Susėdome čia vieną dieną su Pravalturo direktoriumi Vytautu prie stalelio balto ir pasidalinome kelionių, kuriose patyrėme ar tai materialinių, ar moralinių nuostolių prisiminimais. Nusprendžiau smagesniais pasidalinti.
Man tokių įvykių yra tekę išgyventi mažiau, direktoriui – daugiau, nes jis, dėka apmautų klientų pinigų, ir keliauja daugiau, bet kartu sudėjus, jų gaunasi ne tiek ir mažai.
Vienas pačių naujausių įvyko visai neseniai. Direktorius skrido iš Vilniaus per Stambulą į Kanarus ir kaip visada – užmigo beskrendant. Ir pasitaikyk tu man taip, užmigti pasidėjus telefoną ant vidurinės sėdynės šalia savęs. Numigo saldžiai direktorius, prabudo pailsėjęs, žvalus ir džiugios nuotaikos apimtas, nes jau lėktuvas leidosi Kanaruose kur amžina vasara, ėmė galvoti kaip gerai pailsės.
Apsigraibė – ogi nebėra telefono. Vidurinė eilės sėdynė tuštutėlė, tarsi jo ten ir nebuvo. Dar apsigraibė – na ne, nėra. O telefonas ne bet koks, o brangus, direktorius juk neskurstantis žmogus. Pranešė jisai vagystės faktą lėktuvo įgulai, kuri labai susirūpino ir ėmė raminti apvogtąjį, jog nusileidus ir išleidus keleivius jie iškart apieškos visą lėktuvą. Ta prasme išleidus keleivius, nustebo direktorius, juk su jais kartu išleisit ir telefono vagį. Nusiraminkite, sakė įgula, prisėskite, prisisekite diržus, surasime jūsų telefoną.
