2010 m. sausio mėnesį nuo kalnų nuslinkusi didžiulė nuošliauža, kurią, greičiausiai, išjudino žemės drebėjimas, palaidojo Atabado kaimą, kuris buvo įsikūręs Hunzos slėnyje, Gilgito-Baltistano regione – už apytikriai 760 km nuo Pakistano sostinės Islamabado.
Akmenys ir žemė užvertė Hunzos upės drenažo zoną, kurioje labai greit prisikaupė vandens iki maksimalaus gylio ir susidarė naujas ežeras.
Apie 6 tūkst. žmonių buvo priversti palikti namus, buvo apgadinta 20 kilometrų Karakorumo greitkelio – vienintelės prieigos prie šio atokaus regiono.
Praėjus penkiems mėnesiams po nelaimės, Atabado ežero ilgis jau siekė 21 km. Jis vingiuoja siauru slėniu tarsi didžiulė mėlyna gyvatė, pridedanti dar daugiau grožio Gilgito ir Hunzos slėniams, kuriuose yra dar kelios dešimtys kitų kalnų ežerų su žaliai mėlynu vandeniu.
Ežeras yra tapęs populiariu turistų traukos objektu. Aplink jį išdygo nemažai viešbučių ir svečių namų, siūlomos įvairiausios pramogos ežere – plaukiojimas valtimi, vandens kateriu, žvejyba.
Tačiau vietos gyventojų, kurie nukentėjo nuo lemtingosios nuošliaužos, gyvenimas, deja, ne toks spalvingas. Po vandeniu atsidūrė keturi kaimai – Ainabadas, Šiškatas, Gulmitas ir Gulkinas.
Ežere nuskendo obelų sodai, kuriuose augo trijų šimtų metų senumo obelys, nuskendo ir budistinės relikvijos, mečetės, šventyklos ir mediniai namai su raižytomis kolonomis.
Kariuomenė evakavo žmones ir laikinai pergabeno juos į kitą slėnį. Kadangi greitkelis buvo užtvindytas, transporto priemones, keleivius ir krovinius teko plukdyti vandeniu medinėse valtyse.
Turistams toks keliavimo būdas yra nebloga pramoga, tačiau sunkvežimių vairuotojams ir vietiniams gyventojams tai kėlė nemažai sunkumų.
Po penkerių metų Karakorumo greitkelis buvo nukreiptas palei ežero krantus, o žmonių gyvenimas po truputį ėmė grįžti į normalias vėžes.
