Niesės tėvas mus pakvietė kartu su juo medžioti krokodilo (tiksliau, kaimano, bet pasiliksiu malonumą jį vadinti visiems įprastai). Keliausime po saulės laidos, tik tada jie atplaukia netoli gyvenvietės ir ramiai ilsisi tamsiame upelyje. O Niesė prisakė nieko neplanuoti sekmadienį – tai moterų futbolo diena.
Niesė jau matė save pasipuošusią naujaisiais auskarais, kuriuos Martinas suvėrė iš dygliakiaulės dyglių. Kaimo moterims sekmadieninis futbolas – kone vienintelė proga sužibėti. Juk visi vyrai ateina pasirgti už žmonas, dukras bei seseris.
Tuo tarpu sugrįžo penki vaikinukai, kuriuos vakar išlydėjome medžioti. Laimikis įspūdingas – du kubilai jau išdarinėtos mėsos jaunųjų medžiotojų šeimoms bei kaimynams. Kaimo medžiotojai niekada nepamiršta dalintis.
Tradicija turbūt likusi nuo senų laikų, kai kaime tebuvo vienas vyras, mokantis sumedžioti jūrų karvę (portugalų k. peixe boi, Amazonės lamantinas). Vieno gyvūno mėsos, kartais iki 700 kilogramų, ilgam pakakdavo visam kaimui. Dabar jūrų karves medžioti uždrausta, kaip ir delfinus.
Nors džiunglių gyventojai pastaruosius vis tiek dažnai užmuša – ne dėl mėsos, sako, ji klaikiai neskani. Tiesiog Amazonės delfinai kasdien drasko žvejų tinklus pavilioti lengvo grobio. O gal dar ir saugodami savo moteris. Mat kaimiečiai giliai įsitikinę, kad naktimis delfinai virsta gražuoliais viliokliais vyrais ir vienišos moterys jiems neatsilaiko. Todėl vienišų mamų „netyčiukai“ gražiai vadinami delfino vaikais. O dar iš delfino patelės vaginos šamanai gamina „kvepalus“, kurie vyrui garantuoja (?) neįveikiamą žavesį.
Dangus jau nusidažė raudonai, tuoj sutems. Niesė ištraukė abi žibalines lempas ir užkaitė mėsos likučius, makaronus ir ryžius vakarienei. Susėdome prie vaikų išraižyto medinio stalo, o mažos muselės ir skruzdės kaip ir kas vakarą nedavė ramybės.
- Kur tas dainuojantis gyvuliukas? – suspirgėjo Alinė.
Taip vaikai pavadino mūsų mp3 grotuvėlį su nešiojama mažyte kolonėle. Nuo to laiko, kai pirmą kartą mažoje miško trobelėje suskambo muzika, vaikai jau spėjo pramokti melodingų jų tautietės Beth Carvalho dainų. Bet elementai jau išsikrovė, tad teko klausytis mamos pasakų, kaip iki tol.
Niesė sekė vis tas pačias pasakas apie piktą karalių ar jaguaro gimtadienį su nekviesta viešnia beždžione, bet nei vaikai, nei mes nepavargdavome jų klausytis. Taip ramiai sėdėjome skurdžioje, bet šiltoje šviesoje, besiklausydami džiunglių ir Niesės pasakų ir jausdamiesi neįtikėtinai laimingi, kol tarpduryje pasirodė kaimynas.
Irasildas jam buvo spėjęs papasakoti apie mano smalsumą Kurupirai, tad ilgai nelaukęs žmogus pradėjo dėstyti:
- Aš netikėjau nei Jėzumi, nei džiunglių motina. Juokiausi iš kitų medžiotojų, o jų kalbas laikiau vaikiškais prietarais.
Medžiojau tiek, kiek norėjau, man buvo smagu leisti naktis miške, tad negrįždavau namo, kol nepavargdavau. Kol kartą vieną gūdžią naktį man virš galvos sužibo keista melsva šviesa. Jėgos staiga apleido, o dar pajutau pliaukštelėjimą per petį. Tada ir parvirtau. Gulėjau lyg paralyžiuotas, net mirksėti neįstengiau. Pajėgiau tik melstis mintyse, nors ir nemokėjau.
