Gimtojoje šalyje moteris dėstė moksleiviams informatiką ir matematiką. Dabartinis jos darbas – prižiūrėti neįgaliuosius ir ligonius. Lietuvė pasakojo, kad asmeninio padėjėjo darbas suteikia galimybę ir pakeliauti. Elena Tumavičienė ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintis John Borthwick lankėsi Prancūzijoje, Norvegijoje, Italijoje - įspūdį palikusioje Venecijoje.
– Elena, kaip jūs atsidūrėte Anglijoje? Kas privertė išvykti?
– Labai mėgau savo darbą, domėjausi naujovėmis, dalyvaudavau įvairiuose projektuose. Dauguma projektų buvo tarptautiniai, reikėjo rašyti anglų kalba, mokiausi jos savarankiškai, lankiau įvairius kursus, bet negalėjau nugalėti kalbos barjero.
– Ir kaip sekėsi susirasti darbą Anglijoje?
– Darbą gavau privačioje neįgaliųjų priežiūros kompanijoje Anglijoje, Telfordo mieste. Internete radau skelbimą, užpildžiau anketą, interviu vyko Lietuvoje, už įdarbinimą mokėti nereikėjo. Atvažiavo firmos atstovai iš Anglijos ir darė atranką Vilniuje. Reikėjo bendrauti angliškai. Kadangi šiek tiek jau galėjau susikalbėti, tą darbą gavau. Neturėjau jokios patirties, nes mano šeimoje nebuvo nei ligonių, nei invalidų, nei senų žmonių, kuriems būtų reikalinga priežiūra.
Kompanija sumokėjo už bilietą, maloni moteris pasitiko mus Mančesterio oro uoste, savaitei apgyvendino gerame viešbutyje, maitino nemokamai tris kartus per dieną. Su manim iš Lietuvos atvyko devynios moterys. Iš pradžių buvo šiek tiek baugu, viskas nauja, bet greitai ta baimė ištirpo, bendravimas buvo malonus, jautėsi visapusiška pagalba iš firmos pusės.
Prieš pradedant dirbti, reikėjo išklausyti 5 dienų kursus, gauti kursų sertifikatus (ir dabar kasmet reikia važinėti į kursus atnaujinti žinių). Už kursus ir viešbutį nereikėjo mokėti, bet reikėjo bent šešis mėnesius padirbti kompanijoje. Per kursus buvo sutvarkyti ir kiti darbui reikalingi dokumentai, atidaryta banko sąskaita.
Po kursų pasirašėme kontraktus. Priskyrė mums po vadybininką, palinkėjo sėkmės ir kompanijos vairuotojas nuvežė mus į nuomojamą namą Walsall. Apgyvendino jame už 200 svarų per mėnesį. Nuomą atskaičiuodavo iš atlyginimo.
– Kokį darbą tenka dirbti?
– Mano kompanija siunčia darbuotojas prižiūrėti ligonių į jų namus. Darbas yra trijų rūšių: gyvenimas ir darbas jų namuose, valandinis ir budėtojo darbas. Aš pagal kontraktą 2-3 savaites gyvenu ir dirbu ligonio namuose, savaitę galiu ilsėtis.
Vadybininkas suranda man darbą, jam galiu paskambinti, jei reikia kokios nors pagalbos. Jei jis neatsiliepia, tada skambinu į kompaniją, ten visą parą yra budintis žmogus, kuris stengiasi tavo problemą išspręsti. Jei rimta bėda, susijusi su ligonio sveikata, reikia skambinti 999 ir kviesti greitąją pagalbą.
– Kokie pirmieji įspūdžiai naujame darbe?
– Atvažiavau į Angliją, norėdama išmokti anglų kalbą, bet vos ne pirmą darbą gavau pas seną mokytoją, kuri negalėjo kalbėti. Ji spausdindavo mašinėle ir aš taip galėdavau suprasti, ko ji nori. Tai speciali mašinėlė, leidžianti nekalbantiems žmonėms susikalbėti.
Kasdien turėjau 3 laisvas valandas, darbas nebuvo sunkus: turėjau ją ryte pakelti, naudojant keltuvą, pasodinti į vežimėlį, palydėti į vonios kambarį, aprengti, paruošti pusryčius, pasodinti ją į fotelį, suplauti indus, paduoti ką nors… pašildyti pietus, padaryti arbatos. Vakare iš vežimėlio perkelti į lovą. Kartą per savaitę ateidavo valytoja, moteris iš kitos kompanijos išmaudydavo ją, kaimynas nupirkdavo maisto, sūnus atvažiuodavo sutvarkyti sodo, ateidavo moteris išlyginti drabužius. Aš turėjau savo atskirą kambarį su televizorium. Pas ją aš išdirbau beveik metus. Po metų mano visos draugės jau kalbėjo angliškai laisvai, o aš dar lemenau.
Buvo ir tokių darbų, kaip saugoti ligonio katę, kol jis guli ligoninėje, arba vedžioti šunį tris kartus per dieną, nes jis pats negali, arba sukti cigaretes ligoniui, nes taip jam pigiau. Vieno ligonio mama sugalvojo, kad aš kartą per savaitę gaminčiau jų šeimai lietuviškus patiekalus. Atsisakiau.
