Taip pat skaitykite: Įspūdingi kadrai iš gamtos grožiu alsuojančios Naujosios Zelandijos
Susikrovę kuprines skrydžiui į Naująją Zelandiją, sužinojome, kad mūsų skrydis atidėtas, tačiau nutarėme į oro uostą atvykti laiku. Prisistačius registruotis skrydžiui, iš mūsų buvo pareikalauta atgalinio bilieto iš Naujosios Zelandijos. Pateikę atgalinį bilietą į Australiją, buvome nemaloniai nustebinti - pasirodo, grįžimo dieną mūsų Australijos vizos nebegalioja!
Likome nesupratę, kaip tai atsitiko… Sigiui teko pakalbėti telefonu su migracijos tarnyba ir po kelių minučių, mūsų vizos jau buvo pratęstos. Tai kone lengviausiai ir greičiausiai šioje kelionėje gautos vizos.
Dar kartą atidėjus skrydį, į Naująją Zelandiją išskridome tik apie trečią valandą nakties. Jausdami didelį miego trūkumą, apie 8 valandą ryto, išlipome nedideliame Christchurcho oro uoste, apie Naująją Zelandiją žinodami tik tiek, kad tai oficialiai gražiausia šalis pasaulyje. Toji gražiausia šalis pasitiko mus lengvu lietučiu.
Reikia pasakyti, kad Naujosios Zelandijos gamta iš pradžių mūsų taip nenusteabino, kaip Australijoje. Keista, bet kitame pasaulio gale žolė visai kaip Lietuvoje, o ir medžiai čia europietiški. Tik vėliau sužinojome, kad mums pažįstamos augalų rūšys yra kolonistų atvežtos iš Europos, o tikroji šalies augmenija yra visai kitokia.
Pirmoji diena
Paanalizavus surinktą informaciją, bei pabendravus su vietiniais po truputį ėmė dėliotis kelionės planas. Nutarėme iš pradžių rytine salos pakrante judėti į pietus, o pasiekę piečiausią tašką, vakarine pakrante kilti į šiaurę ir taip padarius tokį lanką, vėl grįžti į Christchurchą.
Apsirūpinę maistu pradėjome tranzuoti. Kelyje stovėjome apie pusantros valandos. Norėjosi miego, o ir automobiliai nestojo taip greitai, kaip norėtųsi. Pagaliau sustabdėme baltą autobusiuką su nupiešta šypsenėle ant priekyje užkabinto atsarginio rato.
Kiek pavažiavę pagrindiniu keliu iš jo išsukome ir dabar jau lėkėme tuštokais siaurais Naujosios Zelandijos keliukais. Privažiavę tiltą per Rakaia upę, pamatėme besibūriuojančius žmones, kurie stebėdamiesi žiūrėjo į didžiule srove drumzliną vandenį varančią upę. Prie upės sustojo ir mūsų vairuotojas.
Iš jo ir ten buvusių žmonių sužinojome, kad paprastai vanduo šioje upėje yra labai skaidrus ir ji lengvai perbrendama, o dabar dėl didelių liūčių vakarinėje salos pakrantėje, nežmoniškai patvinusi. Vietiniai žmonės prisiekinėjo, taip ištvinusios šios upės dar nematė. Žiūrėdami į galinga srove besiveržiantį rudą vandenį, iš kart supratome, kad Naujosios Zelandijos potvyniai ne juokai.
Kažkur laukų vidury atsisveikinę su mus pavežusiu vairuotoju, nuėjome pažiūrėti netoliese esančios Rangitata upės potvynio, su viltimi rasti nakvynės vietą. Ten sutikti to paties pažiūrėti atvažiavę žmonės pasiūlė mus pavėžėti iki artimiausio kempingo. Nesutikę kempinge už nakvynę mokėti po 15 NZD (apie 40 Lt), su tais pačiais žmonėmis grįžome į pagrindinį kelią.
