Kauno jėzuitų gimnazijos jaunieji žygeiviai, vadovaujami Dainiaus Babilo, užkopė į aukščiausią Švedijos viršukalnę Kebnekaisę (2104 m), esančią šiauriau poliarinio rato, iškėlė Lietuvos tūkstantmečio bei Kauno jėzuitų gimnazijos vėliavas ir perdavė linkėjimų samiams: „Mus vienija išskirtinumas.“
Esame, kad eitume kartu
Su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi bei Jėzuitų gimnazijos žygeivių klubo vadovu Dainiumi Babilu susitikome Perkūno namuose, kur neseniai atidaryta fotografijos paroda „Esame, kad eitume kartu“. Tai pastarųjų trejų metų nuotraukos, kuriose užfiksuotas jaunimas ne tik kalnų žygiuose, bet ir kelionėse po Lietuvą.
Pasak autoriaus D. Babilo, parodos idėja – parodyti jaunimą, einantį į priekį, ateitį, savo dvasinį tobulėjimą visais metų laikais, ne tik per žaliuojančias vasaros pievas, bet ir purvu pažliugusiais rudens keliais. Tai simboliška, nes kelyje pasitaiko visko, ne tik džiaugsmo akimirkų, bet ir ištvermės, jėgų išbandymų.
Parodoje ir teigiamomis emocijomis trykštanti nuotrauka, kurioje įamžinta akimirka Kebnekaisės viršūnėje.
„Svarbiausia ne tai, kad užkopėme į kalną, bet patirtos emocijos ir tikslas, vardan jo įveikėme užsibrėžtą maršrutą. Viršūnėje suplevėsavo Lietuvos vėliava, ta pati, kurią šių metų pradžioje iškėliau aukščiausioje Afrikos viršūnėje Kilimandžare, o per visus metus vis su kitomis grupėmis užnešiau į aukščiausias Kroatijos Dinaros, Slovėnijos Triglavo, Bosnijos ir Hercogovinos Maglič viršukalnes, taip pat ji keliavo po Italijos dolomitų Alpes. Ši vėliava apkeliavo ir aukščiausius Lietuvos kalnus – Medvėgalio, Šatrijos, Punios, Apuolės, Rudaminos ir kt., o visai neseniai per trijų dienų žygį buvo iškelta aukščiausiuose taškuose Lietuvoje ant Aukštojo, Latvijoje ant Gaizinkalnio ir Estijoje ant Sūr Munamegio kalnų“, – pasakoja D. Babilas.
Mus vienija išskirtinumas
Žygiui į Laplandiją buvo pasirinktas šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, tačiau, pakilus į kalnus, dieną temperatūra nukrito žemiau nulio. Tamsusis paros metas trumpas, švisti pradėdavo apie trečią valandą nakties.
Žygeivius nustebino atšiauri, žmonių veiklos nepaliesta gamta. Įdomu ir tai, kad ir švedai atranda turistinių maršrutų Laplandijoje, nors tos vietovės atokios. Ten galima rasti ir gana brangių viešbučių, tačiau jie dažniausiai nakvoja kukliose kalnų trobelėse arba palapinėse.
Buvo galima prisirinkti raudonikių, kurie ten auga tiesiog tiltais – vietiniai grybų nerenka.
Tiesa, vakarienei grybų sriubos žygeiviai ragauti nesiryžo, nes tai nėra lengvas maistas. Taip pat žemė nuklota mėlynių ir bruknių uogienojais. Atokvėpio valandėlėmis keliautojai uogas skynė saujomis, tuo stebindami švedus. Uogų jie nerenka, nors žino, kad jos valgomos – perka supakuotas parduotuvėje.
Samiai – tai viena iš nedaugelio Europos tautų, neturinčių savo valstybės, bet išsaugojusių savo orumą ir tradicines vertybes, neatsisakant šiuolaikinių technologijų. Tai kelia didžiausią susižavėjimą ir visai nesvarbu, kad šiaurės elnių bandas jie gena su keturračiais ir sniegomobiliais. Bet elnininkystė vis tiek lemia jų gyvenimo būdą taip, kaip senovėje. Vietiniai gyventojai gyvena kaip klajokliai, prižiūri elnių kaimenes, kurios pavasarį kyla į kalnus, o rudenį nusileidžia į slėnius.