Prašiau jų visų – ir Jėzaus Kristaus ir Kurupiros ir kitų dievų, kurių gali būti, kad atleistų, kad dar neužmuštų manęs. Žadėjau pasikeisti, gerbti juos ir laikytis jų įstatymų. Nežinau, kiek taip išgulėjau, pajutau grįžtant jėgas tik švintant. Nuo tol visiems pasakoju savo istoriją ir giliai tikiu, kad tai Kurupira mane pamokė. Niekas neturi teisės jos ignoruoti.
- Štai, tau nupiešiau Kurupirą, - džiūgavo Renan atkišęs man lapuką, kurioje puikavosi baidyklė su atgal nusisukusia pėda.
Jau visiškai tamsu, o pilvai sotūs, tad galėjome leistis į krokodilo medžioklę su Beto. Šiaip ne taip atsisveikinome su nepatenkintais vaikais ir pasišviesdami žibintuvėliu kelią patraukėme į Niesės tėvų sodybą.
Beto - jau devyniolikos anūkų senelis, tačiau jam tik keturiasdešimt penkeri ir jis stipresnis už jautį. Tai jis ir buvo tas vienintelis kaimo jūrų karvių medžiotojas. Didžiuodamasis pasakojo, kad per savo „karjerą“ nudobė net apie šimtą didžiulių ir be galo protingų gyvūnų. Iškilę jie moka panerti atgal į vandenį atbuli, todėl reikia gerai pažinoti egzotiškųjų gyvūnų būdą, kad pavyktų jų medžioklė.
Beto vis dar prisimena jūros karvių skonį – uodega lyg žuvis, o galva – lyg skaniausia jautiena. Vyras pyko ir apgailestavo, kad pasikeitė laikai – dabar jau ne jie upės ir džiunglių šeimininkai, ateina saulės bijantys miestiečiai į jų kaimą ir nurodinėja, kaip gyventi, baudomis grasina.
Čia net banginis atplaukęs buvo, pasakojo Beto. Išsigandę kaimo vyrai užbadė žeberklais daug kartų už jūrų karvę didesnį, niekada jiems nematytą padarą, užkliuvusį jam per seklioje upėje. Gamtosaugininkai per vėlai surengė banginio sugrąžinimą į atvirą vandenyną, jis nebeišgyveno... Istoriją vėliau patvirtino ir miestiečiai brazilai, pasirodo, laikraščiuose apie pasiklydusį ir upę su vandenynu sumaišiusį banginį rašė laikraščiai bei rodė per televiziją.
Beto jau laukė mūsų žibančiomis medžiotojo akimis.
- Jūs tylėsite ir eisite šiek tiek atsilikę. Kai pasakysiu sustoti, sustosite, - davė paprastus nurodymus.
Patraukėme miško takeliu upelio link, kaip ir kasdien su vaikais keliaudami maudytis. Priėję vandenį pasukome upelio pakrante, klupinėdami ant medžių šaknų. Tik Beto žygiavo tiesiai ir greitai. Vis atsisukdavo, ranka mus sustabdydavo ir prieidavo arčiau kranto tyrinėdamas vandenį skvarbia akimi. Jautėmės kaip kvaileliai, nelabai suprantantys, ką iš vis čia veikiame, o dar vabalai dūzgė aplinkui ir kažkaip nejauku darėsi, kai Beto išjungdavo prožektorių ir susikaupdavo klausydamasis džiunglių balsų.
Nežinau, kiek laiko spoksojome tai į Beto nugarą, tai tiesiog į tamsą ir visada, ypač akylai žemyn, kur statysime pėdą, bet jau ėmiau norėti namo. Būtent tada Beto sušvilpė ir nukreipęs prožektorių į upelį mums parodė tuos ilgai lauktus raudonus žiburiukus. Nedvejodamas nusispyrė gumines šlepetes (Beto net neturėjo batų, dažniausiai vaikščiodavo basas) ir tyliai, kad neišgąsdintų būsimo laimikio, įbrido į tamsų grėsmingai raibuliuojantį vandenį.