Vakarėjo, o po antros bemiegės nakties akys pačios merkėsi. Tuo tarpu mes vis dar klaidžiojom retai važiuojamais Naujosios Zelandijos keliais kažkur vidury laukų. Pamatę pirmą pravažiuojantį automobilį, iškėlėme ranką ir jis tuoj pat sustojo. Sužinoję, kad ieškome nakvynės vietos, automobilį vairavę ūkininkai pasiūlė palapinę statyti jų ūkyje. Nedvejodami sutikome ir neužilgo atsidūrėme karvių ganykloje, kur buvo pastatas su virtuve, dušu ir tualetu. Argi daugiau kažko bereikia?
Iš vakaro įsilijęs lietus tik paryčiais nustojo ir kita diena išaušo saulėta ir graži. Christchurcho apylinkės mūsų visai nestebino ir niekuo nepriminė gražiausios šalies pasaulyje, todėl nutarėme judėti link Tekapo ir Pukaki ežerų. Nusigauti prie Tekapo ežero buvo visai nesunku - du automobiliai mums sustojo net nestabdomi.
Po neišvaizdaus kraštovaizdžio didžiulis žydro vandens ežeras su snieguotų kalnų virtine tolimajame krante atrodė įspūdingai. Ant ežero kranto stovinti mažutė iš akmenų suręsta „Gerojo Ganytojo“ (Good Shepherd) bažnytėlė su didžiuliu langu į nuostabų kraštovaizdį vietoj altoriaus, tikrai verta fotografo kadro!
Vakarėjančios saulės šviesoje viskas atrodė kaip nedidelis rojaus kampelis, tačiau aplink besisukiojantys turistai mums priminė, kad laikas ieškotis nuošalesnės vietos nakvynei. Kiek apvažiavę Tekapo ežerą, radome kelis nelabai jaukius mokamus kempingus, tačiau nutarę už nakvynę nemokėti išvažiavome į pagrindinį kelią ir pavažiavę kelis kilometrus atsisveikinome su mus pavežusia mergina. Likę vieni pradėjome rūpintis nakvyne.
Naujojoje Zelandijoje, kaip ir Australijoje, žmonės pripratę privačias žemės valdas apsitverti, todėl kartais atrodo, kad visa šalis vien nesibaigiančios tvoros ir išlipus laukuose nėra taip paprasta rasti legalią vietą palapinei. Tąkart teko nemažai paėjėti, kol pakelėje atradome gan platų neaptvertą pušų miškelį. Išbaidę nemažai laukinių triušių, atradome tinkamą vietą palapinei.
Nors buvome pagrindiniame kelyje, kitą dieną automobilio nesustabdėme. Besigrožėdami mėlynai žydinčiais lubinų laukais ir jau besimatančia snieguota aukščiausio Naujosios Zelandijos kalno Mt.Cook viršūne, su kuprinėmis nukeliavome gerus 15 km.
Išsimaudę pakelėj buvusiame tvenkinuke, vakarop, kiek nusižengdami įstatymui, pralindome pro vielinę tvorą ir įsikūrėme medžiais apaugusioje upės pakrantėje. Visai sutemus išėjome pasigrožėti ryškiu pietinio pusrutulio Paukščių taku ir pagaliau dangaus skliaute atradome seniai ieškotą Pietų kryžiaus žvaigždyną, kuris pavaizduotas Australijos, Naujosios Zelandijos, bei dar kelių šalių vėliavose.
Išbaigę visas geriamo vandens atsargas, kitą dieną ištranzavome Pukaki ežero link. Kiek pastovėję kelyje sustabdėme trečiąjį kemperį per visą savo kelionę, kuriuo greitai pasiekėme numatytą tikslą. Atvykę vėl išvydome didelį žydro vandens ežerą su snieguotais kalnais horizonte.
