Pritraukia vis daugiau žmonių
Šią vasarą, kaip ir kasmet, Lietuvos keliautojų sąjunga organizavo turiadą į kalnus. A. Jucevičius vengia bet kokios reklamos, nes organizacija visuomeninė, jis pats į žygius vyksta per atostogas, o kelionėms ruošiasi laisvalaikiu po darbo arba savaitgaliais.
Pirmąją turiadą Algimantas suorganizavo prieš 40 metų, ir be jokios pertraukos ją rengia kasmet. Pirmaisiais nepriklausomybės metais dalyvių skaičius buvo gerokai sumažėjęs – keliautojai veržėsi į Europos kalnus, bet greitai atsikando civilizacijos nutryptų šlaitų. Be to, juos pasiekti nesudėtinga, žygius organizuoja ne viena kelionių agentūra.
Lietuvos keliautojų sąjunga renkasi kitą kryptį – buvusios Tarybų Sąjungos teritorijas: Kaukazą, Aziją. Į pastarąjį regioną nuvažiuoti ne taip paprasta ir gana brangu. Todėl komercinės kelionės ten neorganizuojamos, o jei tokių ir pasitaiko, kaina labai didelė. A. Jucevičius žino visus kelius, kaip nebrangiai pasiekti kalnus.
„Šiemet sulaukėme rekordinio keliautojų skaičiaus: turiadoje dalyvavo 252 žmonės. Suvaldyti tokį srautą buvo labai sunku. Reikėjo pasirūpinti lėktuvo bilietais, vizomis, vietiniu transportu. Visi dalyviai pasiskirstė atskiromis grupelėmis, bet ir jos buvo didelės. Į viršūnę lydėjau grupę, kurioje buvo 28 žmonių virtinė. O dar sako, kad „traukiniai“ nevaikšto – kaipgi, vaikšto!” – juokiasi keliautojas.
Netekties jubiliejus
Šiais metais neatsitiktinai buvo pasirinkti Tian Šanio kalnai ir kopimas į Gedimino Akstino viršūnę – pažymėta vardo suteikimo 50 metų sukaktis. G. Akstinas susidomėjo alpinizmu besimokydamas Leningrade. 1959 m. kopdamas į Dychtau viršūnę Kaukaze žuvo kartu su F. Mieliausku ir V. Vosyliumi. Tais pačiais metais Gedimino draugas A. Romanovas suorganizavo ekspediciją į bevardę Tian Šanio viršūnę ir ją pavadino G. Akstino vardu. Kita viršūnė gavo Lietuvos alpinistų vardą.
„Kopimas į G. Akstino viršūnę nėra sudėtingas, tačiau šiemet siurprizų pateikė oro sąlygos – nuolat snigo, reikėjo klampoti per nesušalusį sniegą ir saugotis lavinų“, – sako A. Jucevičius.
Prie turiados prisijungė ir grupė alpinistų, kurie įlipo į bevardę viršūnę ir suteikė jai Lietuvos tūkstantmečio vardą.
„Svarbiausia, kad visi namo grįžo sveiki ir gyvi. Žygis kalnuose gali baigtis ir tragiškai, jei nemokšiškai elgsiesi. Nuo viršaus lekiančių akmenų pasisaugoti lengviau, bet sniego lavinos kėlė didelę grėsmę. Per pavojingus šlaitus teko eiti labai atsargiai, laikyti didelį atstumą nuo vieno iki kito žmogaus, kad pajudėjęs sniegas nenusitemptų visos grupės. Tokių atvejų alpinizmo istorijoje yra buvę“, – pasakoja alpinistas.
Į turiadą Tian Šanyje buvo kviečiami tik turintys patirties keliautojai, tačiau pasitaikė ir pirmą kartą keliaujančiųjų. Vis dėlto naujokams geriau įgyti patirties Kaukazo kalnuose, į kuriuos nuvykti reikia mažiau laiko ir kainuoja apie 700–800 Lt. O kelionei į Tian Šanį reikia skirti tris savaites ir išleisti iki 3 tūkst. Lt.
Lietuviškais pėdsakais
Pernai Keliautojų sąjungos prezidentas turiados dalyvius vedžiojo po Fanų kalnus, parodė pietvakarių Pamyre Lietuvos, M. K. Čiurlionio ir K. Donelaičio viršūnes. Taip pat užkopė į Dariaus ir Girėno viršūnę (5998 m. aukščio). Kopimas nebuvo atsitiktinis. Pernai buvo minimos Dariaus ir Girėno skrydžio 75-osios metinės. Keliautojai paėmė saują žemių iš Girėno tėviškės, dalį išpylė ant jo kapo, o kitą dalį užnešė į viršūnę.
