Praėjusį kartą nesitvėriau savyje po viešnagės budistų šventykloje, o dabar įspūdis Nr.1 yra viešnagė Seule. Per keturias dienas spėjom tik prabėgom pamatyti šitą miestą-milžiną (Seule gyvena apie 10 mln. gyventojų – beveik trys Lietuvos viename mieste), bet to užteko, kad atsirastų noras ten sugrįžti dar kartą.
Apsirengėm savo raudonuosius marškinėlius (programos dalyvių apranga, nuo kurios jau daug kam bloga darosi) ir išvažiavom laimės ieškoti. Tik prieš Seulą dar turėjom stabtelėti keturioms valandoms... „Everland“ atrakcionų parke! Didžiulėje teritorijoje apstu atrakcionų, kurie net ir didžiausiems ekstremalams įtiktų.
Pavyzdžiui, tik iš medžio padaryti „amerikietiški“ kalneliai, kuriuose pasiekiamas 104 km/h greitis, leidiesi žemyn 77 laipsnių kampu ir dvylika kartų gali pajusti nulinės gravitacijos būseną. Taip pat čia yra aibė paprastesnių atrakcionų ir didelis parkas, kuriame pro autobuso langą gali žiūrėti į liūtus, tigrus ir meškas (nors nenorėjo net sausainių valgyt, kai mes juos pro langą mėtėm!).
Keturias valandas šypsena nedingo nuo mūsų veidų – tikriausiai dėl adrenalino dozės. Nedingo ji ir po to, nes iš „Everland‘o“ važiavom link pagrindinio savo tikslo – Seulo. PAGALIAU!
Autobuse, aišku, užmigau (na, negaliu atsilaikyti, ką man daryti), bet kai nubudau – tamsų vakarą nušvietė milijonas Seulo šviesų. Koks didelis miestas! Milžiniški dangoraižiai, intensyvus eismas, sudėtingų konstrukcijų tiltai, daugybė gyvenamųjų namų išblaškė visus miegus iš mano galvos. Dairiausi į visas įmanomas puses, kol po pusantros valandos pasiekėme viešbutį. Pirma naktis milžiniškame mieste, po kurios – daug žadantis rytas.
Apžiūrėti šitame senų tradicijų, naujausių technologijų ir vakarietiškos kultūros persmelktame metropolyje Tikrai yra ką, mes nugriebėm tik mažą dalį. Aplankėm Nacionalinį Korėjos muziejų, kurio modernumas kartais net ir pačias parodas nurungdavo, taip pat važiavom į Asan sveikatos centrą, kurio, kaip ir Hyundai bei Ulsano universiteto, įkūrėjas yra Chung Ju-Yung. Beje, šis centras yra didžiausias Pietų Korėjoje ir, nors įkurtas prieš 20 metų, yra nenusakomai modernus – kalbantys liftai, kompiuteriai, didžiuliai ekranai ir kiti įrenginiai tik patvirtino faktą apie Pietų Korėjos technologinį pažangumą.
Dar viena intriguojanti vieta buvo Pietų Korėjos prezidento Lee Myung-bak rezidencija, kurioje jis ir dirba, ir gyvena. Didelėje teritorijoje išdėstyti pastatai priminė mažą miestą: gatvės, namai, parkas, tvenkinys ir daugybė skirtingų rūšių augalų. Prezidento rezidencijoje griežta tvarka: negalima fotografuoti tam tikrų objektų, visur lydi apsaugos darbuotojai, bet tuo pačiu labai maloniai nuteikia visai grupei išdalinami buteliukai vandens bei pastaba, kad jei ekskursijos metu pasidarys silpna – iškart pasakytumėm apsaugai. Ne tik technologijos, bet ir žmonių draugiškumas čia mane sužavėjo.
Turėjom progos pamatyti ir kiek kitokį Seulo veidą. Aplankėme populiariausias prekyvietes – Insa-dong ir Namdaemun. Čia net tiršta mažų kioskelių su gatvėje ruošiamu maistu. O jau kvapai kvapai: vieni traukia, o nuo kitų reikia 10 metrų atstumą išlaikyt. Šalia pardavinėjami drabužiai, batai, aksesuarai ir daug netikrais prekės ženklais žymėtų prekių, kurios ganėtinai brangios („Kiek kainuoja šita Louis Vuitton piniginė?“, „Septyniolika turėjot omeny?“, „Septyniasdešimt? Už netikrą „brand’ą“?“). Bet galima lengvai rasti daugybę pigių suvenyrų, kurie čia privilioja turistus. Beje, per vieną paskaitą mus mokė, kad ką nors perkant galima prašyti DC – nuolaidos (angl. discount), bet populiariose prekyvietėse nelengva nusiderėti.
