Šiais emigracijos laikais, kai judama dažniausiai tik viena kryptimi – iš Lietuvos, kai lietuviai mokosi svetimų papročių ir kalbos, vis dėlto būna ir atvirkščiai. Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja doc. dr. Judita Džežulskienė džiaugiasi: lietuvių kalbos iš viso moko 18 užsieniečių iš 14-os pasaulio šalių.
Labas, Lietuva!
© L.Brundzos nuotr.

Savo šalies ambasadoriai

Užsieniečiams lietuviškas žodis – kaip mums prancūziška karšta bulvė burnoje ar nesibaigiantis kiniškų hieroglifų labirintas. Tačiau jie atkakliai stengiasi prisijaukinti mūsų gimtąją kalbą, o kartu tampa ir savo tėvynės ambasadoriais. Ką apie savo šalį gali papasakoti KTU studentai? Šią užduotį doc. dr. J. Džežulskienė pasunkina: „Prisistatykite lietuviškai.“

Ispanas Carlosas Viscasillas lėtai rinkdamas žodžius sako, kad Ispanija turistus vilioja karšta saule, jūros pakrante, siesta, o ispanai garsėja kaip linksmi, laimingi ir temperamentingi žmonės.
Prancūzas Marcas Muylaert pristato savo šalį kaip gurmaniško maisto kraštą. Prancūzai liekni ir gražūs, o kalba skambi kaip muzika. „Ir Lietuvoje maistas geras, natūralus. Moterys gražios, o vyrai – ne“, – mano Marcas.

Kinė Jian Ling Ling teigia, kad jos šalis labai didelė, klimatas įvairus. Kinija atrodo labai egzotiška europiečiams, o dažnas kinas nežino, kur yra Lietuva. „Kinams reikia paaiškinti, kad Lietuva yra prie Lenkijos ir Suomijos“, – pataria Jian, kurios vardas lietuviškai tariamas „Dženetė“. Tai papildomas, europietiškas vardas, kurį kinai duoda savo vaikams.

Čekas Jiri Ondrašik kalba kukliai, nes jo gimtasis kraštas nėra toks populiarus tarp keliautojų. „Mano šalis nedidelė“, – sako jis.

Ispaną Rietave keri tyla

KTU studentai užsieniečiai į Lietuvą atvyko skirtingais keliais, vedami savitų motyvų. Carlosas Lietuvoje jau trečią kartą. Anksčiau jis mokėsi pagal tarptautinę studentų mainų programą. Paskui metus gyveno Meksikoje ir vėl atvažiavo į Lietuvą. „Penkiasdešimt laipsnių oro temperatūros skirtumas“, – sako vaikinas, šiurpdamas nuo lietuviškos žiemos. Jis – branduolinės fizikos specialistas, pagal Europos tarptautinių mainų programą Žemaitijos kolegijoje Rietave atliekantis suaugusiųjų švietimo Grundtvigo programos asistentų praktiką, taip pat dirbantis ispanų kalbos dėstytoju.

„Gyvenu mažiukas kaimas“, – sako Carlosas. Ispanas nuo mažens jūroje plaukioja su banglente, nostalgiškai prisimena keturių metrų aukščio bangas. Deja, kol kas tenka šį pomėgį pamiršti.

C. Viscasillas planuoja Lietuvoje gyventi iki vasaros, o gal ir ilgiau. „Man patinka žmonės, ežeras, gamta“, – vardija vietines vertybes Carlosas. Įspūdį jam padarė kultūriniai skirtumai. Atvykęs iš didžiulės Meksikos, kur gatvėse žmonės šoka, dainuoja, linksminasi ir visaip triukšmauja, Rietave ispanas staiga pasijuto apgaubtas tylos ir ramybės.

O kaip susikalba su rietaviškiais – žemaičiais, kuriuos net ir aukštaičiui ar dzūkui sunku suprasti? „Kalbu su visais“, – aiškina ispanas. Kai savaitgalį visi studentai išvažiuoja, lieka tik budėtojos, kurias Carlosas vadina „darbininkėmis“. „Jos mano mokytojos“, – teigia vaikinas ir sako mokytojų randąs visur – net važiuodamas į paskaitas troleibusu. Atviraširdis pietietis mėgsta bendrauti. Lietuviai gana uždari, santūrūs, todėl kartais keistai reaguoja, kai Carlosas bando kalbėtis su nepažįstamais.

Į Lietuvą atvedė meilė

Prancūzo M. Muylaerto namai netoli Paryžiaus. Jis mano, kad Lietuvoje gyvenimo kokybė aukštesnė nei kitose Europos šalyse.

