Lėktuve susipažįstu su dviem prancūzais, kuriems irgi reikia pervažiuoti iš tarptautinio Buenos Aires oro uosto, į vietinį, esantį arčiau centro. Nutariam kooperuotis, kad būtų pigiau. Manęs laikas nespaudžia, nes bilietą tikiuosi nusipirkt oro uoste, o va, vienam bedrakeleiviui lėktuvas po pusvalandžio. Taksi viršija greitį, ir mes visi trys laikom kumčius...


Susitariam, kad as saugau daiktus, o kiti bėga registruotis. Sunku suprasti, iš kur tiek pasitikėjimo ir pagalbos žmonėms, kuriuos susitinki pirmą ir galbūt paskutinį kartą gyvenime. Pasiseka: naujas pažįstamas į lėktuvą spėja, o man pavyksta nusipirkti bilietą į Ushuaia. Laukia dar trys valandos skrydžio į pietus. Pasirodo, vienas iš naujųjų pažįstamų skrenda ten pat. Sugadinu jam nuotaiką, pasakius, kiek man kainavo avia bilietas. Pasirodo, jis pirkdamas bilietą Europoje iš anksto sumokėjo bent tris kartus daugiau.


Kovo pradžia. Lietuvoje temperatūra apie nulį, Buenos Airėse - apie +30 C, Ushuaia, kaip Lietuvoje – apie nulį. Praėjus lygiai 48 val. nuo išvykimo iš Vilniaus pagaliau įsitaisau jaukiame hostelyje Ushuaia. Planuoju čia praleisti tris dienas.


Man ir vėl pasiseka, gaunu kambarį hostelio šeimininkų privačioje valdoje, buvusį jų miegamąjį, o tuo pačiu ir daugiau privilegijų, nei kiti hostelio svečiai – galiu naudotis virtuve. Griūnu į lovą, vis dar negalėdama patikėti, kad aš Ugnies Žemėje. Nuo tada, kai 1520 metais Magelanas praplaukė sąsiauriu, dabar turinčiu jo vardą, ir skiriančiu Ugnies Žemę nuo žemyninės Pietų Amerikos, ši „piečiausia pasaulio dalis‘‘ nuolat domino keliautojus. 1834 m. čia apsilankęs Darvinas stebėjosi, kad skirtumas tarp vietinių gyventojų ir europiečių - didesnis nei tarp laukinių ir naminių gyvūnų... Praėjus keliems šimtams metų jokio didelio skirtumo nėra. Iš viso, atskridus į Argentiną iš Ispanijos nėra jokio didelio skirtumo tarp žmonių elgsenos ir išvaizdos.

Pirmoji diena „pasaulio pakrašty“. Reikia kažkaip susigaudyti kur esu ir ką čia įdomaus galima būtų pamatyti. Šeimininkė paaiškina, kad pats grožis čia bus po kelių savaičių, kai medžiai nusidažys raudona ir geltona spalvomis, tuomet prisimenu, kad yra spalvų. Deja, aš negaliu laukti poros savaičių, kad pasigrožėčiau raudonais medžiais, bus gerai ir žali.

Išsiruošiu pasižvalgyti po miestą. Įspūdžio jokio. Kažkoks keistas norvegiškos gamtos ir pietietiškos „tvarkos“ derinys. Kelionių gide rašoma, kad iš miestelio nesunkiai galima nueiti iki Martial ledyno. Patraukiu ieškoti. Tenka pasikliauti intuicija ir vietinių paaiškinimais, nes nuorodų nėra. Randu gražų takelį miškeliu. Kylu mišku į kalną su viltimi, kad tas takelis ne šiaip sau įrengtas. Jei žmogus būtum toks gudrus... Iš kur gi man žinoti, kad užrašas „Aerosilla“ reiškia keltuvą, ir tą atstumą mišku, kurį aš pėdinau kelias valandas, buvo galima įveikti per kelias minutes...

Įsilieju į minią, kaip ir aš, ieškančią ledyno. Nuorodų jokių. „Blūdinėjam“ tikrais ir menamais takeliais, su viltimi, kad jie kur nors veda. Kaip atrodo ledynas Martial taip ir nesužinojau, nes nepavyko rasti jokio aiškaus tako, o karstytis akmenimis ir ropštis keturiomis gerokai nusibodo. Tačiau man pasisekė, nes buvo saulėta diena ir nuo kalno atsivėrė puikiausias vaizdas į Ushuaia miestą, Beagle kanalą ir daugybę smulkesnių ir stambesnių salų.

Atgal nusprendžiu grįžti keltuvu. Laukia nemalonus siurprizas: nėra bilietų į vieną pusę. Niekam neįdomu, kad aš į priekį ėjau pėsčiomis. Nori nusileisti keltuvu, mokėk už kelionę į abi puses.

