Po įvairias šalis keliaujantis Julius kasmet bent vieną kartą nuvyksta ir į Braziliją. Anot jo, šiais laikais tenka ieškoti „prognozuojamos“ šalies, o tokių šiuo metu pasaulyje yra tiek, kad užtenka vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Viena jų – būtent Brazilija. Į ją lietuvis vyko per didžiąsias metų pabaigos šventes ir džiaugėsi patekęs į kuklesnę nei įprastai, bet įspūdingą šventę.
„Anksčiau niekada nesu buvęs Brazilijoje per pačius Naujuosius metus. Rio de Žaneire nakvynė naujamečiu laikotarpiu kainuodavo kosminius pinigus – butų nuomos kainos „Airbnb“ prasidėdavo nuo 300 eurų už parą, o viešbučiai Rio de Žaneire brangūs visada. Per šių metų sutikimą nedidelį butą Kopakabanoje išsinuomojau už 40 eurų parai. Tai normali kaina ir nešventiniu metu, tiesa, iš anksto rezervuojant ne šventinėms dienoms galima rasti ir perpus pigiau.
Naujųjų sutikimo fejerverkai garsiajame Kopakabanos paplūdimy paprastai sutraukdavo neįtikėtinas žmonių minias. 4 km ilgio paplūdimy gruodžio 31 naktį išsitekdavo 2 milijonai žmonių! Vargu ar šiemet ten buvo bent 100 tūkstančių, nes fejerverkai buvo atšaukti, metro mieste nustojo veikti 8 valandą vakaro, o muzika paplūdimio kavinėse buvo uždrausta. Vis dėlto, šventė buvo nuostabi. Brazilai turi tradiciją – Naujųjų naktį jie apsirengia baltais drabužiais. Ta balta minia tokia graži, kad nereikia jokių fejerverkų“, – apie šventinę naktį pasakoja Julius.
Ir nors viešnagė Brazilijoje J. Juchnevičiui praėjo sklandžiai, nuvykti iki šios šalies buvo gana keblu. Daug metų keliaujantis Julius dažniausiai iš taško A į tašką B skrenda „per aplinkui“, nes taip, anot jo, daug pigiau. Tačiau pandemija pasijuokė iš patyrusio keliautojo gebėjimų savarankiškai organizuotis keliones ir viskas pasisuko ne taip, kaip buvo tikėtasi.
„Į Braziliją planavau keliauti per Barseloną. Nusipirkau du bilietus – Vilnius-Frankfurtas-Barselona ir Barselona-Paryžius-San Paulas. Du atskiri bilietai, 6 valandos Barselonoje tarp skirtingų skrydžių. O tada prasidėjo... „Air France“ skrydis iš Barselonos buvo atšauktas, vėliau vėl paskelbtas, bet smarkiai paankstintas skrydžio laikas iš Barselonos – išskristi reikia tada, kai aš tik atskrendu į Barseloną. Teko ieškoti būdų atskristi į Barseloną anksčiau. Bet paaiškėjo, kad „Lufthansa“ smarkiai sumažino skrydžių skaičių iš Vilniaus, tad per dieną pasiekti Barseloną nebuvo galimybių – reikėjo išskristi dar vieną dieną anksčiau, nakvoti Frankfurte ir kitą dieną atskristi į Barseloną, kur, kaip jau sakiau, irgi turėjau nakvoti. Maža to, Ispanija buvo ką tik įvedusi reikalavimą atvykstantiems turėti neigiamą PGR testą. Apie tai sužinojau likus tik porai dienų iki išvykimo. Ir kaip man pasisekė, kad Ispanija taip šauniai sugalvojo. Testą pasidariau, tiesa, atsakymas turėjo ateiti elektroniniu paštu vakare, kai jau nusileidau Frankfurte.