Pirmyn ir atgal važinėjome savo autobusais, kuriuose praleisdavome beveik tiek pat laiko, kiek ir ką nors lankydami, nes nuo vieno taško iki kito čia gali tekti kone porą valandų važiuoti. Išbandėme ir viešąjį transportą, kuris gali pasirodyti kiek chaotiškas, bet tikrai yra neblogas. Metro taip pat labai patogu naudotis, o jei kyla neaiškumų – stotyse yra savanorių vertėjų, kurie padeda susikalbėti su darbuotojais. Beje, metro bilietas vienai dienai tekainuoja kelis tūkstančius vonų (4-5 dolerius).
Paskutinę dieną Seule važiavom į DMZ (demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų). Čia griežtai tikrinami visi turistai, tad po valandą trukusių pasų patikrų ir taisyklių išklausymo pagaliau patekome į vidų. Apžiūrėjom Pietų Korėjos pusėje įrengtą būstinę ir kelias minutes galėjom žvilgtelėti į tokios pat paskirties pastatą Šiaurės Korėjoje, kuris buvo už kokių 400 metrų.
Pietų Korėjos bazėje pastatai, mašinos ir net kareivių apranga atrodo labai šiuolaikiškai, tačiau pažiūrėjęs į kitą pusę gali pagalvoti, kad laikas ten tiesiog sustojęs. Jautėmės lyg labai populiaraus korėjiečių filmo „Joint Security Area“ filmavimo aikštelėje ir tas jausmas nebuvo labai geras.
Visos ekskursijos metu kažkokia įtampa tvyrojo ore, tad nors ir įdomu buvo, norėjosi greičiau iš ten išvažiuoti. Ir išvažiavom, bet šį kartą jau nebe kitų pramogų ieškoti, o į savo laikinus namus – Ulsaną. Po penkių valandų kelionės atgal pirmas dalykas, kurį padarėme, - skaniai pavakarieniavome.
Visų mūsų mamos turbūt tyliai džiūgauja, nes jų vaikai čia tikrai sočiai valgo tikrąja to žodžio prasme. Pusryčiams - apie 15 pasirinkimų (nuo jogurto ir bandelių su riešutų sviestu iki jūros dumblių sriubos), pietums ir vakarienei dažniausiai valgome ryžius, prie kurių visada būna mažiausiai trys-keturi papildomi patiekalai.
Na, pavyzdžiui, kelių rūšių aštrusis kimchi (daržovės, dažniausiai kopūstai, kurie kelias dienas fermentuojasi su aštriais prieskoniais), aštrūs ir saldūs padažai, troškinta mėsa, grybai (ilgais plonais koteliais!), omletai su kalmarais, tofu arba jūros gėrybių ir makaronų sriubos, peršviečiami makaronai iš sojų pupelių ir dar daug patiekalų, kur net sunku įsivaizduot, ką į burną dedam (paslapčiom visgi pasidžiaugiu, kai salotose pamatau paprasčiausią morką).
Užsisakius maistą kavinėje, kiekvienas žmogus gauna po dubenėlį ryžių, o visi kiti keisti dalykai dažniausiai būna bendri – vienas patiekalas visiems vienoje lėkštėje.
Kartą turėjome neįtikėtinai skanią bendrą vakarienę (patys kepėme mėsą ir po to ją žirklėmis karpėme!) su korėjiečiais studentais, kurie kitąmet planuoja studijuoti užsienyje.
Šiek tiek netikėta, bet labai malonu buvo sulaukti Dong-woo Jin, kuris ateinantį rudenį atvažiuoja į mano, Vilniaus Gedimino technikos, universitetą - ketina studijuoti informatikos inžineriją.
Galiu tik džiaugtis, kad tikrai pavydėtiną ir vis naujas pramogas bei įspūdžius žadančią programą turime. Tik gaila, kad netrukus turėsiu sakyti „turėjome“, nes ji nenusakomai greitai artėja prie pabaigos. Džiaugiamės paskutinėmis dienomis ir iš jų imame kiek įmanoma daugiau!
Kitą kartą jau galėsiu pasidalyti savo patirtimi, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis užsieniečiams Pietų Korėjoje. Čia būdami gavome daugybę patarimų, kurie, neslėpsiu, labai pravertė: nuo labai rimtų (pvz., negalima vyresniems žmonėms žiūrėti į akis) iki pačių absurdiškiausių (pvz., jau tik nemesk tualetinio popieriaus į unitazą) prisiklausėm. Iki greito!
