Sunku žodžiais apibūdinti įspūdžius, kuriuos teko patirti per aštuonias kelionės dienas, tad nėra jokių abejonių, jog ne tik mano, bet ir mano draugų mintys dar tebekeliauja Strasbūro senamiesčiu, tebelaipioja Saksonijos kalnais, tebesigroži Reino pakrančių vynuogynais, tebesvaigsta nuo Heidelbergo pilies ir jos apylinkių paslapčių, širdis tebešiurpsta, pajutusi Špejerio katedros didybę ir Drezdeno paveikslų galerijos meno šedevrus, o gomuriu, rodos, dar tebejaučiame maloniai šildančio originalaus vokiško vyno skonį...
Per visas aštuonias kelionės dienas pro autobuso langus skriejo žalias ir žydintis kraštovaizdis, gražios gyvenvietės, turtingos ir išpuoselėtos Vokietijos žemės: geltonuojantys rapsų plotai, žiedais apsipylę sodai, laistomi įvairiaspalvių daržovių laukai ir vynuogynai, vynuogynai... Prie kiekvieno namo, aukštai kalnuose, miškų aikštelėse.
Net miestų gatvėse laipiojantys vynuogių krūmai atstoja gyvatvores, o įmantriai formuojami puošia namų fasadus... Kaip teko pastebėti, vokiečiai labai darbštūs ir tvarkingi, tačiau neskrupulingi – jų nešokiruoja popierių primėtyta priemiesčio vaikų žaidimų aikštelė ar palei taką nesugrėbti pernykščiai lapai. Matyt, viskam savas laikas...
Ir jokių krizės ženklų. Gatvės pilnos mažų tviskančių automobilių, šalikelės - dviratininkų, viešbučiai ir kavinės – besišypsančių darbuotojų, istorijos paminklai ir lankytinos vietos – solidaus amžiaus turistų iš viso pasaulio.
Tokia šviesi realybė pavydžius ir padejuoti mėgstančius lietuvius gal dar labiau įstumia į neviltį, pagalvojus apie gausybę problemų savo mieste, darbe, namuose... Tačiau tik ne mane! Ne vienas kartu su manim važiavęs bičiulis taip pat prisipažino sugrįžęs sustiprėjęs, labiau pasitikintis. Na kaipgi kitaip! Vokiečiams irgi visos gėrybės ne pro prasivėrusius rojaus vartus į žemę sukrito... Reikėjo sunkiai dirbti, kad sukurtų, o vėliau nuolat rūpintis, kad išsaugotų. Ir gamtos grožybes, ir statinius, ir istorijos, kultūros paveldą.
Kvedlinburgas. Senove alsuojantis miestas. Vienas už kitą įdomesni fachverkinio stiliaus namai, uolienų luitai ant šaligatvio, akmenim grįsti takai ir žaluma – kur tik apsidairai! Lyg ne mieste būtum... Iškilus šv. Servacijaus moterų vienuolynas, kuriame buvo surašyti garsieji Kvedlinburgo analai.
Juose pirmą kartą paminėtas ir Lietuvos vardas. Išpuoselėti gėlynai su skulptūrėlėm, vaistažolių sodelis, kerinti miesto panorama iš viršaus... Rodos, kad matai ne realų vaizdą, bet kelionių atviruką!.. Toks pat jausmas apima ir dabar, kai nuolat vartau ir vartau nuotraukas: vakare, sugrįžusi iš darbo, darbe... kai tik lankytojas iš koridoriaus pusės užveria kabineto duris...
Ir vėl pro autobuso langą skrieja Vokietijos panorama: vėjo malūnų „giraitės“ ar saulės kolektoriai, vijokliais apaugusios įmantrios greitkelių tvoros. Tuo metu autobuse irgi jau dedasi linksmi dalykai: vairuotojas Petras keleiviams nešioja „dumblą“ (kvapnią kavą) ir pasakoja nuotaikingus atsitikimus... Pavyzdžiui, kaip kolekcionuoja Norvegijos akmenis ir dovanoja juos savo keleiviams...
