Tai nutiko beveik prieš dešimtį metų – kaip ir kasmet, dvi pašėlusios mokyklos laikų draugės, pavargusios nuo žiemos, vyrų, vaikų, viršininkų ir rutinos nutarė leistis į kelionę ir iš širdies atsipūsti. Jau daug kur būta: nardyta ir slidinėta (tiesa, nelabai sėkmingai – pasiektas tik “čainiko” lygis ir įsigyta nemažai mėlynių), plaukta plaustais srauniomis Tatrų upėmis ir sveiko proto ribose kopinėta po kalnus.
Ką gi,- atėjo metas tiesiog tingiai ir be aktyvios veiklos padrybsoti prieš saulutę, pašokinėti per bangas, išragauti gardžiausius valgius ir vynus ir atsipūtus, be jokių rūpesčių, pagyventi ten, kur, regis, net patys Dievai nevengė lepinti savęs saulės ir vandens malonumais. O toji vieta tą kartą mums buvo tolimoji, gražioji ir egzotiškoji Tenerifė.
Kraudama lagaminą šypsojausi pro ūsą: įsivaizdavau ir žinojau, kad manęs ir vėl laukia nuotykiai ir dar niekada nepatirti iššūkiai. Taip jau yra: kai susieiname abi į krūvą, sugebame nusimesti nuo pečių juos užgulusius prabėgusius metus, vėl tampame mokinukėmis, galinčiomis per naktis nemiegoti, šėlioti ir linksmintis, sugebančiomis savo nuotaika užkrėsti kitus.
Tenerifės klimatas ir aplinka kuo puikiausiai tiko mūsų nusiteikimui. Vos tik iškėlėme kojas iš lėktuvo, į veidus tvokstelėjusi šiluma ir vaizdai privertė apsikeisti reikšmingais žvilgsniais ir nusikvatoti: taip,- atvykome ten, kur ir turėjome atvykti, kur mūsų laukia net dešimt nepakartojamų dienų. Tada dar nežinojome, kad jos bus ir neužmirštamos.
Viešbutis ant paties Atlanto kranto… Atlapojusios duris ir langus pirmiausia puolėme į balkoną, tarytum kregždės lizdas pakibusį virš vandens. Ir atsitik tu man šitaip – administratorius net lankstydamasis atsiprašinėjo, kad mums skirtas kambarys pirmajame aukšte per klaidą atiteko kitiems poilsiautojams, ir lydėjo mus į vienintelį likusį laisvą mažutėlį kambariuką palėpėje.
Kažkodėl šis faktas mūsų nesutrikdė – ramiai sau kilome liftu ir kopėme sraigtiniais laiptais paskui vis dar atsiprašinėjantį vaikinuką - svarbiausia mums buvo turėti kur padėti galvas ir ištiesti kojas – juk atvažiavome ne patogių lovų ir prabangos ieškoti, atvažiavome bet kokiomis sąlygomis būti laimingos. Ilgainiui ištyrinėjome, kad nuostabesnio kambarėlio visame viešbutyje nėra.
Pro jokį kitą langą neatsiveria tokia nuostabi vandenyno ir tolumoje boluojančių salų panorama. Iš jokio kito kambario negalima išsiropšti į terasą, įrengtą ant stogo – joje didžiuliuose vazonuose augo palmės, o tekant ir leidžiantis saulei dūko ir čirškė žalios ir mėlynos papūgos. Be to, už suteiktus nepatogumus (?) viešbučio administracija į kambarį kiekvieną dieną mums pristatydavo šviežutėlių vaisių ir vyno. Kas galėtų būti geriau?
Pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome viešbučio restorane – maistas buvo nuostabus! Ilgiausiai sėdėdavome lauko terasoje ir lepindavome save tokiais skanėstais, apie kokius Lietuvoje net nesvajodavome. Dar ir dabar apsąla širdis pagalvojus, kad dieną pradėdavome taure šaltutėlio prosecco ir skiltelėmis gaivaus, gerai atšaldyto arbūzo arba meliono. Tik nesakykite, kad valgis nėra svarbus! Mums tai buvo labai svarbi atostogų dalis. Svarbi ir maloni. Kupina atradimų ir malonumų. Pažinčių su neregėtais patiekalais ir skoniais.
Pietauti belsdavomės į atokiausias, turistų menkai lankomas vieteles. Atradome daugybę mažų, šeimyninių tavernų, kur valgydavome tai, ką tą dieną tarytum savo šeimai paruošdavo šeimininkės – šviežią žuvį ir jūros gėrybes, traškias salotas ir sultingą mėsytę, kvepiančią rozmarinu ir dar dievai žino kuo, gerdavome namų gamybos vyną, kurio svetingi ir dosnūs šeimininkai būtinai mums įdėdavo parsivežti vakarui.