– Kokiems ligoniams reikalinga jūsų pagalba?
– Mano visi ligoniai patyrę stuburo traumas: buvę regbio žaidėjai, po nelaimių, avarijų, turį įgimtas patologijas, nesėkmingai bandę nusižudyti… Dauguma jų sėdi vežimėliuose. Vieni valdo rankas, kiti tik gali pasukti galvą. Kai kurie yra labai pikti, ir pas juos niekas nenori dirbti. Paprastai mes apie tuos ligonius žinome ir važiuojame tik pabūti savaitę ar kelias dienas. Bet dauguma ligonių yra geri, supranta, kad tu nesi vergas, turi savo darbo valandas.
– Kadangi po metų į Lietuvą visgi negrįžote, kaip klostėsi tolesnis gyvenimas Anglijoje?
– Po metų darbo ir gyvenimo Anglijoje jau buvau pailsėjusi nuo mokyklos, šiek tiek pramokusi anglų kalbos. Tuomet įstojau į koledžą kelti kvalifikacijos, lankiau paskaitas, laikiau egzaminus. Buvo labai sunku, bet įdomu save išbandyti, nes mano grupėje nebuvo užsieniečių, tik anglai, todėl visur reikėjo suspėti su jais. Jiems buvau labai įdomi, nes lietuvius ar lenkus jie įsivaizduoja tik plaunančius namus ar pakuojančius vištas. Pradžioje net sulaukiau klausimų, ar suprantu, kad čia koledžas ir reikės mokytis. Turėjau įrodyti, kad suprantu, kur patekau. O kai išlaikiau stojamąjį matematikos testą geriausiai iš grupės, visi dėstytojai buvo nustebę, nes manė, kad susikirsiu.
Kaip tik po metų patekau pas žmogų, kuris ir įkūrė tą kompaniją, kurioje aš dirbau. Jis papasakojo, kaip šis verslas prasidėjo.
– Įdomu, papasakokite apie verslo pradžią.
– Jį 1992 metais pradėjo šeima, kurios vienas narys buvo neįgalusis, turįs stuburo pažeidimą, ir jis pasisamdė globėją gyventi ir dirbti jo namuose. Taip kilo idėja pradėti verslą. Tuo metu tai buvo maža įdarbinimo kompanija, kuri išaugo į didelę. Jie surasdavo neįgaliesiems ar ligoniams žmones, galinčius juos prižiūrėti.
Kompanijai pinigus moka socialinės tarnybos ar vietinės valdžios institucijos. Kai paslaugas iš kompanijų pradėjo pirkti valstybinės institucijos, jos pradėjo augti kaip ant mielių. Ne visos Anglijos grafystės gauna vienodą finansavimą. Kartais du klientai, turį tokią pačią negalią, gyvenantys beveik šalia vienas kito, bet skirtingose grafystėse, gauna nevienodai: vienas turi du ar tris padedančius žmones, o kitas – tik kelias valandas ateinantį.
Pirmiausiai klientas kreipiasi dėl globos ar slaugos į socialines paslaugų tarnybas. Sudaroma komisija iš sveikatos apsaugos specialistų ir jie nusprendžia, kokią globą skirti ir kiek pinigų tai kainuoja. Tada jie ieško kompanijų, kurios galėtų atlikti šį darbą. Tai multimilijoninis verslas Anglijoje. Valstybė ligonių slaugai ar globai skiria labai dideles lėšas. Pvz., kompanija, kurioje aš dirbu, turi apie 160 ligonių ir gal apie 500 – 600 darbuotojų.
Tai laikoma maža kompanija, bet per metus disponuoja apie 20 – 25 mln. svarų. Tokia kompanija kaip „Active Assistance“ (pirmoji kompanija, kuri pradėjo tą verslą) yra vidutinio dydžio, turi apie 200 klientų. Tų kompanijų daug. Už vieno ligonio priežiūrą kompanija prašo apie 1200 – 3000 svarų per savaitę. Darbuotojas už ligonio priežiūrą namuose per savaitę uždirba apie 300 – 400 svarų.
– Kuo patraukli ir įdomi jums pasirodė Anglija? Ar žadate grįžti į Lietuvą?
– Anglijoje didesnės galimybės tobulėti, siekti naujovių, mokytis bet kokio amžiaus žmogui - daug kursų suaugusiems vakarais koledžuose ir miestelių bendruomenėse (fotografijos, floristikos, šokių, siuvimo ir kt.), o užmokestis – simbolinis. Žmonės čia mandagesni ir daugiau šypsosi, jų veidai nepaženklinti tokio nuovargio kaip Lietuvoje; didesni atlyginimai, todėl nepavargsti nuo galvojimo apie pinigų taupymą. O į Lietuvą tikrai grįšiu, kai tik atsibos čia gyventi, kai čia nebebus ko mokytis. Jei kitą mėnesį pasirodys, kad Lietuvoje yra įdomiau, nedvejodama grįšiu.
