Tačiau pradėkime nuo pat pradžių, kada Gintaras sugalvojo į Atlanto vandenyno salą nuskristi. Dar pavasaris, bėgu iš šaltos Lietuvos dar kartą. Galvoje tik viena mintis – kuo greičiau pasiekti šiltąją Madeiros salą.
Taip pat skaitykite: Šimto salų „duty-free“ archipelagas, oficialiai vadinamas turizmo meka
Keliauk į Madeirą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Prieš kelionę užsakytas namas, rezervuota mašina, kuprinė sukrauta ir jau leidžiuosi Londono oro uoste. Būtent čia mano kelionė ir prasideda, juk iš Lietuvos lėktuvu pasiekti tokius kampelius kaip Madeira – neįmanoma.
Nusileidus šoku į autobusą ir lekiu į Londono centrą, skrydis į salą tik kitos dienos ryte. Anglijos sostinėje susitinku su savo sena drauge Greta. Nusprendžiame šią dieną „prastumti“ drauge.
Pasivaikštome karalienės taku, apžiūrime žymiuosius Londono objektus ir einame į šiuolaikinio meno muziejų, kuriame dar neteko apsilankyti. Nemokamos parodos, kurias mes aplankėme, manęs nesužavėjo, tačiau gerbiu žmones, kurie domisi ir renka informaciją apie muziejuje esančius eksponatus.
Apžiūrėję juos patraukiame į miestą ir prasideda eilinė „GeoCaching“ lobių paieška. Vakarėjant atsisveikinu su Greta ir šoku į autobusą, kuris mane nuveža į Londono Getviko oro uostą. Čia naktį ir praleidžiu, kartu su dar 50 miegančiais ir savojo skrydžio laukiančiais žmonėmis.
Rytas. Prie manęs prisijungia sesė Erika su draugu Chris. Visi kartu praeiname oro uosto patikrą ir sėdame į lėktuvą. Pro lėktuvo langą matau pirmuosius šios salos vaizdus – jie nuostabūs! O dar oro uostas, kuris oficialiai priklauso TOP 10 pavojingiausių pasaulio oro uostų.
Šis pakilimo takas dar žinomas Funšalio arba „Santa Catarina“ oro uosto vardu. Anksčiau šis oro uostas buvo pagarsėjęs dėl itin trumpo pakilimo tako, todėl net ir patyrę didelių orlaivių pilotai liedavo prakaitą, čia tupdydami lėktuvus. 1400 metrų ilgio take 1977-aisiai įvyko aviakatastrofa, todėl iškart buvo prailgintas papildomais 400 metrų.
Visgi, 2003-iaisiais inžinieriai sugalvojo padvigubinti jo ilgį, pratęsdami pakilimo taką virš Atlanto vandenyno. Šią dalį laiko net 180 didelių, 70 m aukščio kolonų. Mūsų nusileidimas vyko sklandžiai, todėl po akimirkos jau alsuojame gaiviu, nuo Atlanto vandenyno atneštu oru.
Kadangi su automobilių nuomos punktu turėjome problemų ir nepavyko pasiimti automobilio, rinkomės viešąjį transportą. Čia pat pasigauname miesto autobusą ir vykstame į Funšalį – Madeiros sostinę. Pirmieji kilometrai tikrai žavi, nes šis autobusas važiavo senuoju keliu. Senasis kelias eina beveik pro kiekvieną kaimelį, kurie įsikūrę aukščiausiose salos vietose. Pats kelias vinguriuoja tai žemyn, tai aukštyn, tai į kairę, tai į dešinę.
Po ilgesnio važiavimo jau kažkas vyko mano skrandyje. Tačiau galiausiai viskas praėjo sėkmingai ir mes jau Funšalyje. Čia sužinome, kad iki mūsų kaimelio, kuriame išsinuomavome apartamentus, joks autobusas nevažiuoja.