Apie alyvuogių aliejų verčiau apskritai patylėsiu, nes dar ir dabar sapnuoju, kaip laužiu ir dažau į jį ką tik iškeptą duoną ir net svaigstu nuo malonumo jausdama burnoje jo aromatą ir skonį. Po tokių atradimų traukdavome į turgų ieškoti mums patikusių prieskonių - parsivežėme jų devynias galybes. Deja, pačiai namie pasigaminti nieko panašaus man taip ir nepavyko. Juk ten, Tenerifėje, ir žuvis, ir mėsa, ir daržovės buvo visai kitokios.
Vieną dieną pietaudamos susipažinome ir susibičiuliavome su tavernos šeimininkų dukra Glorija. Ji keletą mėnesių pagal studentų mainų programą mokėsi Vilniuje, tad mums netrūko bendros kalbos, o prisimindama lietuvaičių svetingumą, ir pati panoro mums, lietuvaitėms, atsilyginti tuo pačiu – lydėjo į Teidės ugnikalnį, vaišino pačios gamintais desertais, o vieną vakarą papasakojo mums, kad už poros dienų salos sostinėje Santa Kruze vyks spalvingas ir linksmas karnavalas. Būtinai turime į jį nuvažiuoti!
- Karnavalas?- nustebome.
- Taip! Jis čia vyksta kiekvienais metais per Užgavėnes, ir sutraukia didžiules minias žiūrovų! O koks malonumas jame d-a-l-y-v-a-u-t-i!!! Nagi, merginos, sudalyvaukime! Kartu su mano mokykla!
Glorija dirbo meno mokykloje – čia daugybė salos gyventojų – nuo mažiausių iki vyriausių, net nėščios moterys ir vos bepaeinantys senukai – lankė muzikos, šokių ir meno užsiėmimus. Ir, žinoma, mokyklos garbės ir prestižo reikalas buvo kiekvienais metais įspūdingai sudalyvauti karnavalo parade ir net laimėti kokią nors nominaciją.
- Bet... – pabandžiau prieštarauti...
O mano pašėlusi draugė jau degančiomis akimis klausinėjo, ką mums reikės daryti. Gloria paaiškino, kad teks apsivilkti spalvingais kostiumais ir tiesiog truputį parepetavus kartu su grupe sudalyvauti karnavalinėje eisenoje, kuri žygiuos pagrindine ir pačia ilgiausia miesto gatve. Kitaip sakant, drauge su visais linksmintis ir šokti.
Kiek padvejojusi, sutikau. Iš džiaugsmo ir nuotykio nuojautos visos trys net apsikabinome. Tačiau... tačiau net įsivaizduoti negalėjau, kam „pasirašiau“, ir kokiais kostiumais tame karnavale turėsime vilkėti! Varge mano! Tai buvo vos keli kūną dengiantys audinio lopinėliai, karūna, tinklinės kojinės ir didžiulė paukščio iš stebuklinės pasakos uodega, viršuje įmantriai užlinkusi virš galvos, o apačioje prabangiai besivelkanti žeme.
- Aš per stora vilkėti šitokius drabužius! – suspiegiau vos tik pamačiusi, kaip atrodo kitos merginos.
Tačiau Glorija ir jos bičiuliai net susirietę įrodinėjo, kad esu graži, net labai graži, nes Tenerifėje nuo seno vertinamos apvalių formų moterys, ir kuo tie apvalumai didesni, tuo geriau ir gražiau. Mat putlios moterys ten laikomos vaisingumo simboliu, ir sveiki, normalaus mąstymo vietiniai vyrai nė skersi nežiūrėtų į kūdenas, o rinktųsi tik apvalutes partneres – tokias kaip aš.
Taip, į Tenerifę leidausi nusiteikusi nuotykiams. Tačiau TOKIEMS!? Apie TOKIUS net sapnuoti nebūčiau išdrįsusi. Bet supratau, kad atsisakydama prarasiu tai, ko gyvenimas man daugiau niekada nebepasiūlys, tad... sutikau, ir metusi visus skrupulus bei savas drapanas į šalį, įsispraudžiau į žydrą pasakų paukštės kostiumą.
