Ratai sukasi ratu, pro langus čiuožia paskendę sniegynų miglose lietuviški peizažai – balta-balta-kur-dairais. Kada to mūsuose bebūta – šliaužia penktas mėnuo su nuolatine sniego danga?!
Rūkai sklaidosi, ateina giedra diena, asfaltas veda pirmyn, į šiaurės vakarus. Dangaus žydrynėje priekyje pasirodo tikras stebuklas – vienišas kabalduojantis debesėlis. Būtų nuodėmė su juo nepasisveikinti, stojame.
Saulutė šviečia, bet nešildo. Greta esantis eglynas spinduliuoja žvarba. Slėnyje, po ledų ir pusnynų patalais, tyliai tebesnaudžia dailutė Ventos upė...
Monai ima dėtis dar pariedėjus į šiaurę, jau Latvijos teritorijose. Sniego vis mažyn, vis daugyn žemės plotų besidažančių žaliai. Ir tai ne žiemkenčiai, o iš po žiemos snaudulio atbundantys nauji žolynai. Upės su upokšniais beveik be ledo. Šit ir ta pati Venta, jau gerokai išplatėjusi, pavasariškai srauni, dar su leduku užutekiuose, pilna išdykaujančių ančių.
Anava ir tautiečių mėgstamas Ventspilis su kiek tik širdis geidžia Baltijos jūros. Sniego nepamatysi išvis, darželiuose pradeda žydėti gėlytės, daugybė burkuojančių jaunų porelių – žodžiu, tikriausias ankstus pavasaris. Štai toks netikėtas dvigubas susitikimas: su jūra ir pavasariuku. Tikra miela egzotika pavargusiai nuo ilgos žiemos dvasiai.
Teko čia būnant girdėti ir gandą, jog netoliese jau ir pienės pražydo.
Iki valiai atsišlaisčius po karvių miestą (net nežinau, kodėl jos taip mylimos, pilna čionais linksmų karvučių skulptūrų, ant vietinių „pinigų“ ventų taipogi jos puikuojasi) ir pajūrį bei atsipūtus, ateina metas susitikti su kita latviška jūra – Mažąja (taip pas braliukus vadinama Rygos įlanka).
Vėl kelias veda į šiaurę, Kolkos kryptimi, į bene mažiausios išlikusios Europos tautos, lyvių, žemes. Tos pačios, kuriai priklauso pirmenybė į mūsų kraštus atsiviliojant kryžeivių ordinus.
Senokai šituo keliu bevažiuota, tenka nustebti išvydus vietoje buvusio gruntkelio – linksmą šviežią asfaltuotą kelią. Taip, taip, sutvarkytą už tos „nedorėlės“ ES pinigus. Šioje vietoje burbekliams, kuriems vaidenasi, jog Bendrija siekia visas tautas suniveliuoti, atimti kalbą ir tradicijas, bakstelėsiu Airijos pavyzdžiu. Patariu pasidomėti, kiek ES skiria lėšų ir pastangų atgaivinant airių kalbą ir padarant ją visuotine šnekamąja.
Kuo toliau nuo Ventspilio, tuo daugiau žiemos pėdsakų. Sukame į vieną iš daugybės nuvažiavimų prie jūros atsisveikinti su Baltija, dar kartą godžiai atsigerti gaivaus oro ir pasvaigti nuo neaprėpiamos erdvės.
Vasaromis čia į jūros ir pušynų aromato kokteilį įsilieja ir rūkomos žuvies priedas. Aplinkui tuščia, šaltokas vėjūkštis gainioja nedideles bangas, kelios žuvėdros pamoja sparnais, kryktelėdamos žuvėdrišką: „Iki“.
Mažoji jūra pasitinka užšalusi, iki pat horizonto saulėje blizga ledynai, kur ne kur ant jų tupinėja vienas kitas poledinės žūklės mėgėjas. Smagus keliukas vinguriuodamas veda per žavius pušynus, tylius romantiškus žvejų kaimelius ir miestelius, aplinkui tvyro ramybės skraistė.
Vieno stabtelėjimo metu vėl pavyksta pamatyti nedidelį stebukliuką – saulutės atokaitoje, apsuptas sniegynų, įsitaisęs skruzdėlynas, knibždantis išlindusių pasidžiaugti pavasariu skruzdėlių.
Šit ir Engurė. Čia visada žiemodavo pulkai gulbių. Įdomu, kur jos dabar bus pasidėjusios? Bemaklinėjant po kopas ir uostą, su tuntais kirų ir žuvėdrų palydos, atviro vandens properšoje vieną pavyksta susitikti, besipliuškenančią ančių draugijoje.
Š
it ir viskas, lia-lia lia-lia gražuolėms jūroms, užšalusioms ir atviroms, kaip ir pavasariui (ir Engurės darželiuose jau nedrąsiai žydi gėlės), metas atsisveikinti, laukia kelionė gerokai į pietus, namo, kur, kaip ironiška, ir toliau karaliauja vėsa...
