Keliauk į Slovėniją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Pirmąją nakvynės vietą Slovėnijoje pasiekėme apie vidurnaktį. Sunkvežimio vairuotojas Dušanas nuvežė mus į kariuomenei priklausančią, bet laisvai prieinamą teritoriją ant Sava upė kranto, netoli populiaraus Bled miestelio. Ten, visai netoli vandens, radome medinius namukus skirtus pratyboms.

Jie buvo be durų ir be langų, taigi lengvai į juos patekti. Apžiūrėjome visus ir išsirinkę patį mažiausią ir jaukiausią, jo viduje pasistatėme palapinę. Pavakarieniavome ir šiltai užmigome.

Ryte mus pažadino atvažiuojančio automobilio garsas. Suskubome keltis ir pakuotis savo daiktus. Kol ruošėmės, prie mūsų priėjo žmogus, paaiškino, kad čia yra karinė teritorija ir maloniai pasiteiravo ką čia darome. Paaiškinome, kad atvažiavome naktį, o dabar jau ruošiamės išeiti. Žmogus nusišypsojęs pasakė, kad viskas gerai ir nuėjo toliau.

Susikrovę savo mantą, pusryčius nutarėme pavalgyti prie vandens. Išvydę Sava upę dienos šviesoje, buvome sužavėti. Skaidrut skaidrutėlio vandens srautas tekėjo baltų akmenų nusėta vaga, o vandenyje matėsi daugybė plaukiojančių nemažų žuvų.
Sava upė

Netrukus pastebėjome krantu ateinantį žveją su museline meškere. Jis sustojo netoliese ir mes galėjome stebėti, kaip pagaunamas, ištraukiamas ir atgal paleidžiamas apie 1,5 kg upėtakis. Sigis, pats būdamas žvejys, smalsiai stebėjo visą šį procesą.

Kiek vėliau su pasimėgavimu teko stebėti, kaip į Sava upės vandenis paleidžiamos dvi didelės bačkos suaugusių margųjų ir vaivorykštinių upėtakių. Pašnekėjus su įžuvintojais, sužinojome, kad tai daroma reguliariai. Štai kodėl šios šalies vandenyse netrūksta nei žvejų, nei žuvų!

Papusryčiavę ir lig valios pasimėgavę Sava upės grožiu nuvažiavome iki Bohinjsko ežero. Jis pasirodė didžiulis, gražus, bet labai jau turistinis, todėl patraukėme atgal, ieškoti nakvynės vietos.

Neilgai trukus susistabdėme mašiną ir po 20 minučių mes vėl stovėjome toje pačioje vietoje iš kurios šįryt išvykome. Kadangi buvo dar šviesu, šįkart nutarėme paieškoti jaukesnės ir ramesnės vietos nei kareiviški namukai.
Sigis rašo dienoraštį

Gerda apžiūrėjo vieną pakrantės pusę, Sigis kitą. Pasirinkome nuošalią, bet jaukią vietelę miške ant Sava upės kranto ir įsikūrėme. Sutemus pastebėjome keletą smalsių laukinių pelyčių. Jos dar ilgai šiugždėjo aplinkui mums jau sugulus miegoti.

Atsikėlėme anksti. Lauke buvo šilta ir saulėta. Ant upės kranto išsivirėme pusryčius ir išdžiaustėme vakar išskalbtus rūbus. Permatomas upė vanduo hipnotizavo, saulutė kaitino, buvo gera sėdėti.

Sigis pradėjo rašyti dienoraštį. Kažkaip nebyliai apsisprendėme pasilikti šioje vietoje dar vienai dienai. Vakarop Sigis išvažiavo į netoliese esantį Bled miestelį apsidairyti ir paieškoti interneto, o Gerda pasiliko saugoti stovyklos.

Sigis grįžo jau sutemus. Tada išvirėme vakarienę ir stebėjome skraidančius jonvabalius. Miškas, pilnas mirksinčių žalsvų švieselių, atrodė stebuklingai.
Slovėnija

Ryte, vos pramerkėme akis, o jau į palapinės tentą barbeno lietus. Toks gražus vakarykštis oras rodos niekuo neišsidavė apie artėjantį lietų. Taigi, lietui nerimstant, prie Sava upės likome dar vienai dienai.

