ir patyrimas – visi žino žodžius, panašiai linguoja, vidury sėdi saujelė apsuptų muzikantų su cavaquinho (maža gitarėlė), gitarom, plastmasiniu trombonu, būgneliais. Jaučiasi, kad čia vis tik dar yra daug Afrikos. Nes samba nėra ta muzika, kurią kažkas atlieka, o kiti ploja, kaip įprasta vakaruose. Nes samba yra matyt tiesiog gamtos stichija, kuri apima visus aplink, individai išsitrina ir lieka tik judesio ir garso bangos bei guminėm šlepetėm apautų kojų trepsėjimas.

Samba vakarėlyje dažnai pokalbiai būna trumpi. Labas, iš kur tu? Ar turi draugą? Jei sakai, kad taip, tai trečia frazė po to būna, ‘iki pasimatymo’. Viskas paprasta. Kartais pasitaiko ilgesnių ir stebinančių pašnekesių – sambuojantis juodukas man žeria senosios Žalgirio rinktinės vardus, Kurtinaitis, Sabonis. Nieko sau, ypač dar kai Brazilija yra ne krepšinio, o futbolo kraštas.

Funk carioca

Comando vermelho finansuoja ir funk carioca, dar žinoma pavadinimu baile funk muzikos produkciją, kuri gali skambėti neblogai, jei nieko nesupranti portugališkai. Dainų žodžių spektras ribotas – papai papai, nusimauk kelnes, ir pan.

Šitas kultūros reiškinys yra vidutinės klasės braziliečių siaubas, bet dažnai nutinka, kad pasiturinčių tėvų vaikai, ieškodami ideologinės alternatyvos metasi būtent į čia, vykdami į pogrindinius šokius favelose.

Vadinti tuos renginius šokiais yra matyt kiek lazdos perlenkimas, bet neverta gilintis į tai, kiek ir kokiu būdu ten įvyksta viešų kopuliacijų. Funk carioca už Brazilijos ribų ypač išgarsėjo, kai tamilių kilmės anglė muzikantė M.I.A. įrašė Bucky Done Gun singlą kartu su favelų kariokomis 2005 metais.

Bosa novos Rio galima paklausyti nebent turistinėje Santa Terezoje, kur kavinėse grojama tai, ką norėtų išgirsti turistai. Dabar didžioji Rio gyventojų dalis su pasididžiavimu klausosi savo miesto muzikos stiliaus Funk Carioca.

Taip pat skaitykite:

Rio de Žaneiras dalykiškai I: Lapa, Bondžinjo ir Gloria

Rio de Žaneiras dalykiškai II: skurdas ir prabanga šalia

Futbolas

Kiekvienoj užkandinėj, alinėj ar restorane visada kažkas žaidžia futbolą ekrane ir visuomet kažkam tai įdomu. Šiais laikais paskaityt vieno Brazilijos intelektualo, kurio vardą pamiršau, pasvarstymus prieš šimtą metų apie futbolą atrodo visiškai egzotiškai. Jis iškėlė klausimą, ar futbolas išvis neturėtų būti uždraudžiamas, kaip sporto šaka, pernelyg kultivuojanti agresiją ir primityvų elgesį. Ar Brazilijoje būtų mažiau smurto, jei kažkas būtų jo tuomet paklausęs?

Panašu, kad Brazilijoje futbolas labiau kaltas už smurtą ir neteisybę netiesiogiai. Ateinančiais metais planuojamas futbolo pasaulio čempionatas daugumos išprususių brazilų akimis – didžiausia tautos vagystė istorijoje. Beatodairiškai statomi stadionai praktiškai reiškia, kad tūkstančiai žmonių yra išvaromi iš savo namų.

Tai reiškia, kad tos nežmoniškos sumos pinigų nebus paskirtos nei viešo mokslo, nei medicinos, nei transporto lygio kėlimui ir prieinamumui gerinti. Tai reiškia, kad po žaidynių daugybėje vietų, kur dabar gyvena žmonės, styros stadionai, su kuriais nebus aišku, ką daryti. Tai irgi reiškia, kad po žaidynių visuomenės greičiausiai laukia nuosmukis nuo trumpo ir gal būt tik iliuzinio ekonominio pakilimo.