Nakvynė viešbutyje tiesiog neįsivaizduojama be vakarinių pasisėdėjimų su alaus ar vyno taure rankoje ir begalinių linksmybių! Tiesa, pirmąjį kelionės vakarą, kai sustojome nakvynei Lenkijos-Vokietijos pasienio miestelyje Slubice, tiesiog neištvėrėme: ilgokai nusisėdėję autobuse, pasimetėme kambariuose lagaminus ir ristele nurūkome prie Oderio, kur anapus tilto – jau Vokietija... Pavargome šiek tiek, bet kiek buvo džiaugsmo!..
Kai kitą rytą nuvykome į Riudesheimo miestelį, žinojome, kad plauksime Reino upe. Mano draugai žinojo ir tai, kad bijau „didelio“ vandens, nes nemoku plaukti. O planuojama kelionė keltuvu prie paminklo Vokietijos vienybei man atrodė dar didesnis iššūkis, mat nuo vaikystės paniškai bijau aukščio! (Ir dabar, gyvendama ketvirtame aukšte, nedrįstu prieiti prie įstiklinto balkono langelio ir pažvelgti žemyn...).
Tačiau, vos pajudėjus laivui ir pradėjus žvalgytis, apie galimas baimes tuoj buvo pamiršta! Pro šalį „plaukiančių“ gražiųjų Vokietijos namukų eilės, pilys, tvirtovių griuvėsiai, garsioji Lorelei uola, kurioje, anot padavimų, gyvena sirenos, pražudžiusios daug jaunų vyrų, kalnuotas pakrančių peizažas su vynuogynais, miškeliais, bažnyčiomis, uolomis tik vertė aikčioti ir lakstyti, fotografuojant iš vieno denio krašto į kitą... O kai pamatėme pakrante važiuojantį mūsų autobusą, visu būriu klykėme iš laimės! Žinojome, kad po dviejų valandų vėl sėdėsime savo patogiose vietose ir gersime kvapnią Petro paruoštą kavą...
Įspūdžiams tądien nebuvo galo!.. Kelionė keltuvu į viršų buvo visai nebaisi, tik šiek tiek priminė vaikystės sapną, kai, rodos, skrendi virš žemės, kojų pirštais vos vos liesdamas medžių viršūnes ir stebi, kas dedasi apačioje... Nuostabus jausmas pasikartojo! Ir jis buvo visuotinis, nes džiugiai mojavome ir sveikinomės su kiekvieno pro šalį praslenkančio vagonėlio keleiviais – japonais, afrikiečiais, korėjiečiais ar kinais... Fotografavome vieni kitus, vynuogynuose triūsiančius žmones, nuostabią Reino pakrančių ir jo gyvenimo panoramą... Ach, visai nesinorėjo, kad ta kelionė baigtųsi...
Įspūdingo dydžio paminklas Vokietijos vienybei, kurio istoriją vaizdžiai papasakojo pati šauniausia gidė Vitalija, jautriai įprasmintos jo detalės – nulietos labai charakteringos figūros – nuteikė rimčiai ir pamąstymams: kiekviena tauta turėjo iškentėti savo kančias... Juk istorija – vien kovos: dėl laisvės, dėl tautos išlikimo, dėl savo vaikų ateities, pagaliau – dėl didelių turtų ar net meilės... Malonus pasivaikščiojimas paminklą supančiame parkelyje – ramus atokvėpis prieš grįžtant keltuvu atgal į civilizacijos šurmulį...
Taip ir buvo! Jau nusileidus į apačioje plytintį miestą ir pasukus Drosselgasse gatvele, vėl prasidėjo linksmybės: įmantresnių suvenyrų paieškos, vietinių vyninių ir kavinukių pasipuošusių tarnautojų vilionės užeiti, o mūsų, nekalbančių vokiškai, bandymai atsisakyti...