Kai atvykau į viešbutį Vokietijoje, registratūroje manęs paklausė, kur mano neigiamas testas. Aš sakau: „O kur parašyta, kad jis yra privalomas registruojantis viešbutyje?“ Man aiškina, kad gal visoje Vokietijoje ir neprivalomas, bet Heseno žemėje jis privalomas. Kai per booking.com rezervavau kambarį šiame viešbutyje, apie privalomą neigiamą testą nebuvo užsiminta. Kad kažkas Vokietijoje reikalauja neigiamo testo, nebuvo parašyta ir Lietuvos URM’o puslapyje keliautojams. Nebuvo apie tai kalbama ir vokiškame puslapyje anglų kalba, kurį išgooglinau stovėdamas registratūroje“, – apie keliavimo pandemijos metu patirtus nuotykius pasakojo vyras.
Registratūros darbuotoja buvo nesukalbama ir reikalavo, kad lietuvis išeitų iš vestibiulio lauk, nors jis paaiškino, kad laukia testo atsakymo. Galiausiai buvo iškviesta policija, bet kol du ekipažai važiavo iki „nusikaltimo“ vietos, Julius paskambino į laboratoriją ir po keleto minučių jau turėjo neigiamą testo atsakymą.
„Policija atvažiavo, antrankių neuždėjo, gražiai pabendravome, bet taip ir nesupratau – ar neigiamo testo reikalavimas buvo to viešbučio politika, ar vietos valdžios reikalavimas. Policininkai ir patys nebuvo iki galo išsiaiškinę.“
Po šio incidento kitą dieną nusileidęs Barselonoje keliautojas nesijautė užtikrintai, nes neigiamo testo pažyma, kurią jam išspausdino ta pati registratūros darbuotoja, neatrodė profesionaliai.
„Tokią pažymą net pradedantis word’o vartotojas sukurptų per kelias minutes, todėl ji nekėlė jokio pasitikėjimo. Jaunai Barselonos NVSC atstovei padaviau savo tapatybės kortelę. „Lituania esta verde?“ (Lietuva – žalia?),– ji garsiai paklausė kitų kolegų. Net nespėjau pasvajoti, kad tyliai praslysiu, kai per porą patikros punktų nuo manojo atskriejo „no, no, rojo, rojo“ (ne ne, raudona raudona). Tomis dienomis Lietuva jau buvo bekopianti į „lyderio“ pozicijas Europoje, tad nieko nelaukdamas pats ištiesiau popiergalį su neigiamu testo rezultatu. Mergina jį pavartė ir praleido.
Kai po paros nusileidau San Paule, pasienietis pasižiūrėjo į mano prispauduotą pasą, kuriame daugybė ir Brazilijos pasienio žymų, paklausė, kuriam laikui šįkart, ir tiek. Tad mano patarimas: jeigu šiais laikais leidžiatės į ilgesnę kelionę su persėdimais ir nakvynėmis tarpinėse stotelėse – dėl visa pikta pasidarykite testą“, – patarė keliautojas.
Pandemines išvykas apkartino ne tik pasunkėjusios keliavimo taisyklės ar atšaukiami skrydžiai, bet ir išaugusios skrydžių kainos. Anot Juliaus, nors apgyvendinimo paslaugos kai kur atpigo, skrydžiai dabar daug brangesni.
„Akivaizdu, kad ši pandemija nesulauksime lėktuvų bilietų pigimo, kaip kad daugelis įsivaizduoja. Pastebėjau, kad net akcijų metu kainos yra didesnės, nei buvo anksčiau. Tarkim, prieš porą metų iš Paryžiaus į Martiniką skridau už 290 eurų. Prieš kelis mėnesius mačiau tą pačią „Air France“ akciją, tik dabar jau kaina buvo 340 eurų. Skrydžių smarkiai sumažėjo, tačiau yra daugybė žmonių, kuriems reikia skristi, nes jie turi reikalų. Kadangi pasirinkimas mažesnis, tad ir kainos didesnės. Vis dėlto, yra ir geras dalykas – dabar avialinijos parduoda flexible bilietus, t.y. – galima jų datą keisti nemokamai, tik primokant kainų skirtumus už vadinamąją bilieto klasę. Ne visada tie skirtumai būna. Tad galima ramiai pirkti bilietus.“
Pačioje Brazilijoje kainų pokyčių dėl pandemijos lietuvis nepastebėjo. Pasak jo, užsienio turistai čia sau gali leisti daugiau dėl vietinės valiutos nuvertėjimo.