Nors metai bėga, A. Jucevičius neketina mažinti nei aukščio, nei krūvio: „Kai keliauji kiekvienais metais, ištvermė nuolat ugdoma. Be to, jau nebėgioju kalnais kaip jaunystėje. Lipant į techniškai sudėtingą viršūnę, tempo ir nereikia. Svarbiausia jausti saiką ir kopti saugiai. Visada geriau imtis papildomų atsargumo priemonių: G. Akstino viršūnėje padarėme turėklus, kad žmonės nenuslystų. Juk paminėjome jubiliejų, susijusį su netektimi.“
Nepakeičiamas poilsis
Kiekviena kelionė susijusi ir su regiono kultūros pažinimu. Atrodo, jog laikas sustojęs, kai pažvelgi į vietinių gyventojų buitį. Žavi ir pakeliui aplankomi Azijos miestai.
Savaime suprantama, turiadų tikslas – natūralus fizinis aktyvumas. „Pats geriausias poilsis yra gamtoje. Ir manęs dar niekas neįtikino priešingai. Net ir šiemet, kai buvo daug rūpesčių organizuojant kelionę tokiam dideliam keliautojų būriui, vargino nepalankios oro sąlygos, jaučiau nuolatinę įtampą dėl sniego lavinų pavojaus, vis dėlto pailsėjau. Ką jau kalbėti apie žmones, kurie visiškai pamiršta namų ir darbo rūpesčius. Kai jie grįžta, pamato, kokia graži Lietuva“, – teigia Keliautojų sąjungos prezidentas.
Aktyvus ir energingas
Kupinas energijos, žvalaus žvilgsnio A. Jucevičius nesigiria, kai kalba pakrypsta apie kasdienį sportinės formos palaikymą. Brangių sporto klubų jam tikrai nereikia. Paprastą rytinę mankštą galima atlikti ir namuose. To užtenka, jei dar kiekvieną savaitgalį aktyviai praleidi gamtoje.
Jau 15 metų, kai Algimantas žiemą organizuoja „Snaigės žygius“.
Iš vakaro paruošia trasą, padaro vėžes, paženklina. Žygio dieną dar kartą visą maršrutą pakartoja. Taip ir „priverstas“ savaime judėti. Ypač širdis džiaugiasi, kai į tokius sekmadieninius žygius plūsta besišypsantys aktyvaus poilsio mėgėjai su šeimomis, vaikais. Pernai buvo pasiektas rekordas – į vieną žygį atvyko tūkstantis žmonių.
Jei trūksta sniego – ne bėda. Galima propaguoti šiaurietišką vaikščiojimą – ėjimą su lazdomis, kai apkraunama 80 proc. visų raumenų. Taip daug sveikiau nei bėgioti, ypač ant asfaltuotos dangos, traumuojant sąnarius.
A.Jucevičius jau 10 metų sekmadieniais rengia ir trumpus pėsčiųjų žygius po Vilniaus apylinkes, aplankant įdomius turistinius objektus.
Vegetaras ir žygiuose
Keliautojo nevargina antsvoris. Papildomi kilogramai išbarstomi žygiuose. Jis atsižvelgia ir į mitybą, nemeta visko iš eilės į skrandį kaip į šiukšlių dėžę.
Jau 20 metų nevalgo mėsos. Žygiuose vietoj dešros renkasi sūrį, bet didelių problemų nemato, jei sriuboje plaukioja mėsos gabaliukas. „Nesu fanatikas ar sektantas. Kartais grupėje pasitaiko tokių, kurie moralizuoja ir kitus moko sveikai maitintis“, – šypsosi A. Jucevičius. Dėl mitybos ir gyvenimo būdo jam pritaria ir žmona, kartu keliaujanti į kalnus.
Kitų metų jubiliejus
Žygeivis jau planuoja kitų metų turiadą. Šį kartą ją sies su asmeniniu jubiliejumi – sukaks 50 metų, kai pirmą kartą pamatė Altajų. Taigi vėl ketins pasiekti šią legendinę Baltųjų vandenų šalį, siejamą ir su tremtinių vietovėmis, ir su nuostabia gamta, įamžintą spalvinguose N. Rericho paveiksluose. Gal kartu keliaus ir rašytojas Vytautas Almanis, gyvenęs Altajuje, puikiai jį pažįstantis ir aprašęs savo knygose. Žinoma, pagrindinis turiados tikslas – kopimas į aukščiausią Beluchos viršūnę.
Tiems, kuriems ši kelionė nepramintais takais laukinėje gamtoje gali pasirodyti per sunki ir per daug varginanti, galbūt pasirinks paprastesnį žygį į Kaukazą. A. Jucevičius tikisi sumažinti darbo krūvį savo pagrindinėje darbovietėje, kad galėtų visą laiką skirti turiadoms, kad kuo daugiau kitiems, ypač jaunimui, perduotų kelionių patirties ir meilės kalnams.