Na, tariau sau, į veidrodį verčiau nežiūrėsiu. Tačiau išgėrusi nemažą taurelę romo drebančia širdimi vis dėlto užmečiau akį. Ir ką gi,- buvau spalvinga, ryški ir tikrai ne atstumianti karnavalo dalyvė. O vėliau, kai rikiavomės paradui, pamačiau, kad mano formos dar toli gražu ne tokios įspūdingos kaip kitų – vietinių – merginų, tad įjungiau geros nuotaikos mygtuką „o man dzin“, ir drauge su visais nelengvai išvairavau (taip, judėjimą apsivilkus tokius drabužius išties reikėtų prilyginti slalomui) savo uodegą į pagrindinę Santa Kruso gatvę.
Ir ko tik ten nebuvo! Vaikai, jaunimas, suaugę ir net senjorai! Su kostiumais, kurių net apsakyti neįmanoma, todėl prie savo pasakojimo pridedu gausybę nuotraukų – jas padarė Glorijos vaikinas. O spalvos! O judesiai! O muzika, ritmai! O minios smalsuolių – susižavėjusių, plojančių, judančių ir dainuojančių drauge žiūrovų, gulte apgulusių gatvę, kurie eina, linguoja, važiuoja, plaukia, skrenda ir banguoja margaspalvė parado dalyvių eisena! Vos prisijungėme prie eisenos, mane įtraukė džiaugsmo ir pakilios nuotaikos banga. Aš tai padariau!
Išdrįsau! Tai pats keisčiausias nuotykis, pati netikėčiausia avantiūra, kokią tik kada nors esu sau leidusi padaryti. Ir jokiu būdu ne kvailystė! Tai kas, nesu liauna it nendrė, tai kas, kad man 40! Argi širdis seka kalendorių ir skaičiuoja metus? Mums smagu ir gera, mes esame spalvingo karnavalo dalis, mus drąsindami ir mumis grožėdamiesi moja ir ploja žmonės, aplinkui be paliovos spragsi fotoaparatai… Tai tikras stebuklas! Ir – lyg visko dar būtų negana - mus filmuoja vietinė televizija!
Po parado tų drabužių, kurių buvau taip išsigandusi, nesinorėjo nusivilkti. Tačiau jie trukdė šėlti ir linksmintis iki paryčių, todėl metėme juos į šoną ir įšokome atgal į savo drapanas. Meno mokykla tapo tikru fejerverku - švietė visomis vaivorykštės spalvomis ir skendėjo muzikoje – per keletą valandų su Glorijos bičiuliais tapome kone geriausiais draugais. Ištroškę ramybės ir poilsio, susėdę ant uolų gėrėme vyną, klausėmės vandenyno ošimo, ir tik pasitikusios patekančią saulę mudvi su drauge galų gale parsikapstėme į savo nuostabųjį mažąjį kambarėlį palėpėje.
Sutarėme, kad grįžusios apie šitą savo nuotykį nė viena neprasitarsime. Papasakosime tik tiek, kad buvome nuvažiavusios pasižiūrėti įspūdingojo Užgavėnių karnavalo. Na ir nuotraukas, savaime suprantama, parodysime tik tas, kuriose nefigūruojame pačios...
Taip ir padarėme.
Tačiau vieną dieną (tai buvo mano gimtadienis) grįžusi iš darbo buvau apstulbinta ir pritrenkta: prieškambaryje ant sienos kabėjo ne kas kita, o dailiai įrėminta nuotrauka, kurioje stoviu aš – išsišiepusi iki ausų ir laiminga – stambiu planu - visame gražume su savuoju karnavaliniu kostiumu!
Pirma mintis buvo paskambinti draugei ir išdėti ją į šuns dienas. Juk kas gi kitas, jei ne ji, galėjo sulaužyti susitarimą ir iškrėsti man šitokį pokštą! Taigi taip ir padariau. Tačiau ji dievagojosi tokios kiaulystės tikrai neiškrėtusi. Ir tik gerokai vėliau sužinojau, kad pokštą “iškrėtė” visagalis internetas… Mano vyras, norėdamas padaryti gimtadienio staigmeną – linksmą mano gyvenimo akimirkų koliažą – ieškojo internete Santa Kruzo karnavalo akimirkų, ketindamas prie kokios nors įspūdingos gražuolės kūno pridėti mano veidą, ir aptiko… pačią mane!
Na o aš iki šiol, prisimindama neužmirštamą nuotykį ir karnavalą, tebedėkoju likimui, kad skyrė man protingą ir supratingą bei humorą suprantančią antrąją pusę… Ir, žinoma, draugę, su kuria įmanoma ir gera leistis į linksmas avantiūras.
Vilija