„Brazilijos realo vertė kažkada buvo labai panaši kaip ir lito, vienas euras buvo vertas kiek daugiau nei 3 realai. Dabar realas yra smukęs dvigubai, beveik 6,5 realo už eurą. Pavyzdžiui, tradicinis braziliškas kokteilis caipirinha Rio de Žaneiro centre, Lapa rajone, kur savaitgaliais renkasi minios pramogautojų, pas gatvės pardavėjus kaip kainavo 5 realus, taip ir tebekainuoja tiek pat. Taigi, pralėbavęs maždaug penkis eurus gali neatsiminti, kaip grįžai namo. Juokauju, kad alkoholis Brazilijoje matuojamas ne gramais ar mililitrais, o… sekundėmis. Barmenas apverčia butelį virš plaktuvo ir, kol cachaca kliuksi, jis tuo metu žiūri futbolą per TV. Mano matytas rekordas – per 12 sekundžių paruošta caipirinha.“
Ar pavyks Brazilijoje pailsėti neišleidžiant visų santaupų, priklausys nuo to, kokio tipo keliautojas esate, teigia Julius. Jis pataria ieškoti nakvynės per „Airbnb“, o ne viešbučiuose. Restoranuose maistas taip pat nėra pigus, bet galima sutaupyti lankantis vietinėse valgyklose.
„Brazilijoje labai populiarios churrascaria valgyklos, kur dediesi maistą pats ir moki už svorį. Berods ir Vilniuje yra tokia maitinimo įstaiga, tik ji kažkodėl vadinasi „restoranas“. Churrasco reiškia „grilis“, ten yra grilintos mėsos, bet šiaip tai yra valgykla. Už kokius 5-7 eurus prisivalgysite tiek, kad po to nuėję į paplūdimį kurį laiką negalėsite gulėti ant pilvo, tik ant nugaros.“
Ir nors kainos Brazilijoje nėra didelės, per pandemiją užsieniečių sumažėjo bene visur – ne išimtis ir šis egzotiškas kraštas. Tiesa, daug vietinių pradėjo keliauti šalies viduje, todėl Kopakabanoje ar Ipanemoje viešbučių langai nėra užtemę, turistų yra, bet ir jiems dėl koronaviruso taikomi tam tikri ribojimai.
„Brazilijoje valstijos pačios nustato tam tikrą tvarką. Man viešint San Paule įsigaliojo draudimas, kurį šioje šalyje sunku įsivaizduoti. Darbo dienomis alkoholis buvo parduodamas tik iki 20 valandos. Ne tik parduotuvėse, bet ir restoranuose ar užkandinėse. Na, nieko tokio, mes, lietuviai, tai jau tikrai įpratę prie tokio laiko, tačiau vėliau perskaičiau ant šaldiklio su alumi priklijuotą lapelį, o jame parašyta: „Po 20 valandos draudžiama parduoti atšaldytus alkoholinius gėrimus.“ Taip ir nesupratau, kodėl man nepardavė alaus užkandinėje, nors aš ir nereikalavau būtinai šalto.“
Paklaustas, ar Brazilija tikrai yra saugi šalis keliauti vienam, Julius tikino visai neseniai į šį klausimą atradęs atsakymą, kurį ypač gerai supras vyresnės kartos žmonės.
„Rinkdamas medžiagą vienam projektui perverčiau 1990-ųjų Lietuvos spaudą. Radau vieną skaičių – 1989 metais Lietuvoje buvo apie 180 išprievartavimų. Kriminalinėse to meto suvestinėse – nužudymai, dūriai, muštynės, o apie apipurškimus ašarinių dujų balionėliais kavinėse net nekalbu. Ar mums atrodė, kad mes gyvename karo sąlygomis? Ne. Žinojome, kad naktį į Naujininkus geriau neiti. Taip pat ir Brazilijoje – yra rajonų, kur nereikėtų eiti, bet didžiausi nusikaltimai yra kišenvagystės, dažniausiai – telefonų. Prieš porą metų aš irgi esu vieno netekęs. Nepykstu, suprantu, kodėl taip vyksta. Skurdas Brazilijoje, kad ir kaip ją myliu, didelis, labai didelė socialinė atskirtis.“
Pasak keliautojo, Naujųjų metų naktį budinčių policijos ekipažų buvo labai daug – po keturis kiekvienoje sankryžoje. Saugumas, ypač turistinėse vietose, yra smarkiai išaugęs.