„Kaunas nedidelis, ramus miestas, tačiau čia aktyvus kultūrinis gyvenimas. Labai graži ir miesto architektūra. Ypač pastatai iš tarpukario periodo, tačiau jie apleisti. Prancūzijoje valdžia skatina senų pastatų restauravimą, jų savininkai privalo prižiūrėti savo namus. Ir Lietuvoje reikėtų daugiau tvarkos. Gyvenu Žaliakalnyje, mediniame, sename, bet gražiame name. Šiai miesto daliai būdinga savita architektūra“, – pasakoja prancūzas, lietuviškai kalbantis bene sklandžiausiai iš visų keturių.
„Lietuvių kalbos gramatika nėra sunki, bet kai reikia ištarti žodžius, tai velnio darbas“, – juokiasi Marcas.

Šios studijos nesusijusios su jo veikla. „Dirbau pakankamai daug, dabar galiu sau leisti pailsėti“, – sako prancūzas, kurį į Lietuvą atvedė meilė – Marco žmona lietuvė. „Ji puikiai moka prancūziškai“, – teigia jis ir stengiasi neatsilikti nuo savo žmonos, tuo labiau kad pora viena koja gyvena Lietuvoje, kita Prancūzijoje. Prancūzas žiemą mieliau rinktųsi savo šalį, o į lietuviškas apsnigtas gatves jam labiau patinka žiūrėti pro langą. „Labai šalta važiuoti į universitetą, – paaiškina. – Blogai ir rudenį, kai daug balų, o kauniečiai važinėja taip, kad aptaško praeivius.“

Kur žmonės?

Kinei Jian irgi nepatinka šaltis, sunku vaikščioti storai apsirengus. Ji taip pat į Lietuvą atvažiavo kartu su savo vyru lietuviu. „Penkiasdešimt procentų mūsų grupės studentų yra meilės emigrantai“, – neiškenčia nepakomentavęs prancūzas, visus prajuokindamas. „Mūsų Marcas didelis humoristas“, – paaiškina dėstytoja.

Jian su lietuviu susipažino per tarptautines šaškių ir šachmatų varžybas Kinijoje, kuriose jis dalyvavo, o Jian dirbo vertėja.
Kinė pirmą kartą atvykusi į Lietuvą patyrė kultūrinį šoką. „Kur žmonės?“ – klausė ji. Su vyru tris valandas važiavo į Molėtus ir pakeliui nematė nė vieno žmogaus, tik medžius. Privažiavo prie ežero, o ten trys žmonės sėdi. „Vaiduoklių kraštas“, – nusprendė kinė.

Dženetės tėvai gyvena pietų Kinijoje, traukiniu iki Pekino važiuoti reikia 24 valandas. Ji į Lietuvą atsivežė visą reikiamą virtuvės buitinę techniką, kad galėtų ruošti maistą kiniškai.

„Viename laikraštyje skaičiau, kad kinai nemėgsta šaltibarščių. Netiesa, man patinka, bet tik vasarą. Žiemą norisi šilto maisto“, – sako Dženetė. O kaip cepelinai? Kažkada girdėjau vieno pasibaisėjusio amerikiečio komentarą: „Ir visa tai lietuviai užpila spirgais su taukais ir dar grietinės uždeda.“

„Cepelinai skanu, – vienu balsu tvirtina pašnekovai. – Bet tik kartą per mėnesį.“

Dženetė net nežino, ką ji galėtų nuvežti lauktuvių tėvams. „Nėra nieko, ko yra čia ir ko neturime Kinijoje. Mamai nuvežiau šokolado, bet ne lietuviško, o europietiško“, – sako kinė.

Mamai – lietuviška duona

Čekas J. Ondrašik Brno mieste studijuoja baltistiką. Į Lietuvą atvyko pirmą kartą pagal studentų mainų programą „Erasmus“. Jis lietuvių kalbos mokėsi pusantrų metų Čekijoje, turėjo tris mokytojus lietuvius, vieną iš Žemaitijos.

Jiri giria lietuvišką alų, nors čekiškas gal ir skanesnis. Laisvalaikiu, kurio turi mažai, nes daug mokosi ir dirba, vaikinas pasimėgauja vienu kitu bokalu alaus. Tuo labiau, kad jo darbas susijęs su alumi – Jiri dirba kavinėje.

„Man patinka lietuviškos šaltai rūkytos dešros. Geras ir lietuviškas alus: daug metų gyvenau Vokietijoje, todėl galiu palyginti,“ – sako prancūzas.

Jiri mamai nuvežė lietuviškos juodos duonos. „Lietuviškos duonos didelis pasirinkimas ir ji labai skani. Pas mus tokios nėra“, – giria čekas. Jo mama sakė, kad duona tokia kaip Maskvoje. „Ar tavo mama buvo Rusijoje?“ – klausiu. „Ne“, – atsako Jiri. „Užtat rusai buvo Čekijoje“, – padeda jam Marcas, o jo žodžius palydi griausmingas studentų juokas.

