Už uždirbtus pinigus jis perka bilietus vis į kitus pasaulio kraštus, kur praktikuoja mėgstamą sportą – vaikščiojimą lynais virš tarpeklių.
Taip pat skaitykite: Kamčiatka - praskleidus paslapties šydą
Pabėgimas pas meškas
„Visada norėjau veikti ką nors daugiau, nei eiti į paskaitas (Skirmantas VGTU studijavo inžineriją) ar darbą. Jei mėnesį iš Lietuvos nepasprukdavau bent trumpam, jausdavausi kaip žuvis, išmesta į krantą. Maniau, kad studijos Pietų Amerikoje patenkins poreikį keliauti, bet gavęs diplomą nenusiraminau. Per bendrovę „Jaunimo kelionės“ suradau programą „Dirbk ir keliauk Kanadoje“, gavau vizą ir išvykau.
Buvo žiema, taigi įsidarbinau slidinėjimo kurorte, restorane kalno viršūnėje. Alga – vos po 10 dolerių per valandą, bet juk galėjau visą laisvalaikį praleisti slidinėdamas, o tai neapsakomai mėgstu! Ištirpus sniegui vienas draugas pasiūlė prisidėti prie gamtai draugiško projekto. Kanada daugiausia gyvena iš gamtos iškasenų ir miško. Girios čia gūdžios, užima nemažą šalies teritorijos dalį, milžiniško didumo lentpjūvės matosi iš tolo. Tačiau čia miškas ne tik kertamas, bet ir gausiai atsodinamas, o tam reikia darbo jėgos.“
„Gal 100 žmonių brigada įsikuria gūdžiame miške, toli nuo miesto. Pasistatome palapines, kuriose teks gyventi visą sezoną, šalia išdygsta bendri pastatai: valgykla, dušo kabinos, tualetai. Publika – daugiausia jaunesni žmonės, kurie dar neįsikibę į karjerą, eksperimentuoja, gyvena sau. Visi priklausome savotiškai subkultūrai – kaip kokie pankai ar hipiai. Iš išorės atrodom keistokai: dauguma vyrų užsiauginę kasas, barzdoti. Merginos – ne fyfos ir ne daiktų vergės.
Drabužius dėvime, kol suplyšta, o likęs turtas privalo tilpti kuprinėje. Va, nesenai už penkis dolerius skuduryne įsigijau prabangių golfo lazdų rinkinį. Vakarais miške žaidžiame šį aristokratišką žaidimą, puikiai sekasi, bet žinau, kad išvykdamas lazdas turėsiu kam nors padovanoti.“
Po 3000 medžių per dieną
„Kiekviena diena čia – tarsi šventė. Atsikeli su saule, pavalgai šviežiai paruoštus pusryčius, apsivelki ryškų geltoną kombinezoną. Gauni medžių sodinukų ir planą, kur juos reikia sodinti. Čiumpi įrankius ir pirmyn iki vakaro, o tada tave virėjos pasitinka su vakariene. Nėra reikalavimų, kiek tiksliai turi ko padaryti, joks šefas tavęs nevaiko. Vieną dieną gali pasodinti mažiau, kitą - daugiau, tačiau ir atlyginimas nuo to priklauso. Kolegos atsipalaidavę, nulis konkurencijos – net nepalyginsi su santykiais, kokius žmonės puoselėja sėdėdami įstaigose. (Kiek medžių vidutiniškai pasodini per dieną?) Apie 3000. O per visą buvimo Kanadoje laiką tikrai pasodinau apie pusę milijono. Gal šie skaičiai bent truputį atpirks tai, kad, kaip dera vyrui, dar neužauginau sūnaus ir nepastačiau namo?“
Gyvenimas girioje
„Kiti sako: „Kaip tu gali? Taigi sunkus fizinis darbas, visą laiką gyveni toli nuo civilizacijos“, bet man tas laukinis aspektas ir patinka. Vasara palapinėje man ne tragedija, o kaifas. Na taip, dažnai lietutis palyja, bet ar nors vienas žmogus dėl to ištirpo? Nuo uodų irgi įmanoma apsiginti. Aš geriau ne duše, o upėje ar ežeruose maudausi, nes taip tiesiog smagiau!
Civilizaciją prisimenu, kai kas kelias savaites džipais keliaujam į miestą, ten nueinu į skalbyklą, pasivaikštau po parduotuves, prisėdu prie interneto ir pabendrauju su šeimos nariais.“
Ant lyno virš bedugnės
„Patinka, kad čia visiškai įsilieju į gamtą. Matau besiganančius briedžius, tykančias pumas. Meškos ateina, daiktus iškrausto, maistą pavagia. Stengiuosi negalvoti, kas būtų, jei nutartų suėsti ir mane... Pasikeitė ir požiūris į maistą – esu medžiotojo sūnus, tačiau dabar nejučia tapau veganu. Ir tai ne mados dalykas. Tiesiog daug ko organizmas nebenori.
Tuo pat metu niekada nesijauti vienas, nes aplink – sava chebra. Kokie tūsai čia kartais vyksta – ojojoi, ne prastesni nei festivaliuose. Dar užsiimam ir įvairiausiomis sporto rūšimis. Štai aš praktikuoju vaikščiojimą įtemptu lynu (slacklining).
Prisiriši tarp dviejų medžių lyną ir pėdini iš vieno krašto į kitą stengdamasis nenukristi. Labai geras sportas, nes dirba viso kūno raumenys, galų gale tai ir visada garantuota adrenalino gamykla. Šakės, kaip baisu kartais būna, ypač kai supiesi ant lyno virš tarpeklio apačioje grėsmingai ūžiant kriokliui...“
Medelių sodinimas žiemą
„Visai kitoks principas, kai medžius sodini žiemą. Šie projektai skirti šiaurinėms Kanados teritorijoms apsaugoti. Jose atliekami seisminiai tyrimai, tam iškertamos didžiulės miškų linijos. Vasarą jų atsodinti neįmanoma, nes pelkėtos vietos jokiomis transporto priemonėmis nepasiekiamos. Darbai prasideda, kai viską sukausto speigas.
Speciali technika nuvalo sniegą, grąžtai prakerta ledą, iškasa žemę, ir tu sodini vieną medelį po kito. Kartais šaltis siekia beveik 50 laipsnių, tačiau gera apranga ir nuolatinis judėjimas apsaugo nuo nušalimų. (O ką veikti vakare?) Laukia tobulos sąlygos nameliuose su ratais: internetas, televizoriai, atskiras kambarys kiekvienam darbuotojui. Žinoma, kada panorėjęs į miestą nenuvažiuosi. Visą darbo mėnesį praleidi arba šaltyje, arba tame namelyje.
Ne ką mažiau įdomi patirtis ir medžių sodinimas fiorduose. Gyvenom laive, kuris kasdien priplaukdavo vis prie naujo taško, apsodindavom, ką reikia, ir plaukdavom tolyn. Neturėjom interneto, užtat gavau kajutę su dideliu langu. Ryte atsikeli – tave pasitinka kalnų snieguotom viršūnėm atspindys vandenyje. Milijonieriai už tokį reginį tūkstančius suploja, o man viskas – ant lėkštutės padėta.“
Nukeliauti tūkstančiai
„Medžių sodintojas Lietuvoje uždirba grašius ir yra paprastas juodadarbis, o čia dėl savo filosofijos tuo užsiimantys žmonės ypač vertinami. Už pinigus, kuriuos uždirbu tris mėnesius sodinęs medžius, tėvynėje galėčiau pasiturinčiai gyventi dvejus metus ar įsigyti butą.
Maža to, daug sutaupau, nes nereikia mokėti nuomos, pirkti maisto, investuoti į įvaizdį. Vis dėlto kol kas už santaupas nieko rimto neperku, o pinigus drąsiai taškau kelionėms. Štai rudenį planuoju vykti į Kaliforniją, vėliau – į Aliaską, svajoju aplankyti Australiją, Naująją Zelandiją. Į Lietuvą irgi grįšiu porai savaičių. Barzdą pasitrumpinsiu, apsikirpsiu, su šeima pabendrausiu ir vėl atgal į Kanadą.“
Laimė, telpanti kuprinėje
„Tokie nekonkretūs mano planai daugumai pažįstamų sunkiai suvokiami. Iš visų tik ir girdžiu, kodėl nekuriu šeimos, nedarau karjeros, negi man nereikia nekilnojamo turto? Tada aš jų teiraujuosi: „Kaip gali žinoti, ko nori pasiekti gyvenime, jei nepakeliauji, neišbandai įvairių darbų?“ Gerai, jei tiksliai žinai, kad nori būti daktaras ar teisininkas. O kas, jei ne? Gal mane kas palaikys lengvabūdžiu, bet jau ne kartą įsitikinau – nereikia savęs versti elgtis taip, kaip visi. Kaip tik dėl tokio spaudimo daugybė žmonių visame pasaulyje kasdien atsikelia ir užmiega nelaimingi. Niekam niekada to nelinkėčiau.“