Nors vaizdas labai panašus į tą, kurį matėme prie Tekapo ežero, bet vis tiek gražu! Kiek pasigrožėję, nutarėme nakvynės ieškoti ežero pakrantėje. Po karštos dienos išsimaudėme vėsiame ežero vandenyje ir vėl nelabai legaliai nėrėme į gūdų pakrantės mišką. Ten, pušaičių priedangoje įsikūrėme stovyklavietę.
Kempingauti Naujojoje Zelandijoje nėra sunku. Šalies valstybinėse žemėse laisvai statyti palapinę (freedom camping) paprastai yra leidžiama, tačiau valstybė yra susirūpinusi gamtos švara, todėl dažniausiai turistų lankomose vietose yra įkurti tvarkingi ir nebrangūs (max 6 NZD) arba visai nemokami DOC (Department of Conservation) kempingai.
Visa Naujosios Zelandijos kempingavimo sistema yra labai patogi kemperiams su tualetais, nes jie gali stovyklauti beveik visur, o žmonės miegantys savo automobiliuose ar palapinėse privalo rinktis tik tas stovyklavietes, kur yra įrengti tualetai. Tokių stovyklaviečių yra tikrai daug. Mes nutarėme už nakvynę nemokėti, todėl rinkomės stovyklavimą laukinėmis sąlygomis arba nemokamus DOC kempingus, kurių sąrašą ir vietą žemėlapyje galima rasti informacinėse brošiūrėlėse arba internete. Pasigrožėję gražiaisiais ežerais, viename iš nemokamų DOC kempingų prie Ahuriri upės mes ir apsistojome.
Pagal pirminį planą, apžiūrėję Tekapo ir Pukaki ežerus, turėjome judėti į rytinę salos pakrantę, Ramiojo vandenyno link. Ryte neskubėdami susirinkome daiktus ir nelengvom kuprinėm ant pečių išėjome tranzuoti.
Nuo stovyklavietės paėję apie vieną kilometrą atsidūrėme sankryžoje. Iš čia, trijų kilometrų ilgio keliukas vedė į pagrindinį kelią. Kiek pastovėję, nutarėme verčiau tokį nedidelį atstumą paeiti, nei tuščiai lūkuriuoti, taigi pėsčiomis sukorėme ir šį atstumą.
Išsigavę į pagrindinį kelią, pagaliau stojome tranzuoti. Nors diena buvo saulėta, tačiau kalnų slėniuose siautėjo stiprus gan nemaloniai šaltas vėjas. Tokiomis nelabai džiuginančiomis oro sąlygomis, patranzavę gal pusvalandį, dar kartą žvilgtelėjome į žemėlapį.
Pamatę, kad kelias link vandenyno pernelyg daug apgyvendintas, nutarėme dar pavažiuoti salos viduriu į pietus, taigi dabar mums judėti reikėjo į priešingą pusę, nei pastarąjį pusvalandį tranzavome. Naująja kryptimi vėl maždaug už trijų kilometrų buvo Omarams miestelis ir sankryža su pagrindiniu keliu, iš kurio dar ryte išsukome.
Ką gi, vis pastabdydami pravažiuojančius automobilius, šalikele nukulniavome į Omarama. Nei vienas automobilis mums nesustojo, todėl miestelį pasiekėme pėsčiomis. Pažiūrėję į laikrodį supratome, kad šiandien tranzuoti nežinia kur nebėra prasmės, tuo labiau, kad vos už 3 – 4 km yra tvarkingas nemokamas kempingas.
Apsipirkę miestelio parduotuvėje, su dar sunkesnėmis kuprinėmis išėjome kempingo link. Iki kempingo likus vos puskilometriui, kaip pagal kokį kiaulystės dėsnį, net nestabdomas mums sustojo automobilis. Žinoma ačiū tau, gerasis žmogau, bet kur tu buvai, kai šitokiam vėjyje pėsčiomis kulniavome visą dieną?