„Saugumo padėtis ėmė gerėti prieš tą nelemtą Pasaulio futbolo taurę, kurios finale vokiečiai pažemino brazilų rinktinę. Po to sekė Olimpinės žaidynės. Policijos pagrindinėse vietose tikrai daug. Bet aš jokiu būdų nenoriu skatinti važiuoti į Braziliją, nes kai matau kitų ten viešinčių nuotraukas, iš pavydo galiu pradėti lipti sienomis. Todėl paminėsiu, kad Brazilijoje kartais nutinka toks nemalonus dalykas, portugališkai vadinamas arrastão – tinklas. Gauja ginkluotų nusikaltėlių kaip skėriai nusiaubia tam tikrą teritoriją, plėšdami pakeliui viską – žmones pirmiausiai. Neteko nė karto to pamatyti savo akimis, bet kai jau teks, tada gal ir nebepavydėsiu kitiems kelionių į Braziliją. O jeigu rimtai, Brazilija yra labai graži šalis, o brazilai, ko gera, – vieni fainiausių žmonių pasaulyje“, – šmaikštavo lietuvis.
Brazilija yra viena iš labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių šalių, tačiau gruodžio mėnesį egzotiškoje valstybėje viešėjęs lietuvis koronavirusu jau buvo persirgęs, todėl jautėsi saugus.
„Skaičiuojant pagal atvejų skaičių milijonui gyventojų per visą pandemiją, Brazilija šiuo metu yra maždaug 35 vietoje pasaulyje, tuo tarpu Lietuva – 12-ta. O juk Lietuvos vidurkį dar labai gerina mažyčiai pirmosios bangos atvejų skaičiai, kurie dabar jau nieko nereiškia. Pats esu persirgęs praėjusį rudenį, turiu antikūnų. Neabejoju viruso egzistavimu, bet palaikau poziciją, kad rizikos grupėms nepriklausantiems žmonėms turėtų būti leista gyventi, o priklausantys – saugomi. Ir tam yra būdų bei priemonių.“
Pasak lietuvio, šiek tiek pasidomėjus Brazilijos istorija, jos kultūra, tampa aišku, kodėl čia žmonės per pandemiją elgiasi taip, lyg jos nebūtų.
„Europiečiai, užkariaudami šias žemes, buvo labai žiaurūs. Esu skaitęs istoriją, kai portugalų vergvaldys nupjovė vergei krūtis ir patiekė jas ant padėklo savo svečiui, nes šiam ta vergė patiko. Tiesiog for fun. Per didžiausias negandas brazilai rinkosi gyvenimą, renkasi jį ir dabar.
Kažkada Rio de Žaneiro centre, ant garsiųjų spalvotų Selarono laiptų, kur savaitgaliais renkasi minios įvairiausio plauko žmonių, kažkas pokštelėjo ir didžiulė minia ėmė džiugiai ošti. Vietinio brazilo paklausiau – ko čia visi taip džiaugiasi, ką švenčia? Išgirdau atsakymą, kuris daug ką paaiškina. „Ai, mes, brazilai, švenčiam bet ką.“ Tąkart tai buvo kažkieno netyčia numesta lėkštė…“ – apie brazilų požiūrį į gyvenimą ir baimę dėl viruso pasakojo vyras.
Anot jo, kalbant apie viruso valdymą, didžiausia problema įvardijamas šiuo metu šaliai vadovaujantis ultradešiniųjų populistas Jair Bolsonaro, dar pandemijos pradžioje pasakęs: „Brazilas įšoka į kanalizacijos vamzdį ir išneria iš jo nepasigavęs jokios bacilos“. Taip jis leido suprasti, kad jis nesureikšmina šio viruso.
