Java ir Sumbava vyravo musulmoniška religija, Bali gyvena hinduistai, o Flores saloje apie 85% gyventojų yra katalikai.
Keliaujant susiformuoja visiška tolerancija bet kokiam tikėjimui ir gyvenimo būdui, niekas nestebina, viską tenka priimti taip kaip yra. Nepaisant to, Flores saloje jaučiausi smagiausiai. Po Sumbava salos man jinai pasirodė kiek tvarkingesnė, o prie kai kurių namų ne tik kad nebuvo šiukšlių, bet netgi žydėjo gėlės.
Nuo salos rytinio miesto Labuanbadžio iki labiausiai vakaruose esančio Larantuko - apie 700 km. Norėdama aplankyti Komodo, atsidūriau Labuanbadžio, todėl nusprendžiau pasinaudoti proga ir skristi atgal į Java salą iš Maumere miesto, pakeliui aplankydama didžiausią salos garsenybę Kelimutu ugnikalnį.
Salos kraštovaizdis pasakiškas, bet transportas toli gražu iki to, net ir 100 km kalnų serpantinais užtrunka nenormaliai ilgai. Kelionė iš Labuanbadžio iki Moni kaimelio truko dvi dienas.
Pirmą dieną praleidus 5 val. mikroautobuse, Rutengo miestą pasiekiau dešimtą vakaro. Paprašiau mikroautobuso vairuotojo sustoti prie pirmo pasitaikiusio viešbučio, kurio pavadinimą radau kelionių gide. Gavau sąlyginai švarų kambarį. Karštą dušą jau ir taip baigiu užmiršt, nes pigesnėse nakvynės vietose dažniausiai tebūna vandens rezervuaras su šaltu vandeniu ir indas.
Pirmą kartą kalenu dantimis iš šalčio. Atrodo, jau įpratau prie daugiau kaip +30 C temperatūros ir +22 C atrodo baisiausiai šalta.
Nors viešbutis nebrangus, aptarnavimas gan neblogas. Gaunu ne tik pusryčius, bet ir pasirūpinta mano kelione toliau. Iš ryto kitas mikroautobusas paima mane nuo nakvynės vietos tęsti kelionę iki Moni.
Sala nuostabaus grožio. Atrodo, tik grožėkis gamta ir džiaukis. Deja, vairuotojas lekia kalnų serpantinais kaip išprotėjęs. Po valandos mano organizmas nebeatlaiko ir visą likusį kelią nieko nebematau, tik polietileninį maišelį priešais save. Kiekvieno sustojimo metu lyg atsigaunu, bet tik pradeda važiuoti - ir vėl blogai.
Moni kaimelį pasiekiau labai apgailėtinos būklės, visiškai išsekus. Keliaujant niekada nežinai ką sutiksi. Galima sakyti, man pasisekė. Nakvynės vietoje sutikta vokietė pavaišino bananu ir suveikė man arbatos. Pati pasirūpinti maistu nebeturėjau jėgų.
Moni turistai apsistoja tam, kad aplankytų Kelimutu ugnikalnį. Iki ugnikalnio nevažiuoja joks visuomeninis transportas, reikia samdytis motociklą. Vietiniai tuo naudojasi ir laiko labai aukštas kainas bei nesileidžia į jokias derybas. Nepavykus susitarti dėl kainos, pradėjau ieškoti būdų, kaip iki tenai nusigauti.
Lyg susitariau su kitu turistu, atvykusiu į nakvynės vietą samdytu džipu su vairuotoju ir gidu, kad mane pamėtės bent jau iki pirmos sankryžos.
Nuo Moni iki Kelimutu - apie 14 km. Ugnikalnis garsus 3 skirtingų spalvų ežerėliais savo krateriuose. Norint juos pamatyti, rekomenduojama ten būti septintą ryto, kai pateka saulė, nes vėliau juos uždengia debesys.
Nepaisant labai sunkios kelionės iki Moni, keliuosi ketvirtą ryto. Mane pavėžėti pažadėjęs turistas pareiškia, kad jo gidas nenori man pagelbėt ir jie manęs nepaims. Užsiuntu visiškai. Na ir gerai, nueisiu pėsčiomis, 14 km nėra taip jau ir daug.
Nepasakyčiau, kad ketvirtą ryto, šviečiant mėnesienai eiti keliu iš vieno kaimo į kitą, neturint jokio žemėlapio, yra ypatingai smagu. Kiekvienoje sankryžoje laukiu pravažiuojančios mašinos, stabdau ir klausiu kelio. Mašinų nedaug, tenka laukt po pusvalandį. Aplinkui džiunglių garsai.
Lengviau atsikvepiu, kai iš pagrindinio kelio įsuku į vietinės reikšmės keliuką ir pradeda brėkšti. Saulėtekio pamatyti ant Kelimutu ugnikalnio nebespėsiu, bet ir pakeliui vaizdai ne ką prastesni. Iš už kalnų išlenda saulė, pradeda budintis kaimelių gyventojai, ryškėja ryžių terasų kontūrai ir supa visiška ramybė.
Neįsivaizduoju, kokių vidinių resursų dėka įveikiau tuos 14 km, iš kurių didelė dalis buvo kilimas į kalną (Kelimutu ežerėliai yra apie 1600 m aukštyje).
Mano ryžtą lydi sėkmė. Pasiseka pamatyti visus spalvotuosius kraterio ežerus. Vienas jų kažkada buvo rausvas, po kurio laiko tapo melsvas. Nors ežerėliai yra to paties ugnikalnio krateryje, visi trys yra skirtingos spalvos ir niekas negali prognozuoti, kada į kokią spalvą pasikeis jų vanduo.
Vieta unikali ir labai savotiško grožio. Neaišku ir kada geriausia lankytis Kelimutu nac. parke. Sutikti keliautojai skundėsi, kad sausojo sezono metu Moni kaimelyje praleido mėnesį ir jiems nepavyko pamatyti ežerėlių, nes visą laiką lijo ir juos dengė debesys. Aš keliavau lietingojo sezono metu, bet būnant Flores saloje nė karto nelijo.
Pasiseka, nes sutikti turistai mane pasisiūlo pavežti. Nereikia eiti atgal iki Moni pėsčiomis. Keliaujant kartais tenka sutikti labai bjaurių žmonių, bet lygiai tiek pat būna ir labai šaunių. Keliaujant po Indoneziją galioja taisyklė - jei kažkas prikiaulino, būtinai atsiras kas pagelbės.
Flores miestus Ende ir Maumere teko pralėkt prabėgom. Pasirodė tvarkingesni ir su daugiau gėlių nei kitose salose. Tikriausiai reikėtų pabūti ilgiau, kad labiau pasijaustų skirtumai ir panašumai.
Savo kraštovaizdžiu sala pasirodė gražiausia iš kitų aplankytų Inzonezijos salų ir ne tokia apgulta turistų.
I.Ledkalnynės ir Arina Rupa Rada nuotraukos.
