Šį kartą savo trijų dienų išeigines nusprendžiau praleisti pabėgdamas į vieną gražiausių ir labiausiai lankomų Kinijos vietų – Geltonuosius kalnus. Tai į UNESCO pasaulio paveldą įtraukta kalnų grandinė, esanti rytinėje Kinijos Anhui provincijoje. Sakoma, kad Geltonaisiais šie kalnai buvo pavadinti imperatoriaus Huang Di, dar kitaip žinomo, kaip Geltonasis imperatorius, garbei. Viena iš legendų apie šiuos Kinijos kalnus pasakoja, kad Geltonieji kalnai buvo vieta, kur Huand Di imperatorius po mirties įžengė į dangų.
Kaip ten bebūtų, šiandien 100 milijonų metų senumo Geltonieji kalnai yra viena lankomiausių vietų Kinijoje. Patekti į juos labai paprasta tiek iš Šanchajaus, tiek iš kitų mietų, tačiau ne pigu. Patekimas į šią nuostabią vietą kainuoja 80 Lt, 30 Lt kainuoja pakilimas į kalnus ir dar tiek pat nusileidimas. Žinoma, galima kopti ir pačiam, tačiau laiko trukumas ir žmonių gausa greitai šią mintį nuveja šalin.
Piniginę paplonina ir nakvynė, kurios vietų ir pasirinkimo čia tikrai netrūksta. Galima apsistoti tiek kalnų papėdėje, tiek pačioje viršūnėje. Pastaroji vieta itin žavi galimybe ryte grožėtis kalnų viršūnes glostančiais debesimis ir tekančia saule. Vasarą visi viešbučių kambariai yra užimti, tad nakvyne reikėtų pasirūpinti dar prieš atvykstant į kalnus.
Šių kalnų viršukalnės skaičiuojamos dešimtimis, aukščiausias taškas siekia 1864 metrus ir yra vadinamas „Lotuso viršūnė“. Pakilus į vieną iš viršūnių žadą atima nuo jų atsiveriantys vaizdai, kurie ne kartą buvo aprašyti garsiausių Kinijos poetų, tapo net tradicinės Kinijos dailės žanru.
Kinai sako – „jei teko pabuvoti Geltonuosiuose kalnuose, tai nebėra kitų Kinijos kalnų, kuriuos reikėtų pamatyti“. Kas tiesa, tas ne melas, debesų jūra ir virš jos kyšančios milijono meto kalnų viršūnės net garsaus filmo „Avataras“ kūrėją įkvėpė tam tikrus kalnų elementus panaudoti ne vieną Oskarą laimėjusiame filme.
Tačiau yra ir kita medalio puse. Augant Kinijos ekonomikai, kasmet Geltonuosius kalnus aplanko vis daugiau vietinių. Milžiniški žmonių srautai yra puikus pelnas viešbučiams ir kavinėms, tačiau tuo pačiu tai tikras galvos skausmas paprastiems keliautojams, kurie čia atvyksta ieškodami ramybės. Žmonių gausa nustebino net ir mane.
Nors dirbdamas Expo kasdien matau šimtus tūkstančių žmonių, eilėse prie paviljonų praleidžiančius po 6 val., bet to tikrai nesitikėjau išvysti ir kanuose. Buvo vietų, kur tekdavo kalnuose tiesiog stovėti eilėje ir laukti gerą pusvalandį, nes žmonių srautai sudarydavo žmonių „kamščius”. Tokia jau ta Kinija, su didžiausiu gyventojų skaičiumi pasaulyje.
Visgi kelionė buvo smagi. Tiesiog ištrūkti iš Šanchajaus ir pamatyti kitokią Kiniją.
