Taip pat skaitykite: Paslaptingiausias Balkanų vienuolynas, kuriame naktį praleisti galite ir jūs
arba: Į archyvą nugulsiantys keliautojų įspūdžiai iš Minsko: tai - propagandos muziejus po atviru dangumi
Keliauk į Minską su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Į Minską vežančiame autobuse tik viena pokalbių tema – ledo ritulys. Reta proga, kai visai šalia pat susirenka galingiausios pasaulio ledo ritulio ekipos (paskutinį kartą toks renginys taip arti vyko 2006 m. Rygoje), o po įsimintino Lietuvos ledo ritulio rinktinės pasirodymo Vilniuje įvykusiose pasaulio ledo ritulio čempionato I (pirmo) diviziono B grupės varžybose sukilęs ažiotažas Baltarusijos sostinės link nukreipė ir dar didesnės anksčiau su ledo ritulio ne itin daug sąsajų turėjusių žmonių dalies akis bei planus. Dalies jų noras apsilankyti Minske dar didesnis ir dėl to, kad nusipirkus net ir 30 litų kainuojantį bilietą į rungtynes, sienos kirtimui nebereikalinga daug brangiau kainuojanti viza.
Žinoma, kilęs ažiotažas ir turistų antplūdis sudaro ir problemų, mat kartais bent vieno iš autobuso keleivių pavardė nerandama specialiai čempionatui sukurtoje sistemoje, tad pravažiuoti pasienio punktą trunka daug ilgiau nei paprastai. Problemų kyla ir žurnalistams, mat, atrodytų, neįmanomos suklastoti akreditacijos parodymas pasienyje vis tiek neįtikina pasieniečių, kad tavo pavardė visgi yra sistemoje – galbūt įrašyta prie kokios nors komandos sudėties, o gal tiesiog blogai įvesta pavardė.
Nors pirmasis įspūdis apie čempionato organizavimą gana niūrus, tačiau jau atvykus į Minską, vaizdas pasikeičia – gauti akreditaciją trunka vos porą minučių, o aplink arenas saugumas sustiprintas iki tiek, kad įeinant į arenos perimetrą ir į pačią areną, ne tik reikia išpurtyti visas kišenes, kuprinę, bet ir įjungti fotoaparatą bei kompiuterį. Nors, esant užguitai opozicijai ir čempionatui pritraukiant viso pasaulio ledo ritulio mėgėjų žvilgsnius, toks saugumo lygis gal ir neturėtų stebinti.
Naujas veidas, seni įpročiai
Nuvažiuoti į Baltarusiją vertėtų ir tiems, kurie nori bent dalele pajusti kiek kitokį gyvenimą ar lyg sugrįžti į ganėtinai senai praėjusius laikus. Nors Minskas pasitinka plačiais prospektais, kuriuose ir aštuntą vakaro susidaro transporto spūstys, švariomis, apšviestomis gatvėmis, į dangų besistiebiančiais dangoraižiais, o nuo vakarietiškų miestų išsiskiria tik ypač gausia sovietinį laikotarpį menančia architektūra, tačiau ideologinis auklėjimas čia pasidarbavęs ypač neblogai ir yra ypač ryškus – Pergalės aikštėje prieš amžinąją ugnį klūpantys žmonės, jaunesnių vietinių nenoras veltis į bet kokias kalbas apie politiką, Minską puošiantys milžiniški reprezentacinėms reikmėms skirti rūmai, arenose mosikuojamos sovietinius laikus menančios vėliavos ir priešais vyriausybės rūmus stūksantis Lenino paminklas.
Nežinia kodėl, bet arenos apsauginiams užkliūva ir ant fotoaparato dėklo užrišta Ukrainos vėliavos spalvų juostelė: „Nusiimk, arba gresia kalėjimas“, – kai, motyvuojant atsakymu, kad taip liepta iš aukščiau, pasako trys skirtingi čia pat dirbantys žmonės, supranti, jog visgi nejuokaujama. Galbūt taip tiesiog saugojamasi galimų su politika susijusių provokacijų, o galbūt viešąją nuomonę šalyje formuojantys informacijos kanalai sukūrė kažką panašaus į Lietuvoje gają nuomonę apie Georgijaus juosteles. Be šių niuansų, čempionatas suorganizuotas ypač kokybiškai – įrengta užtektinai žiūrovų įleidimo į arenos perimetrą punktų, žurnalistų darbo sąlygos neblogos, didelis personalo skaičius paskirsto žiūrovų srautus, kuriam pramogų užtenka ir arenos perimetre esančiuose objektuose vykstančiuose renginiuose, koncertuose, konkursuose.