Tenkinamės tuo, ką viešasis transportas galėjo mums pasiūlyti tą dieną geriausio – važiuojam iki Ribeira Brava, ji vos už 13 kilometrų nuo mūsų tikslo. Važiavimas iki Ribeira Brava miesto užtrūko labai ilgai. Pataikėme vėl ant senojo kelio. Vaizdai pro langą buvo nuostabūs, visi miestai ir keliai atrodė lyg iš paukščio skrydžio, tačiau, kad ir kaip būtų gražu, toks ilgas ir vingiuotas važiavimas vargina ir pradeda nusibosti.
Pasiekę miestą šokam į taksi (kito pasirinkimo nebuvo) ir jau sveikinamės su namo šeimininke. Sumokėję pinigus, susipažinę su namu, griūnam į lovas ir saldžiai miegam. Ryte pradedame tyrinėti Arco da Calheta kaimelį. Vietiniai žmonės į mus žiūri kiek keistai, bet su plačią šypsena, taip atrodo, jog mes čia vieninteliai užklydę turistai.
Vaikščiodami po šį miestelį surandu kelis „GeoCaching“ lobius ir nusprendžiu kilti į pirmą viršūnę, kuri buvo čia pat. Lipdamas aukštyn gėrėjausi miestelio vaizdu iš aukštai, užlipęs pamačiau mažą restoranėlį, į kurį sugalvojai užsukti nusipirkti vandens.
Čia buvo keli garbaus amžiaus senukai, kurie turbūt dar tik pusryčiavo. Susipažinau su restorano darbuotoja, ji puikiai žinojo kur yra Lietuva ir juokėsi, kai pasakiau, kad mūsų aukščiausi „kalnai“ siekia vos 300 metrų.
Pasipildę vandens atsargas nusprendėme leistis į Calheta miestą, kuriame yra vienas iš dviejų smėlio paplūdimių. Artėjant prie tikslo vis labiau stengėmės leistis žemyn, nes visa Madeiros sala – didžiausi skardžiai, uolos ir kalnai. Tačiau netikėtai susiduriame su problema – leistis nebėra kur - žemyn vedė tik didelis skardis. Norėjome jau grįžti atgal, kai netikėtai iš balkono vietinės Madeiros gyventojos mums pradėjo kažką sakyti.
Bandžiau susikalbėti angliškai, tačiau joms ši kalba buvo sunkiai įkandama. Čia pat pasirodė ir suprakaitavęs vyras, rankose laikantis panašų įrankį į grėblį. Jis rankų mostai mums parodė, kad paėjus į šoną keletą metrų rasime seną, jau visai netinkamą turistams levadą, kuria nusileisime iki norimo kelio.
Nors pirmieji žingsniais kelionės draugams buvo sunkūs, priverčiau juos leistis. Tai buvo geriausias tos dienos įvykis, nes ši levada pasirodė tikrai įspūdinga. Laiptai ir akmeniniai takai jau senai sugriuvę, o stačiausi šlaitai užkloti tik tamsiai rudomis žemėmis.
Leidžiantis pralenkiame daug bananų daržų, kol galiausiai po geros valandos išlendame į pagrindinį kelią, nuo kurio Calheta paplūdimys vos keli šimtai metrų. Calheta paplūdimys labai nesužavėjo.
Supiltas smėlis, dideli akmenys saugantys nuo bangų ir nedidelės grupelės turistų. Maudytis pasirodė dar labai šalta, todėl pasitenkinome kojų įmerkimu. Palyginus Atlanto vandenyno bangas su Baltijos, Viduržemio ar Negyvąja jūromis, jos čia kur kas didesnės ir galingesnės.
Tad eidami atgal dar gaudome, į sieną atsimušusių bangų, vandens lašus. Atgal grįžimą pasirenkame keliu, nes kopti per įveiktą levadą būtų rizikinga ir kvaila. Puikūs vaizdai aplink ir po geros valandos mes namuose. Skani vakarienė terasoje, nuo kurios vaizdas į Atlanto vandenyną ir gulamės į lovas.