Antroji diena. Pažintis su Ugnies Žeme tęsiasi. Kažkaip reikia nusigauti iki Ugnies Žemės nacionalinio parko. Dievinu mažus Pietų Amerikos miestelius, kuriuose nėra autobusų stoties ir jei nori kur nors nuvykti, turi remtis žemėlapiu bei vietinių gyventojų konsultacijomis, kol atrandi, nuo kurio ,,kampo“, akmens, benzino kolonėlės ar kito, į stotelę nepanašaus objekto, išvyksta reikiamas transportas reikiama kryptimi.

Taigi, man reikalingo mikroautobuso į Ugnies Žemės nacionalinį parką reikėjo ieškoti prie benzino kolonėlės. Vairuotojas teiraujasi, kuriuo maršrutu planuoju eiti, kad žinotų, kur mane išleisti. Ugnies Žemės nacionalinis parkas užima 63 tūkstančius hektarų teritoriją, tačiau tik 2 tūkst. hektarų parko atvira lankytojams. Kita teritorija priskirta griežtai saugomam rezervatui.

Parke daugybė įvairaus ilgio ir sunkumo pasivaikščiojimo takų. Aš pasirenku Senda Costera (6.5 km) takelį palei Bahia Ensenada. Po vakarykštės ledyno paieškos nebesinori vaikščiot po kalnus. Vairuotojas išleidžia kažkur miške, parodo takelį: žygiuok, čia tavo pasirinktas maršrutas.

Šviečia saulė, iš vienos pusės Beagle kanalo krantai, iš kitos - neįprasti Ugnies žemės miško medžiai. Va čia tai atostogos! Prieinu ramiai besiganančių įspūdingo dydžio į žąsis panašių paukščių pulkelį. Man jie neatrodo pavojingi, o va kitai keliautojai tenka padėti praeiti keliu pro paukščius. Einam kartu, drąsinu ir vedu už rankos. Paukščiams mes nerūpim. Ji lengviau atsikvepia ir dėkoja už pagalbą, o aš taip ir lieku nesupratusi, kas ten tokio baisaus buvo.

Prieinu parko informacinį centrą ir kempingą. Vaikausi su fotoaparatu kažkokius didelius, į grifus panašius paukščius. Be rezultatų, jie už mane greitesni. Užeina lietus, atvažiuoja mikroautobusas, metas „namo“ - į Ushuaia.

Trečioji diena. Dienos klausimas ,,ką dar galima nuveikti šitame kaime?“ Užkalbinu hostelyje apsistojusią australę. Jai gerai, ji rytoj išplaukia į Antarktidą. Nuo Ushuaia ne taip ir toli, tik kelios dienos laivu. Kyla mintis, ir aš galiu paplaukioti. Na, tegul ne iki Antarktidos, bet nors po Beagle kanalą.

Nusigaunu iki uosto. Ten daugybė agentūrų, siūlančių paplaukioti laivu. Daugiausia ekskursijų į ,,pingvinų salą“. Vienoje agentūroje man paaiškina, kad tik jie turi teisę turistus išlaipinti saloje. Saugoma pingvinų ramybė, todėl tik viena agentūra turi teisę kartą per dieną išlaipinti ribotą kiekį turistų, kad jie pasivaikčiotų tarp pingvinų. Kitos agentūros gali tik priplaukti arti su laivu, keleiviai pingvinais gali grožėtis iš tolo, o išlipti neturi teisės. Pagalvojau, kad užteks man vaizdo į pingvinus iš toli, bet pamatysiu ir jūrų liūtus, ruonius ir kormoranus.

Keistai atrodo nedidelė sala, ,,aplipusi‘‘ ruoniais ir kormoranais. Praplaukiam pro jūros liūtų koloniją. Įdomu stebėti žaidžiančius mažylius ir orų „būrio vadą“. Pagaliau kelionės tikslas – pingvinai jų gimtojoje aplinkoje. Nesuskaičiuojama daugybė mielų, juokingai krypuojančių ir visiškai abejingų žmonėms pingvinų. Šiek tiek priminė Palangos paplūdimį sezono metu. Plaukiam atgal. Bandau nufotografuoti rusų laivą, plaukiantį į Antarktidą. Deja, ant denio toks stiprus vėjas, kad nieko gražaus įamžint nepavyksta.

Daugybė salų, miškai su neįprastais medžiais, pietietiško temperamento žmonės šiaurietiškam klimate ir mieli pingvinai – tai, ką išsivežu savo atmintyje iš Ugnies Žemės. Ryt 5 ryto laukia kelionė į žemyninę Pietų Ameriką, Puerto Natales miestelį, Čilėje.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją