Papasakojo, kaip į Neapolį nuvykti vos už 1 eurą

Žinoti, ko geriau nedaryti Neapolyje yra ne mažiau svarbu nei mokėti rasti pigių bilietų į šį chaotišką ir būtent tuo žavų miestą. Tiesa, pigiai nuvykti į jį tikrai galite: pasirinkdami maršrutą iš Italijos sostinės.

Viešėdami Neapolyje nenustebkite: netyčia kliudžius praeivį net ir sausakimšoje gatvėje ar tarp siaurų parduotuvių lentynų, į mandagų itališką atsiprašymą scusa, atsakoma nedraugišku žvilgsniu ir truputį pakeltomis plaštakomis su atverstais delnais. Visa minėtoji kūno poza aiškiau už bet kokius žodžius kalba, kad geriau nekliudyk mano asmeninės erdvės.

Atsiskaitymas tik grynaisiais

Prasčiau, nei atsitrenkus į kažką, bus jei bandysite susimokėti stambesne nei 10 eurų kupiūra. Ne, kasininkas nepradės nepritariamai dūsauti ar niurzgėti, jis iš karto paaiškins, kad grąžos neturi. Nesvarbu, ar tai bus kavinė ar autobusų stotis. Pasibaigę smulkieji sukėlė nepatogumų ir man su bendrakeleiviais. Norėdami panaudoti stambesnes kupiūras, pradėjome taikyti praktiką, kad vienas iš kartu keliaujančių sumoka už visus, pavyzdžiui visų kavas, picas ar autobuso bilietus. Vėliau dar ilgai skaičiavome kas, kiek ir kam skolingas.

Atsiskaitymas banko kortelėms Neapolyje egzistuoja tik prabangiose arba ypač turistinėse vietose. Rasti bankomatą yra gana sudėtinga. Ilgiau nei pusvalandį ėjus miesto gatvėmis link traukinių stoties, nepavyko pamatyti nei vieno bankomato. Pirmas užkalbintas neapolietis draugiškai paaiškino, kad jį rasime kirtę tris gatves. Grįžtant atgal nustebino iš savo vietos nepasitraukęs tas pats draugiškas vietinis, kuris draugiškai pasiteiravo, ar pavyko rasti to, ko ieškojome.

Neapolietis tiesiog stovėjo dviejų gatvių sankryžoje ir sunėręs rankas apžiūrinėjo aplinką. Stebėti praeivius būdinga ne tik neapoliečiams, bet ir visiems italams. Jie tai daro po vieną, keliese, dar dažniau grupėmis. Pradedant popietės metu (popietė Italijoje vadinama pomeriggio ir prasideda jau nuo vidurdienio) visas vietas, kur tik įmanoma atsisėsti, nusėda italai ir stebi praeivius.

Tiesą sakant, visai įdomu stabtelėti ir porą minučių žiūrėti į tuos, gatvę stebinčius italus. Praėjus ryškesnei asmenybei jie visiškai neslėpdami susidomėjimo persisuka ir nulydi žvilgsniu, bet dar dažniau šnekasi su gatvėje sutiktais pažįstamais praeiviais. Tiesa, dažniausiai jie kalba apie itin nereikšmingus dalykus, tačiau tą daro labai emocingai.

Geriausia pica kepama išsinešti

Kiekvienas neapolietis pasakys, kad jo mieste verta aplankyti katedrą, nueiti iki paplūdimio, pakilti į Vezuvijų, bet būtiniausia išgerti espreso ir suvalgyti picą.

„Pica pica! Ir linksmi žmonės“, – maldamas ore rankomis pasakojo man neapolietis, kai paklausiau, ką geriausia turi jo miestas.

Italai dažniausiai patikins, kad pietiečiai yra linksmesni už šiauriečius, bet dėl geriausios picos miesto vardo, sutarimo tikriausiai niekada nebus. Kiekvienas Italijos miestas turi savo tradicinį patiekalą ir labai dažnai tai yra pica.

Pagal sertifikuotą neapolietiškos picos receptą, šis patiekalas kepamas malkomis kūrenamoje krosnyje 485 °C laipsnių temperatūroje apie 90 sekundžių. Tokiai picai būdingi aukšti tešlos kraštai, kurie reikalingi prilaikyti nuo karščio išskystėjusiai pomidorų pastos ir mocarelos sūrio masei. Į mano ragautos picos kraštus dar buvo įviniotas ir rikotos sūris. Iki šiol Italijoje nesu ragavusi nieko skanesnio nei neapolietiška pica.

Vietiniai rekomenduoja picą iš picerijų, kuriose patiekalas kepamas tik išsinešti. Geriausios picerijos atsidaro tik vakare ir nuolat yra sausakimšos žmonių. Tik iš pirmo žvilgsnio nusidriekusi klientų eilė gatvėje atrodo bauginančiai. Tiesa, ilgai laukti nereikia, nes neapolietiška pica pagaminama greičiau nei kebabas. Priešais pirkėją, tiesiai ant prekystalio, pica bus pagaminta greičiau nei per minutę, o kepama krosnyje, kaip taisyklėse parašyta, pusantros minutės. Įprasta picos kaina yra 4-7 eurai.

Apmokestintas Vezuvijus

Vezuvijaus ugnikalnis Neapolyje matomas visur ir visada. Atrodo romantiškai, net ir nepamirštant, kad būtent šis ugnikalnis tituluojamas vienu pavojingiausių pasaulyje. Vezuvijaus papėdėje plyti milijoninis miestas – Neapolis. Vakare pasigrožėję kalno siluetu, kitą dieną leidomės tiesiai į jo viršūnę.

Kad pavyktų pasiekti šį tikslą, pirmiausia reikia traukiniu arba autobusu pavažiuoti kelias stoteles iki kito miestelio. Išlipus iš traukinio laukia autobusas, kuris už 10 eurų veža į Vezuvijaus viršūnę. Aplankyti ugnikalnio kraterį taip pat kainuoja 10 eurų. Prieš kylant į kalną, verta patikrinti orų prognozes, nes dėl prasto oro, į viršūnę lankytojai neįleidžiami. Pinigai už bilietus dėl šios priežasties negrąžinami.

Tiesiai iš Vezuvijaus viršūnės kursuoja autobusai į Pompėją. Aplankyti šį milžinišką muziejų po atviru dangumi neužtenka vienos dienos, jeigu esate bent truputį įsimylėjęs istoriją. Deja, bet pamatyti daug užlietų lava žmonių skeletų nepavyks. Jie eksponuojami visai ne buitinėje aplinkoje, kaip įsivaizdavau, bet atskiroje patalpoje arba už grotų šalia įvairių, visai ne ekspoziciškai, bet lyg archyve surūšiuotų artefaktų.

Kelionė už eurą

Tai kurgi ieškoti pigių bilietų į Neapolį? Iš Romos tai padaryti vieni juokai. Užsisakant bilietus iš anksto, likus maždaug dviems savaitėms iki kelionės, geriausią kainą – vos už eurą, galima rasti pigių autobusų kompanijos Megabus svetainėje. Jeigu keliauti į Neapolį nusprendėte spontaniškai, visada pigus ir greitas variantas yra blablacar – didžiausia bedrakeleivių paieškos sistema. Dar yra traukiniai, kurie dažnai nėra pigiausias variantas: iš Romos į Neapolį galima nuvykti už 8 eurus.