Ši sala yra maždaug 30 km nuo Nagasakio, todėl “Mitsubishi” vadovybei atrodė paprasčiau saloje pastatyti namų nei kiekvieną rytą plukdyti darbuotojus iš Nagasakio į Hašimą. Vienas po kito pradėjo dygti masyvūs betoniniai daugiaaukščiai. Trūko žemės, todėl jie buvo kiek įmanoma aukštesni. Ankštuose butuose grūdosi kelios šeimos, kaimynai dalijosi tualetais ir virtuvėmis.
Vėliau atsirado kino teatras, gydytojo kabinetas, parduotuvių, restoranų ir barų; sala tapo panaši į normalų miestą. Visą kompleksą siejo požeminiai tuneliai. 1959 m. Hašimos sala tapo tankiausiai apgyvendintu miestu pasaulyje. Ant šio mažo uolų darinio gyveno net 5259 gyventojai.
Ne visi Hašimos gyventojai čia gyveno savo noru. II-ojo pasaulinio karo metu Japonijos vyriausybė šioje saloje įsakė dirbti kinų ir korėjiečių darbininkams. Nuo 1939 m. iki 1945 m. anglies kasimo šachtose po Hašimos sala žuvo net 122 iš 500 korėjiečių.
Po karo salos darbininkų gyvenimai smarkiai pagerėjo. Atsirado modernių prabangos dalykų, tokių kaip televizoriai ir radijo imtuvai. Pastatytas kino teatras. Salos gyventojai ant namų stogų net pasodino sodus, kuriais kruopščiai rūpinosi. Tačiau Hašimos aukso amžius netruko ilgai. Vietoj anglių dažniau pradėjus naudoti naftą, 1974 m. sausį “Mitsubishi” paskelbė uždaranti šachtas. Jau balandžio mėnesį iš salos buvo išplukdyti paskutiniai gyventojai, o sala uždaryta.
Salos statiniai yra neįtikėtinai geros formos, turint omenyje, kad jie stovi apleisti jau daugiau nei 30 metų. Kai kurios sienos sutrūkinėjo ir aptrupėjo, tačiau betoninės struktūros vis dar tvirtos. Namuose nebėra langų, koridorių su balkonais turėklai yra avarinės būklės, tačiau kompanijos biurai vis dar stebėtinai gerai išsilaikę.