Vėlų vakarą pasiekę viešbutį, neištvėrėme nepavaikščioję po kalnų papėdėje įsikūrusį ramutėlį miestelį (nepamenu jo pavadinimo...) netoli Hiutenfeldo. Stengėmės sulaikyti savo emocijas, kad nepapiktintume gyventojų. Vis tiek „tyliai“ fotografavome skoningai tvarkomą namų aplinką, įdomesnes detales ar žiedais apsipylusius dekoratyvinius augalus. Namas prie namo – tačiau estetiškai pasipuošti sugeba kiekvienas...
Ketvirta kelionės diena – pati rimčiausia, nes iš pat ankstaus ryto išsiruošėme aplankyti Europos Parlamento, susitikti su garbingiausiu jo nariu iš Lietuvos profesorium Vytautu Landsbergiu.
Viskas vyko pagal planą, susitikimas praėjo širdingai ir šiltai. Pasijutome esantys tikri ir save gerbiantys europiečiai. O nusifotografavę prie Lietuvos vėliavos, dar didžiavomės ir esantys lietuviai... Šis tautinis pasididžiavimo jausmas daugeliui žmonių paaštrėja atsidūrus toliau nuo savo krašto, tad neturėtų pykti Lietuvoje gyvenantys, kai jų tautiečiai, išvykę į užsienį, ima „svaigti“ nuo meilės Tėvynei... Tai taip natūralu... O kodėl – net sunku paaiškinti.
Štai tądien bevaikštinėjant po Strasbūro senamiestį susitikome dviratininkus iš Lietuvos... Vos nepuolėme vienas kitam ant kaklo!.. O juk Lietuvoj praeiname vienas pro kitą kaip pro sieną... Strasbūro Dievo Motinos katedroje uždegę žvakutes ir įsigiję kas žiedelį, kas medalikėlį, ir šiandien juos nešiojame. Net nežinia, kas ką šildo... – prisiminimai, šventintas daiktelis ar tai, ko protu neįmanoma suvokti...
Kai nereikia niekur skubėti, tiesiog „kaifuoji“, vaikštinėdamas po siauras senamiesčio gatveles, maloniai šypsaisi, kai tau kartoja: „Merci madame...“ Rūmai, aikštės, bažnyčios, lauko kavinukės, mažos parduotuvėlės... Aptikome net vieną lietuviškų keramikinių suvenyrų krautuvę, pavadintą „La petita Lituanie“. Deja, pardavėja nesuprato nė žodžio lietuviškai...
Na, o vakare per dieną tvyrojusi maloni rimtis buvo drastiškai suardyta: vyrai vaišino prancūzišku vynu, o „nežinomi“ gerbėjai prie viešbučio kambario durų palikinėjo vazas su gėlėmis ir mįslingais rašteliais... Tikimės, kad tai buvo skirta mums, mergaitėms...
Kitą rytą pasukome Lietuvos link, tik kitais Vokietijos keliais. Prasidėjo paslapčių ir šiurpaus žavesio diena: Vormsas, Špejeris, Heidelbergas... Gidė Vitalija pasakojo apie Vormse gyvenusius Nybelungų hercogus ir jų vardu pavadintą tiltą per Reiną, apie paslaptingą mieste vykusį šv. Romos imperijos valdovų posėdį, kuriame buvo pasmerktas krikščionybės reformatorius Martynas Liuteris. (Pasakojimas buvo toks įdomus, kad sugrįžusi namo ėmiau „raustis“ po internetą ir ieškoti daugiau žinių apie šio didžio žmogaus gyvenimą). Įspūdingas buvo jo gyvenimas, tad didingo paminklo jis tikrai nusipelnė.
Paslaptingumo šydas, „apvyniojęs“ mano sąmonę jau Vormse, keliavo kartu ir iki Špejerio. Čia senamiesčio jau nebemačiau... Užteko įžengti į UNESCO saugomą šviesią, įspūdingo dydžio romaninę katedrą, išgirsti jos vargonų gausmą... Nebeturėjau jėgų išeiti, kol vidiniai išgyvenimai, žvelgiant į šventosios kankinės Reginos kuklią statulą, neišsiliejo ašaromis...