Tautinių dainų jie nepamiršo, o per šventes su džiaugsmu apsivelka samių ornamentais siuvinėtus drabužius. Jų negalima lyginti su mūsų tautinėmis mažumomis, nes samiai gyvena savame krašte, kuris jiems priklauso nuo seno. Tai švedai yra „svečiuose“, ir samiai, matyt, tai žino.
Jie save vadina samiais, nors paplitęs kitas žodis – „lapiai“ (tikriausiai nuo „lopas“, sulopytų jų kailinių), iš kurio ir kilo krašto pavadinimas Laplandija.
„Kalnuose teko sutikti plačiai besišypsančių samių, pasikeisti keliomis pasisveikinimo frazėmis, nes bendrauti trukdė kalbos barjeras. Lankėmės vienoje didžiausių Europoje geležies rūdos kasyklų, Kirunoje įsikūrusiame samių parlamente ir samių kultūros centre.
Įteikėme tradicinės lietuviškos juodos duonos ir palinkėjome išsaugoti savo tapatybę šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, būti vieningiems, nepaisant kultūrinių skirtumų. Lietuvos žygeiviai išsiskyrė iš visų keliaujančiųjų kalnuose, nes buvo apsivilkę ryškiai žalius marškinėlius, o prie kuprinių prisirišę kaspinus.
Tai simbolizavo linkėjimą ne tik Skandinavijos šiaurėje gyvenantiems samiams, bet ir visoms tautoms – rūpestingai saugoti kultūrinius savitumus. Mus vienija išskirtinumas („Individuality unites us“) – toks buvo ir mūsų žygio šūkis, užrašytas ant žalios žygio vėliavos. Toks ir mūsų žygeivių jaunimas, prasmingai leidžiantis laiką ir išsiskiriantis iš tų, kurie savaitgaliais ar per atostogas sėdi prie kompiuterio“, – pasakoja žygeivių vadovas.
Dvigubas maršrutas pareikalavo ištvermės
Žygiui iki Kebnekaisės viršūnės ir atgal buvo skirtos trys dienos. Kelionė pėsčiomis prasidėjo Nikaluoktos kaime: įveikę apie 19 km pasiekė Kebnekaisės kalnų stotį, esančią 670 m aukštyje, ir apsistojo nakvynei. Deja, staiga subjuro oras, dangus apsiniaukė, pradėjo lyti. Trobelėje nakvojantys švedų turistai kopimą į viršūnę atidėjo kitam kartui.
O ką daryti lietuviams? Kelionei pasiruošti atiduoda tiek daug pastangų. Kitos progos nebus. Nuspręsta dieną palaukti, o tada pasinaudoti poliarinės nakties šviesa ir per parą įveikti dvigubą maršrutą. Visiems buvo pasakyta, kad tie, kurie abejoja savo jėgomis, gali nekopti. Tačiau nė vienas neatsisakė, nors jauniausioms žygeivėms buvo 13-14 metų.
Antrą valandą nakties žygis prasidėjo pasišviečiant kelią žibintuvėliais. Po keleto valandų debesys pradėjo sklaidytis ir tarsi leistis į slėnius, pro rūką prasimušė pirmieji tekančios saulės spinduliai. Bet grožėtis saulėtekiu nebuvo laiko, nes atšiaurus vėjas vertė judėti pirmyn. Septynias valandas kopę aukštyn, žygeiviai pasiekė snieguotą Kebnekaisės kepurę.
Netrukus kelias pasuko atgal. Kol pasiekė Nikaluoktos kaimą, sutemo, artėjo vidurnaktis ir vėl reikėjo įjungti žibintuvėlius. Iš viso žygis truko apie 22 valandas, kalnuota vietove įveiktas 44 km atstumas.
Vardan prasmingo tikslo
Žygis buvo skirtas Lietuvos tūkstantmečiui, Kauno jėzuitų gimnazijos 360 metų jubiliejui ir visiems žmonėms, kurie stengiasi išlikti saviti globaliame pasaulyje, nepasiduoti masiniam populiarumui, neplaukti pasroviui, turėti tvirtą racionalią nuomonę ir tvirtą tikėjimą. Jaunieji žygeiviai galėjo pajusti, kad jie taip pat atsakingi už pasaulinės darnos kūrimą, ir padėti mažoms tautoms net gyvendami už tūkstančių kilometrų.
Kelionė po Švediją – 47-tas Jėzuitų gimnazijos žygeivių klubo organizuotas žygis. Pasiekta Kebnekaisės viršukalnė buvo pati šiauriausia vieta, o žygis iki jos tapo ilgiausiu maršrutu, kuris buvo įveiktas per vieną parą.