„Suprantama, daugybę žmonių toks pareiškimas įžeidžia, bet tiesa ir tai, kad patys brazilai nori gyventi nevaržomi viruso. Nereikia manyti, kad pandemija šalyje nesirūpinama. Praėjusių metų pavasarį keturis mėnesiams buvo uždaryti restoranai, barai, gatvės užkandinės. Brazilijoje daugybė žmonių verčiasi, gatvėje pardavinėdami užkandžius, kokteilius. Tai daro nelegaliai, bet pareigūnai juos „gaudo“ tik dėl akių: pravažiuoja automobilis su švyturėliais, prekeiviai su vežimėliais pabėga į šoną, po kelių minučių sugrįžta ir toliau prekiauja. Juk geriau, kad šie žmonės užsidirba taip, nei įsisukę į narkotikų prekybos tinklus. Akivaizdu, kad tuos keturis mėnesius jiems niekas nemokėjo jokios pašalpos. Į prekybos centrus, valgyklas, daugybę gyvenamųjų daugiabučių galima užeiti tik dėvint kaukę. Lauke žmonės irgi raginami dėvėti kaukes, tačiau tokių – vienetai, paplūdimiuose – skaičius jau tik po kablelio. Vėlgi, net ir Lietuvoje kai kurie rimti specialistai sako, kad kaukių dėvėjimas lauke yra perteklinis, ir aš tam visiškai pritariu, todėl galimybė Rio ar San Paule lauke vaikščioti be kaukės mane tik džiugino.“
Nuolat kintant reikalavimų sąrašui keliautojams, ne vienas žmogus atsisakė atostogų užsienyje dėl baimės „įstrigti“ svečioje šalyje, bet Julius tokios baimės nejautė, nes svajoja į Braziliją išvykti visam laikui. Be to, jis įsitikinęs, kad komfortiškos kelionės yra nuobodžios, ir džiaugiasi, kad vis daugiau lietuvių išdrįsta keliauti drąsiau.
„Man kiekvienos kelionės žavesys pirmiausia yra tai, kad nežinai, ką atrasi ar patirsi. Kelionė neturi būti visiška komforto zona, taip neįdomu. Esu iš tų, kurie neplanuoja kelionės iki smulkmenų, esu ne kartą lagaminą susikrovęs per 10 minučių iki išvykimo, todėl tais retais atvejais, kai susikraunu dieną prieš, galvoju, kad tikrai nukris lėktuvas.
Aš džiaugiuosi, kad žmonės keliauja ir plečia savo akiratį. Bet suprantu, kad daugybės žmonių keliavimas nelabai skiriasi nuo išvykos į kokią nors Likėnų sanatoriją, gavus gydytojo siuntimą. Paprastai tokių keliautojų feisbuko profilis staiga atgyja, jūs matote, ką jie valgė pusryčiams, pietums ir vakarienei. Bet ir už juos džiaugiuosi, nes vis tiek gerai, kai kažkas pamato, kad viešbučio recepcijoje dirba kitokios odos spalvos žmogus ar kelis kartus per dieną išgirsta keistus garsus, sklindančius iš aukštų mečetės bokštų. Tokios patirtys turtina visą Lietuvą ir artina tą metą, kai Gražulis pirmiau bus neišrinktas į Seimą, nei numirs.“
Anot keliautojo, dabar labai svarbu palaikyti turizmo verslą, kuris per šią pandemiją nukentėjo itin smarkiai.
„Čia kaip ir su balsavimu – kiekvienas turi atiduoti balsą. Niekada nepamiršiu, kai prieš keletą metų atskridau į Puerto Riką, praėjus porai mėnesių po to, kai uraganas Maria visiškai nusiaubė salą. Vietiniai su ašaromis akyse dėkojo man, kad neatšaukiau kelionės, nes turistai nuo Puerto Riko nusisuko. Todėl meskite lauk visokius influencerius, kurie publikuoja kelerių metų senumo nuotraukas su prierašu „Tada, kai dar buvo galima keliauti“. Lėktuvai skraido ir dabar, ir dabar niekas nedraudžia keliauti. Dabar pats tinkamiausias laikas keliauti!“