Greitai ir efektyviai

Brazilija, kaip viena iš Lotynų Amerikos šalių, iki šiol vadovaujasi tuo pačiu visam kontinentui galiojančiu algoritmu nuo jo “atradimo” laikų: išnaudoti greitai ir efektyviai. Tai paaiškina, kodėl tokioje ištekliais turtingoje šalyje gali būti tiek skurdo.

Urugvajietis publicistas Eduardo Galeano savo knygoje “Atviros Lotynų Amerikos venos” (1971) šitą dinamiką taikliai apibūdina: būtent tos šalys Lotynų ir centrinėje Amerikoje, kuriose buvo daug išteklių, dabar yra neadekvačiai nuskurdę. Iš Bolivijos buvo siurbiamas sidabras ir auksas, o iš Brazilijos – auksas, plantacijomis cukrus ir kaučiukas.

Nors Brazilija gali pasirodyti visai turtinga šalis, dauguma gyvena visiškame skurde. Yra žmonių, kurie gyvendami Rio favelose niekad nėra nuvykę prie jūros. Matyt, žmonijai nepasisekė, kad Amazonija didžiąja dalimi yra Brazilijoje.

Vergovė

Sprendimų priėmėjai, kaip taisyklė, vis dar stipriai rasistinėje Brazilijoje nėra vergų iš Afrikos palikuonys. Obuolys nuo obels toli nekrenta, taip ir buvusių fazendierių palikuonys linkę išnaudoti, kaip jų protėviai, akiplėšiškai nepaisydami visuomenės poreikių.

Tuo tarpu juodoji Brazilija kaip buvo, taip ir liko basa. Fazendieriai liko su mažesnių, ar didesnių Europos šalių dydžio plantacijomis, o juodieji – su laisve jiems dirbti.

Nors 1888 metais Brazilija, kaip paskutinė vakarietiška šalis panaikino vergovę, nebuvo jokios agrarinės reformos, kas tik įtvirtino jau esančią nelygybę. Manoma, kad iki šiol Brazilijoje yra dar apie 40.000 vergų ar identiškom vergijai sąlygom gyvenančių darbininkų. Taip prisipažino Brazilijos valdžia Jungtinėms Tautoms 2004 metais. 2007 metais valstybė išlaisvino tūkstančius vergų iš vienos cukraus plantacijos.

Ideali sistema

Žmonės į gatves dėl didžiosios futbolu prisidengusios vagystės neis į gatves. Sistema geniali, besiremianti senąja romėnų išmintim, kad neišprususiems žmonėms reikia duonos ir žaidimų, ir bus ramu. Ką gi, pasaulio futbolo čempionatas 2014 metais – puikus žaidimas Brazilijos neturtingųjų ir neišsilavinusių masėms bovyti.

Be to, faktas, kad nuo 1960 metų šalies sostinė nebėra socialinės nelygybės kankinamame Rio, o už daugybę pasiskolintų pinigų pastatytoje sostinėje Brazilijoje, kurioje gyvena dauguma valstybės tarnautojai, apsaugo valdžią nuo bereikalingų demonstracijų prieš parlamentą.

Brazilijos švietimo sistema taip pat geniali. Viešas universitetinis išsilavinimas yra palyginti aukšto lygio ir nemokamas. Kaip puiku, galima pagalvoti. Tačiau į valstybinius universitetus gali patekti tik studentai, lankę privačias vidurines mokyklas.

Brazilijos viešųjų mokyklų lygis yra žymiai per žemas, kad realiai įgalintų mokinius įstoti į viešus universitetus. Tokiu būdu mažiau turtingieji, norintys pasiekti aukštojo mokslo, ima paskolas ir studijuoja privačiuose brangiuose universitetuose. O tai gali padaryti labai nedaugelis.

Bus tęsinys