Iš ryto truputį palynojo, bet greitai pasirodė saulutė. Labai nudžiugome ir greitai išdžiovinę per vakarykštį lietų sušlapusius daiktus, Susipakavome ir pėsčiomis išėjome į Bled miestelį. Pasipildėme maisto atsargas, nusipirkome naują dujų balioną ir išėję už miesto, pradėjome tranzuoti.

Tą dieną norėjome nusigauti iki kelio, vedančio palei Soča upę. Neilgai trukus susistabdėme vietinę gyventoją su dviem vaikais. Ji paaiškino, kad dabar važiuoja namo persirengti, o už valandos važiuos į Kranjska gora ir galėtų mus pavėžėti, o per tą laiką, kol ji ruošis mes galėsime palaukti jos namuose.

Pakeliui namo trumpam užsukome pažiūrėti į Radovna upės slenksčius, esančius Vintgar vietovėje. Vaizdai kvapą gniaužiantys, o galvoje sukosi mintys, kad būtų visai smagu išbandyti šią upę su baidare. Deja, jos neturėjome, todėl visą kelią teko praeiti turistiniais tiltukais. Pasižvalgę nuvažiavome į moteriškės namus.
Liubliana, Slovėnija

Kai pamatėme ją persirengusią, truputį nustebome- ji stovėjo apsirengusi tautiniai rūbais... Juokaudami paklausėme ar taip pasipuošė dėl mūsų, bet ji atsakė, kad taip važiuoja į Kranjska Gora šokti turistams. Sutarėme, kad ji paleis prie Dovje miestuko kempingo.

Pakeliui pasiėmėme dar vieną, taip pat tautiniais rūbais apsirengusią merginą ir vingiuotais miško keliukais patraukėme Dovje miestuko link. Bevažiuojant apėmė keistas jausmas- aštunta vakaro, kažkur Slovėnijos vidury važiuojame mišku su dviem nepažįstamom merginom, apsirengusiom tautiniais rūbais.

Atvažiavę paprašėme mums papozuoti ir atsisveikinę išėjom ieškoti nakvynės vietos. Nors mus ir išleido šalia kempingo, jis mūsų nedomino, todėl paėję kelis šimtus metrų nuo jo, palypėjome į kalniuką ir pasistatėme palapinę ant terasos su puikiu vaizdu į kalnus. Viską teko daryti skubiai, nes jau buvo pradėję lynoti.

Kitos dienos planai sugriuvo dėl nesibaigiančio lietaus. Jis kiek aprimo tik apie aštuonioliktą valandą vakaro. Nusprendėme šioje vietoje pasilikti dar vienai nakčiai, juolab, kad maisto turėjome pakankamai, o nuo palapinės varvantį vandenį panaudojome kaip geriamą.

Shutterstock nuotr.

Tik prabudę ryte supratome, kad ir šią dieną negalėsime pajudėti, nes lietus ir toliau pylė kaip iš kibiro. Negalintys išdžiūti batai ir rūbai įgavo specifinį kvapą. Vakarop, pasinaudoję penkiolikos minučių „langu“ be lietaus, greitai susipakavome daiktus ir nusileidome į šalia esantį kempingą.

Nusprendėme, kad palapinėje daugiau nesėdėsime, todėl išėjome į Mojestrana miestelį, esantį už dviejų kilometrų. Susiradę barą, kuriame yra internetas, ragavome vietinį alų ir vyną. Netukus mus užkalbino vietinis, vardu Dejan. Su juo ir prakalbėjome visą vakarą. Į kempingą grįžome jau gerokai sutemus.

