Taip nutiko ir pastarąjį kartą: net nebežinau, kuriai iš mūsų ši mintis pradėjo kirbėti pirmai, bet vėlyvą pavasarį buvo aišku - su geriausiomis draugėmis vykstame pasitikti vasaros į Pietryčių Aziją! Toli gražu tai nebuvo pirmoji mūsų tolima kelionė, bet šį kartą pasirinkome kietą riešutėlį - Filipinų salas.
Lietuvos Respublikos piliečiai Filipinuose be vizos gali būti 21 dieną, tad mes panašiai ir susiplanavome. Trijų merginų kelionės planas atrodė taip: išmokti kaituoti, panardyti, kiek įmanoma daugiau pakeliauti po negyvenamas salas, aplankyti didžiąsias ryžių terasas, galbūt stabtelti kur nors prisiminti, kaip reikia ant banglentės atsistoti ir, žinoma, pasimėgauti saulės voniomis, vakarėliais bei Azijos virtuvės patiekalais. Taip susidėliojo maršrutas po salas: Boracay, Palawan, Luzon.
Atvirukinio paplūdimio savininkė – gražuolė Boracay
Boracay - viena iš 7017 Filipinams priklausančių salų, pati populiariausia turizmo kryptis šalyje. Vos 7 kilometrų ilgio ir 1 kilometro pločio salelė per pastaruosius keletą metų iš niekam nežinomo rojaus kampelio tapo vienu pagrindiniu turistų traukos centru Pietryčių Azijoje.
Tuo tarpu kitoje salos pusėje paprastai renkasi kaituotojai, gaudantys vėją aitvarais. Būdama tokia visiškai turistinė sala, Boracay gali pasiūlyti visas populiariausias pramogas: vandens motociklus, pripučiamus bananus, parašiutus, katerio tempiamus virš vandens, giluminį ir paviršinį nardymą, keliones laiveliais aplink salą.
Pastarosios paliko puikų įspūdį: išsitiesus prieš saulę, pučiant silpnam vėjui, iš lėto plaukiant ramių bangų supamame laivelyje, pro akis slenkant atvirukiniams vaizdams ir karts nuo karto užtykštant šiltiems vandens purslams ant kūno, buvo iki negalėjimo gera.
Ramybės užutėkis – El Nido
El Nido - jaukus, mažutis kurortas Palawan salos pačioje šiaurėje, esantis prie pat Bacuit archipelago. Yra dvi pagrindinės priežastys, viliojančios keliautojus nepabūgti to vienintelio ilgo, vingiuoto ir labai varginančio kelio per džiungles: nardymas (povandeninio pasaulio mylėtojai teigia, kad tai viena gražiausių vietų pasaulyje nardyti) arba turai po Bacuit archipelago saleles. Mane čia atviliojo tiek viena, tiek kita.
Atvykusios ir įsikūrusios svečių namuose penki žingsniai nuo jūros, pirmą dieną paskyrėme ramiam poilsiui, miestelio apžiūrėjimui ir paslaugų rinkos ištyrimui. Patį El Nido galėčiau apibūdinti kaip ramybės užutėkį, kuris patiks žmonėms, bandantiems pabėgti nuo modernaus pasaulio.
Tai vieta, turinti visiškai kitokią atmosferą nei Boracay. Čia niekas šimtą kartų per dieną nesiūlo tų pačių paslaugų, nėra rastoranų kas du metrai, barai nesistengia nustelbti vienas kito kuo garsiau leidžiama muzika, nėra net įkyrių suvenyrų ir rūbų prekeivių.
Nors tai ir turistinė vieta, elektra čia būna tik pusę paros, internetas dar trumpiau, miestelis nesigiria itin švariu paplūdimiu, o pakrantėje nuolat pilna švartuojamų laivelių. Visgi El Nido man paliko nepaprastai šiltą įspūdį ir užėmė garbingą vietą prisiminimų skrynelėje. Kodėl? Iš ten kasdien organizuojami turai po negyvenamas salas, kurių metu pamatai tikrąjį vietos grožį. Neįtikėtinai skaidrus vanduo, uolos, stačiai išnirusios iš jūros gelmių, laukiniai paplūdimiai, įvairiaspalvių žuvyčių būriai tiesiog užbūrė.