Jau mačiau siaubo filmų scenas, kur krokodilai perkanda žmones pusiau. Bebaimis Beto iki pusės vandenyje ryžtingai judėjo pirmyn link žibančių akučių. Netrukus Beto siluetas dingo tarp upelio apsemtų medžių ir išgirdome naktines džiungles trukdantį greitą pleškenimą per vandenį. Užėmė žadą, buvau bepradedanti melstis Kurupirai, kad Beto grįžtų į krantą gyvas ir sveikas...
Beto grįžo, bet labai nepatenkintas.
- Sėsim į valtį. Jis dingo dugne kartu su mano žeberklu. Aš jį sužeidžiau, dabar turime jį surasti ir parsinešti namo, - paaiškino rinkdamas prie kūno prilipusius šlapius lapus.
Susėdome į valtį ir Beto atsargiai glostė mediniais irklais juodą upelio paviršių. Yrėmės tarp tankių medžių, valtis kliuvo ir Beto tyliai keikė nusekusią upę, o mes padėjome stumdamiesi nuo medžių kamienų ir kartais pamiršdavome kvėpuoti. Upelis klastingai judėjo vis kitoje vietoje, o mes spėliojome, ar tai kokia didesnė žuvis, ar sužeistas ir piktas Beto taikinys.
Valtis užstrigo tarp dviejų storų kamienų, ir Beto pareiškė, kad niekur toliau nebenuplauksime. Persisvėręs per bortą prožektoriaus šviesoje tyrinėjo veidrodinį vandens paviršių, kol neapsikentęs ir net nuraudęs dėl galimos nesėkmės lėtai išlipo į vandenį. Drąsusis senelis iki pažastų upelyje vis tolo nuo mūsų. Ir vėl nieko nepamatysime, o greičiausiai iš vis čia ir nebuvo to krokodilo, tylomis pamaniau.
Nuobodžiaudami sėmėme vandenį iš puskiaurės valtelės. Dėl viso pikto tuštinau puodelį per bortą iš aukščiau, nesinorėjo prisiliesti prie juodo kitą pasaulį slepiančio vandens.
Vėl išgirdome greitą taškymąsi ir Beto keiksmus. Ir jūs, kaip aš, galite įsivaizduoti, kas ten dėjosi po vandeniu tamsoje, nes po kelių minučių Beto įlipo į valtį su žeberklu, kurio galas stirksojo krokodilo odoje. Dar gerokai pakovojęs, ir visą dičkį paskui save į valtį įsitraukė. Tvirtai aprišęs krokodilo nasrus ir man prisakęs jį prilaikyti, kad per daug nejudėtų, medžiotojas jau yrėsi atgal.
Negalėjau patikėti, ką mačiau. Vargšelis taip gailiai žiūrėjo ir buvo toks bejėgis, kad pasidarė gėda, užsinorėjus tokio naktinio nuotykio. Ant kranto Beto užsimetė krokodilą ant pečių, bet greitai pavargo ir paprašė Martino pagalbos. Pagaliau parsinešėme sunkią naštą, o man vis labiau spaudė širdį. Padėjome roplį kieme ant suoliuko, jis vis dar sunkiai kvėpavo.
- Jis pats nemirs, teks jį užmušti, - pasakė Beto, – o rytoj vakarienė bus ypatinga. Iš dantų galėsite suverti vėrinį.
Glosčiau mūsų auką ir stebėjausi jo nugaros šarvų kietumu ir papilvės švelnumu. Minkštos kojytės forma kiek priminė varlę, o raštais brangų rankinuką. Nejučia sukūkčiojau ir krokodilui ant uodegos sužvilgo ašara.
- Tau taip jo gaila? – dalykiškai paklausė Beto.
- Gaila... Bet aš suprantu, kad tai maistui, juk jums reikia valgyti.
- O tu ar jį valgysi?
- Turbūt nebūsiu labai alkana.
- Tai mes galime jo ir nežudyti. Galime jį atrišti ir palikti kiemo gale. Jei ryte nerasime, vadinasi išgyveno ir sugrįžo į upę. Jie labai gajūs.
Nenorėjau keisti Beto planų ir gyvenimo. Bet jis neatrodė labai susirūpinęs dėl krokodilienos. Turbūt jam labiau reikėjo smagaus medžioklės proceso.
Ryte neberadome krokodilo kieme. Noriu tikėti, kad jis tikrai išgyveno, kad ne be reikalo šeimyna atsisakė ypatingos vakarienės.