Žiūrovus priimančios arenos taip pat vertos dėmesio, mat didesnioji, 2010 metų pradžioje atidaryta Minsko arena čempionato metu talpina net 15 000 žiūrovų ir yra viena moderniausių ir talpiausių multifunkcinių, bet galimų išnaudoti ledo ritulio varžyboms organizuoti arenų Europoje. 9 600 žiūrovų varžybas leidžianti stebėti Čižovka arena atidaryta tik praėjusių metų lapkričio mėnesį pietinėje miesto dalyje esančio 900 metų Minsko jubiliejaus vardo parko teritorijoje.
Tiesa, norint iš vienos arenos pasiekti kitą, reikia keliauti praktiškai per visą miestą, kas piko metu gali užtrukti ir visą valandą. Naudojantis viešuoju transportu, tai galima padaryti ir greičiau, tačiau kažkodėl ir naujuose autobusuose neveikiantys oro kondicionieriai bei klausą žalojantis miesto metro gali kiek apkartinti kelionę. Beje, nenustebkite, jei vienas iš metro stotelėse budinčių milicininkų paprašys parodyti kuprinės turinį – kiek daugiau nei prieš tris metus per sprogimus metro žuvo 15 žmonių ir keli šimtai buvo sužeista. Tokie vis pasikartojantys įvykiai lyg ir paaiškina net didiesiems sporto renginiams gana neįprastą ypač aukštą čempionato saugumo lygį.
Kiekvienam skoniui
Nemėgstantys ledo ritulio ar į miestą atvykstantys kitu tikslu, taip pat turėtų rasti pramogų ir kur paganyti akis. Jau vien pirmasis įspūdis išlipus iš autobuso ar traukinio bei patraukus kiek centro link turėtų užgniaužti kvapą, mat didžiulėje Nepriklausomybės aikštėje ne tik laukia milžiniški pastatai – Vyriausybės rūmai, Baltarusijos pedagoginis ir valstybinis universitetai, šalies vykdomasis komitetas, viešbutis „Minsk“, centrinis paštas, XX amžiaus pradžią menanti Romos katalikų Simono ir Helenos bažnyčia bei net trijų aukštų požeminis parduotuvių kompleksas. Po to, Nepriklausomybės prospektu galima pasiekti ir miesto centrą, kuris yra vos 15 minučių atstumu pėsčiomis nuo Nepriklausomybės aikštės.
Beje, miesto centru čia laikomas Lenino bulvaro ir Nepriklausomybės prospekto kampas – ten, kur kiekvieną vakarą nusitęsia milžiniška eilė prie centrinio McDonalds greitojo maisto restorano - čia kainos panašios kaip ir Lietuvoje, nors dalyje kavinių galima pavalgyti ir pigiau. Iš ten pasukus bet kuria kryptimi, galima pamatyti vis kažką įdomaus – jei pasuksi į dešinę, atsidursi moderniame ir vertame dėmesio Baltarusijos nacionaliniame meno muziejuje, jei eisi tiesiai, tai galiausiai, praeidamas vietinį univermagą, kur galima iškart suvalgyti nusipirktą maistą ir išgerti ten pat parduodamų gaiviųjų gėrimų, Spalio aikštę ir prieisi Pergalės paminklą, jei pasuksi į kairę, tai vos už kelių šimtų metrų pakliūsi į senamiesčio teritoriją, kuri, palyginti su Vilniaus senamiesčiu, ypač maža ir sudaryta vos iš keleto gatvelių.
Tačiau, nors ypač mažas, tačiau Minsko senamiestis ypač sutvarkytas, o turistų akis džiugina 17 amžiaus vidurio stiliaus Šv. Dvasios katedra ir Šv. Jozefo bažnyčia, 18 amžiaus pabaigos Šv. Mergelės Marijos katedra ir 16 amžiuje pagal paskirtį naudotą bet visai neseniai, kaip ir daugumą vadinamojo senamiesčio pastatų atstatytą miesto rotušę. Iš čia galima patraukti bent jau paveizėti į įspūdingo dydžio Nacionalinį operos ir baleto teatrą, karštą dieną įmerkti kojas į priešais juos esantį fontaną, o po to pasivaikščioti po išpuoselėtus didžiulius rašytojo Janko Kupalos ir Gorkio parkus.
Iš čia visai šalia Pergalės paminklas ir nacionalinis cirkas, kuriame ypač populiarūs gyvūnų pasirodymai. Taip pat verta pamatyti miesto centre esančius Kultūros rūmus, Ašarų salą, Didžiojo patriotinio karo muziejų ar kiek toliau nuo miesto centro esančius Herojiško miesto obeliską, pamatyti KGB rūmus ar užsukti į visai netoli Čižovka arenos esantį zoologijos sodą.
Nors atrodytų, kad Minskas viena nykiausių Europos sostinių, tačiau ką veikti čia rastų įvairiausio plauko užklydėliai – nuo sporto fanų iki naktinio gyvenimo pramogų išsiilgusių žmonių ar azartiškųjų kazino gyventojų, ypač, kai šis, ypač kitonišką veidą susikūręs miestas nuo Vilniaus nutolęs vos kiek mažiau nei 200 kilometrų.