Padėkojome sustojusiam žmogui ir savomis jėgomis pasiekėme vakarykštę nakvynės vietą. Vėl įsikūrę ant pačios Ahuriri upės pakrantės, dar kartą žvilgterėjome į žemėlapį. Per šiandienos neplanuotą radialinį žygelį taisyklingo trikampio maršrutu pėsčiomis nuėjome nei daug, nei mažai, apie 12 km.
Poilsis prie Pinders Pond ežeriuko
Sekančią dieną tranzuoti mums sekėsi daug geriau. Tik išėję iš kempingo vos spėjome pakelti ranką ir iš karto mums sustojo linksma vokiečių šeima su kemperiu. Keista, bet kitose šalyse visai nestodavę kemperiai Naujojoje Zelandijoje stojo gana dažnai. Linksmai besišnekučiuodami, pasiekėme Cromwell miestuką, o iš čia gan greitai susistabdę vietinį vaikiną, atvažiavome į Alexandra miestelį. Tąnakt nakvojome už miesto esančiame gražiame nedideliame miškelyje su kyšančiom neaukštom plikom uolom.
Kitą dieną tranzuoti sutrukdė lietus, kuris prapliupo mums jau stovint ant kelio. Lietui stiprėjant teko bėgti į pakelę ir pasistačius išorinį palapinės tentą laukti kol jis nurims. Saulutė išlindo tik apie ketvirtą valandą vakaro, tad kaip galėdami greičiau vėl stojome tranzuoti. Neilgai trukus susistabdėme vietinį, su kuriuo, besigrožėdami pakelės vaizdais pasiekėme Roxburgh miestelį.
Nuo Alexandra miestelio Naujosios Zelandijos kraštovaizdis keik pasikeitė. Aukštus, tačiau besniegius ir miškais apžėlusius kalnus pakeitė mažesnės, žole apžėlusios kalvos, su kyšančiomis plikomis uolomis. Kelias, kuriuo važiavome, vingiavo palei įspūdingą ilgo ir siauro Roxburgh ežero kanjoną. Pasiekę miestą, pirmiausia užvažiavome į mus pavežusio žmogaus sūnaus sodus.
Tuomet kaip tik buvo trešnių metas, todėl tiesiai nuo medžių skindami lyg valios galėjome prisiragauti įspūdingo dydžio iki juodumo prinokusių uogų! Kiek aprodęs Roxburgh miestuką, vairuotojas nurodė mums pėsčiųjų ir dviratininkų taką palei Clutha upę, kuriuo paėjus apie 5 km, prie Pinders Pond ežeriuko yra mums tinkama stovyklavietė. Atsisveikinę su vairuotoju, perėjome per upės tiltą Nr. 3 (prieš tai buvę du tiltai buvo nunešti potvynio), nurodytu taku patraukėme minėtos stovyklavietės link.
Mums teko paskubėti, nes saulė jau leidosi vakarop, o ir ilgai kaupęsis lietus ir vėl prapliupo. Po valandos ėjimo miškinga pakrante, pamatėme minėtą ežerą ir keletą palapinių kitame jo krante. Atradę sausesnę vietą po medžiais, palapinę pasistatėme ir mes. Visą naktį lijo lietus ir siautėjo labai stiprus vėjas, kuris pirmą kartą privertė įtempti šonines palapinės virvutes…
Prie Pinders Pond ežero praleidome tris dienas. Pirmąją naktį nulijęs lietus daugiau nebepasikartojo ir likusias dienas lepinomės saulutėje. Nepaisant to, didžiulė ir srauni Cluthos upė po truputį tvino ir patys savo akimis galėjome dar kartą stebėti potvynio galią. Gerai buvo tai, kad šis potvynis stovyklavietei buvo nepavojingas. Stovyklaudami prie ežero tiesiog ilsėjomės, maudėmės, žvejojome, bei susidraugavome su linksma kompanija iš Invercargill miesto.