Kita El Nido atrakcija, palikusi neišdildomą įspūdį, - nardymas. Labai džiaugiuosi šiuo atrastu pomėgiu! Pernai su drauge nardžiusios Tailande ir Indonezijoje, šiemet neturėjome nė menkiausios abejonės, kad nardysime ir Filipinuose.
Kiek neramino tai, kad šiuose vandenyse pats grožis slepiasi giliai, o mūsų nardymo licenzijos leidžia nerti tik iki 20 metrų, tačiau panirus lengvai atsikvėpiau, nes gražuolių koralų, jūros žvaigždžių, didžiulių užsiveriančių kriauklių kartu su žėrinčiomis žuvytėmis prisižiūrėjome iki valios. O kur dar sutiktos rajos ir labai retas jūros arkliuko giminaitis! Įspūdžių užteko ilgam.
Aštuntas pasaulio stebuklas - Batad
Batad - mažutis miestelis Luzon saloje, Kordiljerų kalnuose, įsikūręs vienose didžiausių ir įspūdingiausių ryžių terasų pasaulyje. Ryžiai šiose terasose pradėti auginti maždaug prieš 2000 metų, o tradicijos sėkmingai tęsiamos iki šių dienų. 1995 metais Batad ryžių terasos buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Elektra čia yra toli gražu ne visą parą, todėl, norint ja pasinaudoti ir pasikrauti fotoaparato baterijas, reikia susimokėti, apie internetą jie turbūt dar negirdėję, paklausus, ar galima atsiskaityti banko kortele, turbūt prajuokintum, o ir telefono ryšys šio atokaus kampelio nepasiekia…
Tai vieta, šiek tiek nutolusi nuo civilizacijos, bet, jei atvirai, viena gražiausių, kur man yra tekę būti. Atvykus į Batad, geriausias būdas pajusti tą ramybę yra leistis į kalnų žygį, ką mes ir padarėme. Žygių maršrutų yra keletas, o vienas iš rekomenduojamų - Cambulo kaimas, esantis kažkur kitoje kalnų pusėje.
Kadangi tas kažkur skambėjo labai jau nekonkrečiai, o žemėlapių per terasas niekas nenubraižė, nieko kito neliko, kaip ieškotis vietinio gido, galinčio mums parodyti teisingą kelią žaliajame labirinte. Ilgai ieškoti neteko, nes vietiniu gidu čia gali būti bet kuris miestelio gyventojas. Taip saviškį ir radome vos išėję iš svečių namų: vieną akimirką jis pavėsyje lošė kortomis, kitą - užsimetęs kuprinę ant pečių jau lydėjo mus į visos dienos žygį.
Bet ne, tai neužmirštama. Tai buvo gyvenimo žygis, pareikalavęs absoliučiai visų turimų jėgų. Aišku, to dar nesupratau po kelių valandų pasiekusi Cambulo kaimą. Šis kaimelis - dar mažesnis nei Batad ir dar atokesnis! Sunkiai suvokiama, kaip galima gyventi tose ant rankos pirštų suskaičiuojamose bakūžėse, kalnais atskirtose nuo likusio pasaulio. Bet žmonės šimtmečius ten gyvena ir vaikus augina, kurie visai nekreipdami dėmesio į prašalaičius ištisus metus nuogi prie sraunios upės krykštauja.
Netoli Batad, tuose pačiuose Kordiljerų kalnuose, su milžiniška jėga žemyn krenta didžiulis Tapia kriokys. Sunkiai pasiekiamas, tačiau tai buvo dar vienas džiaugsmas akims ir geriausia atgaiva kūnui. Nors paaukojau save raumenų skausmui ateinančioms kelioms dienoms, viduje vis tiek žinojau, kad buvo verta.
Pastaruosius keletą metų nemažai laiko praleidau kelyje, lankydama pačius gražiausius Žemės kampelius, tad buvau bepradedanti galvoti, jog mane nustebinti bus nelengva… Visgi Filipinai sugebėjo tai padaryti! Ta nuostabi vandens žydrynė, paplūdimių švara, palmių žaluma, kalnų grožis, krioklių gaiva, povandeninio pasaulio lobynai ir draugiškos vietinių šypsenos abejingų nepalieka. Tai buvo tos atostogos, kurias su šypsena veide prisiminsiu dar ilgai ilgai.
Vaida Savickaitė
Kviečiame įvertinti rašinį!
------------------------------------------
Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!