Dar apsvaigusi vaikščiojau ir po universitetinį Heidelbergo miestą: norėjau paliesti visus griuvėsius, apsikabinti kiekvieną, einantį šalia, pasislėpti aukštai virš miesto iškilusiame pilies parke. Nepatikėjau, kad esu ten – rodos, plaukiojau tarp dangaus ir žemės: negalėjau atsižiūrėti į žmogaus sukurtas ir išpuoselėtas grožybes...
Vokiečiai moka išsaugoti tai, ką turi vertingiausio. Ir išsaugoti taip, kad jautresnis turistas (toks, kaip aš...) ima nebesusivokti, kokiame amžiuje gyvena. Gal ir gerai, kad, praklaidžioję gatvelėmis, nebesuspėjome užlipti ant Karlo Teodoro tilto per Nekaro upę – turbūt, pamačiusi dar viduramžiais statytus vartus, būčiau užsinorėjusi šokti žemyn... Spėju, kad mano draugai net neįtarė, kas tądien dėjosi mano sieloje...
Kaip Miegančiąją gražuolę mane pažadino autobuse pasirodęs Princas – tai vairuotojas Bičiko, pasiūlęs kavos ir papasakojęs linksmų anekdotų apie praleistus šansus ir žilstančias plaukų sruogas...
Visiškai atsibudau tada, kai įsukome į vyndarių Vollmer‘ių kiemą. Šiltai besišypsanti ponia Zita, iš Vilniaus atitekėjusi į Vokietijos Ellerštato miestelį, pasakojo ne tik apie sudėtingus vyno gamybos procesus, bet ir apie save. Heinrich‘o Vollmer‘io gyvenimas buvo kupinas sunkių išbandymų, o kai jisai sutiko lietuvaitę Zitą – ir romantikos...
Jų vyno darykla Vokietijoje – viena didžiausių. Kurgi ne, nes be 64 hektarų vynuogynų čia pat, 600 hektarų vynuogių plantacijų turi ir Argentinoje. Sutikus mus lietuviškai šiltai, nešalta buvo vaikščiojant ir po vyno rūsius. O paragavus originalių Vollmer‘ių vynų, norėjosi tik šypsotis... Visiems.
O naktį vėl kažin kokie slapti gerbėjai į mūsų, mergaičių, viešbučio kambarį per stoglangį mėtė akmenukus...
Kita kelionių diena taip nebesvaigino – Niurnbergo senamiestis, apsuptas gynybinių sienų, imperatorių pilys-tvirtovės, garsiojo dailininko A. Diurerio muziejus ir jo paminklas, bažnyčios, katedros, įspūdingiausias fontanas – viskas buvo įdomu. Tačiau pernelyg įsijausti nebuvo kada, nes mintyse jau skubėjau pamatyti vakarinį Drezdeną. Negaliu paaiškinti kodėl, bet būtent šį miestą labiausiai norėjau aplankyti, kai dar namuose tebeskaičiau kelionių programą.
Nusivilti tikrai neteko... Tik tapo labai gaila, kad karo šmėkla, naikinusi viską iš eilės, subombardavo ir šitokią grožybę... Net sunku įsivaizduoti, koks tai būtų buvęs miestas, kai net jo likučiai atima žadą pirmą kartą čia apsilankančiam...
Neįmanoma buvo nepabendrauti su Drezdeno galerijos paveikslais... Mintimis, žinoma. Pro vienus buvo galima praeiti lėtu žingsniu, o kiti vertė sustoti... Ką mes žinome apie jų istoriją? Nedaug, tik spėliot galima. Puošnūs, išdidūs, gašlūs, nuogi, kenčiantys, dirbantys arba gulintys... Ir beveik nė mažiausios šypsenėlės veiduose... Gal tada buvo nepadoru juoktis?.. Tačiau vis tiek, vieni veidai buvo išdidūs, o kitų akys skleidė gerumą ir šilumą...