Carlosui labai skanūs ispaniški apelsinai, pardavinėjami Lietuvoje. Bet netenka jų valgyti, nes Rietave žmonės vaišina obuoliais. „Tu mūsų Karlosiukas. Taip jį vadina rietaviškiai, nes labai myli“, – paaiškina dėstytoja.

Per kalbą – į patriotizmą

Kai lietuviai išgirsta užsienietį, bandantį veblenti lietuviškai, tuoj pat „perjungia“ kalbą. „Vyresni žmonės pradeda kalbėti rusiškai, o jaunesni – angliškai. Žodžiu, bendrauja ta užsienio kalba, kurią geriausiai moka“, – sako dr. J. Džežulskienė.

Prisiminiau kelionę po Italiją ir italų lingvistinį patriotizmą. Italai visiškai nesistengia kalbėti angliškai, nes mano, kad jų kalba tokia graži, kad ją kiekvienas nori išmokti. Lygiai tas pats su vokiečiais ar prancūzais.

Mes į lietuviškai prabylantį užsienietį reaguojame kitaip. Pasąmonėje lyg kažkas sukomanduoja: niekam ta tavo kalba neįdomi, kalbėk „žmoniškai“, suprantamai. „Lietuviai bijo savęs ir netiki, kad galime būti įdomūs pasauliui“, – mano J. Džežulskienė.

Marco netrikdo nei sunki lietuviška tartis, nei lietuvių reakcija. „Turguje ar parduotuvėje mane supranta,“ – su šypsena paaiškina prancūzas.

O koks sunkiausiai ištariamas lietuviškas žodis? Ispanas niekaip negali ištarti „ežeras“, nes ispanų kalboje nėra garso „ž“. Carloso tariamas „ežeras“ skamba keistokai...

Prancūzas užsikemša nosį ir gestais rodo lingvistines „barikadas“: „Negaliu pasakyti „išsišny-ypšti.“ Tas žodis visiems studentams sukelia nesuvaldomą juoko bangą. „Išsišnirpšti“, – pataiso dėstytoja dr. J. Džežulskienė ir paprašo šį žodį pakartoti čeko, nes jo gimtajai kalbai būdingi garsai „šr“. „Ššš..išsišnirpšti“, – net sukaista Jiri, bet ištaria.

Studentai nežvilgčioja į laikrodį, nors jau baigėsi paskaitos laikas, įpusėjo ir pertrauka. Atrodo, kad jiems taip smagu ir linksma mokytis lietuviškai. Universitetas studentams rengia ir ekskursijas po Lietuvą, per paskaitas supažindinama su politika, istorija ir menu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Spaudė, sekė ir smerkė: skandalingo Makaraitytės straipsnio bijojo ir aukščiausi šalies vadovai (228)

Žurnalistė Indrė Makaraitytė iki šiol atsimena prieš 13 metų darytą interviu, kurio metu...

Po akibrokšto iš Vokietijos Maskvoje „atkimšinėjami šampano buteliai“ (66)

Naujos didžiosios Vokietijos koalicinės vyriausybės sutartyje penkios pastraipos skirtos ir...

Ko iš tiesų siekia liberalai, keldami kandidatą į prezidentus (1)

Keldamas savo kandidatą į prezidentus Liberalų sąjūdis (LS) siekia sudaryti įspūdį, kad su...

Sutriko „Facebook" veikla (30)

Ketvirtadienį perpiet sutriko socialinio tinklo „Facebook" veikla. Prie savo paskyrų negali...

Grybauskaitė susitiks su JAV prezidentu Donaldu Trumpu (98)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas balandžio 3 dieną susitiks su Lietuvos, Latvijos...

Didvyriškas gydytojo poelgis: papasakojo, kaip per stebuklą kelyje išgelbėjo gyvybę (42)

Kaip ir daugelis šeimų, pirmąją Kalėdų dieną Jolanta su vyru Sauliumi išsiruošė aplankyti ir...

Igno Staškevičiaus byloje prabilta apie paslaptingą moterį Laimą, aparatūrą miegamajame ir naujus milijonus (135)

Net pusantrų metų buvusių pavaldinių slapta sekto ir už asmeninės informacijos neviešinimą 312...

Pasikinkę saulę: ko galime pasimokyti iš Europos senbuvių? (5)

Saulės energija – vienas ekonomiškiausių XXI amžiaus „žaliosios“ energijos šaltinių....

Žurnalistai gavo dokumentus apie Kremliaus samdinius (66)

2018 m. vasario mėn. duomenimis privačioje karinėje kompanijoje ( PKK ) „ Vagner “ tarnavo ne...