Paskutinė ekskursijos diena buvo skirta vien gamtai. Ji taip pat užbūrė ir sujaudino iki sielos gelmių, tačiau tas jaudulys buvo linksmas! Kaip voverės kabarojomės po Saksonijos kalnus ir aikčiojome, nebežinodami, kurioje vietoje geriausiai nusifotografuoti! Elbės upės vingis su mažais namukais, žvelgiant nuo smiltaininių kalnų, atrodė lyg Drezdeno paveikslų galerijos eksponatas – taip kruopščiai išpaišytas, kaip tik viena gamta temoka... Uolos ir tarpekliai man, bijančiai aukščio, atrodė tik labai žavus reginys – jokio baimės jausmo! Tiesiog atvirkščiai – norėjosi išvaikščioti visus įmanomus takelius... Deja, laikas bėgo pernelyg greit...
Iš svaigaus aukščio teko, nors ir labai nenorom, leistis žemyn... Bet įspūdingas reginys išliko užsukus ir į Pilnicą, į Saksonijos kunigaikščių vasaros rezidencijos rūmus. Nuo beprotiškai fantastiškai žydinčio parko Elbės pakrantėje galva svaigo ne tik moterims – vyrai taip pat brovėsi į stambiažiedžių rododendrų krūmus...
Matyt, suprasdami, kad jų žmonos, likusios namuose, nepatikės, nusprendė bent nuotraukas parodyti. Ne tik rododendrų, bet ir magnolijų, net japoniškos kamelijos, saugomos po specialiai jai padarytu stikliniu gaubtu... Paprasčiausios smulkiažiedės našlaitės ar vešlios saulutės (dobilėliai), pasodintos tinkamomis kompozicijomis, sudarė nuostabaus gėlyno įvaizdį. Klestintį visomis spalvomis šimtamečių medžių parko pavėsyje...
Jau važiuodama Lenkijos link, mačiau, kad mano bičiulių veidai tampa vis liūdnesni... Ne toks linksmas buvo ir pavakarojimas viešbutyje – nors dar visi kartu, bet supratę, kad greitai teks atsisveikinti...
Norint keisti gyvenimą, pirmiausia reikia keistis patiems, o norint pasiekti pažangos – daug dirbti ir apsikaustyti stiprybe, atkaklumu, drąsa, žiniomis ir visa gerąja patirtimi. Viso to pasisėmėme kelionėse, susitikime Strasbūre, viešnagėje pas nuoširdžiai mus sutikusią ir išlydėjusią lietuvaitę Zitą Vollmer.
Apibendrinant reikėtų pasakyti: kelionėje būta visko – ir susižavėjimo šūksnių, ir pasigėrėjimo šypsenų, ir džiaugsmo ašarų, ir nemigo naktų, žinant, kad greitai teks visa tai palikti... Įspūdžių pakako ne tik akims, – jie gimdė mintis, taurino širdį, vertė priimti sprendimus. Kodėl GALI JIE? Kodėl NEGALIME MES?
Ir dar vienas labai svarbus kelionių akcentas – tarpusavio bendravimas. Kai gegužės 11-osios naktį išsiskirstėme į namus, apie kiekvieną buvusį bendrakeleivį galvojome kaip apie patį artimiausią bičiulį...
Neabejotinai svarbiausią vaidmenį kelionėse vaidina jų organizatoriai: koks numatytas kelionės tikslas, kokia suplanuota programa, kokios parinktos paslaugos, koks personalas rūpinasi keliautojų turiningu užimtumu, saugumu, patogumu. Skuodiškiams pavyko visokeriopai...
Ir kelionės organizatorė Genutė, ir nuostabioji gidė Vitalija, parūpinusi keliautojams neišdildomų įspūdžių bei patogų poilsį viešbučiuose, ir kelionės saugumu, skania kava ir puikia keliautojų nuotaika per visas aštuonias dienas – nuo pirmos iki paskutinės kelionės minutės – nuoširdžiai rūpinęsi vairuotojai Petras ir Bičiko – verti pačių gražiausių žodžių. Šių žmonių, kaip ir visų kelionių įspūdžių, tikrai neįmanoma pamiršti...
Aldona Jasienė
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