Ryte švietė saulutė, todėl pasinaudoję proga išsidžiovinome visus daiktus. Išsimaudėme kempingo duše, papusryčiavome ir susipakavę daiktus išėjome į kelią. Šiandien traukiame į Liublianą. Iki šio miesto vos 70 km., todėl jį pasiekėme gan greitai.
Žydinti pieva Slovėnijos ir Austrijos pasienyje

Susiradome traukinių stotį, joje nemokamą internetą ir per „Skype“ susiskambinome su Feri - žmogum, surastu per „Couchsurfing‘ą.“ Jis sutiko mus priimti pas save porai dienų. Pasitikslinom adresą ir už penkiolikos minučių jau buvome jo bute.

Iš Feri sužinojome, kad būtent šiandien Liublianoje yra „Couchsurfing‘o“ narių susitikimas, todėl būtinai panorome jame sudalyvauti. Nuo Feri namų senamiestis netoli, todėl išėjome pėsčiomis, pakeliui apžiūrėdami svarbesnius miesto objektus.
Ant kalno esanti Kobarid miestelio bažnyčia

Į susitikimą atėjome vieni iš pirmųjų, tačiau per artimiausią valandą susirinko apie 20 žmonių iš kurių dauguma keliautojai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsirado Slovėnijoje. Kiekvienas iš jų su savita ir įdomia istorija. Vakaras praėjo nuostabiai.

Šią dieną paskyrėme susipažinimui su Liublianos miestu. Feri mielai tapo mūsų gidu. Liubliana- nedidelis miestas, turintis netoli 300.000 gyventojų. Kadangi Feri butas buvo centre, mums nereikėjo naudotis viršuoju transportu, todėl viską apėjome pėsčiomis. Pastebėjome, kad mieste labai daug graffiti piešinių. Apipiešta viskas, net traukinys. Per vieną dieną aplankėme visas įžymias Liublianos vietas.
Su Feri prie Liublianos pilies

Ryte atsikėlėme, susikrovėme daiktus ir išėjome į miestą papusryčiauti. Paskui Feri mus nuvežė į pagal žemėlapį pasirinktą vietą autostradoje - tolimesniam tranzavimui. Ši vieta realybėje pasirodė ne labai tinkama mašinų stabdymu - tai buvo lyg ir poilsio aikštelė, bet joje nestovėjo nė viena mašina, o ir iš autostrados retai kas užsukdavo. Tačiau mums pasisekė.

Po valandos stovėjimo į aikštelę užsuko vokiečių porelė. Jie važiavo iš atostogų Kroatijoje, todėl mašina buvo pilnut pilnutėlė visokiausių daiktų. Pastoviniavę kiek aikštelėje, vokiečiai visgi nusprendė nepalikti mūsų likimo valiai ir sukrovę savo daiktus talpiau, pamojo mums.

Jie mus nuvežė mus apie 30 km. ir išleido degalinėje su didžiule poilsio aikštele pilna mašinų. Šiek tiek atsipūtę pavėsyje, pasidarėme užrašą to miesto, į kurį norime važiuoti ir atsistojome tranzuoti. Luktelėjome vos keletą minučių ir prie mūsų privažiavo mašina.

Iš jos išlipę du jauni vaikinai net nieko neklausę atidarė mums savo automobilio bagažinę. Pasisekė - dar bekraudami kuprines išsiaiškinome, kad jie gali mus pavėžėti iki Bovec miestelio, o tai ir yra mūsų šiandienos maršruto tikslas.

Jauni slovėnai tarpiniame sustojime pavaišino alumi, bei nemažai papasakojo apie Jugoslavijos subyrėjimą, apie dabartinius Slovėnų santykius su kaimynais ir pravažiuojamų vietų istorijas. Jie net leido mums pasirinkti, kuriuo keliu važiuoti: per Italiją greičiau ar vaizdingesniu kalnų keliu.

Žinoma pasirinkome kalnų kelią! Atvažiavę į Bovec atsisveikinome ir patraukėme ieškoti nakvynės vietos. Nemažai išvaikščioję apylinkes, pagaliau radome vietą ant Soča upės skardžio šalia aerodromo.

Ryte mus pažadino šalia esančiame aerodrome kylantys ir besileidžiantys maži lėktuvai. Papusryčiavome ant skardžio su vaizdu į Soča upę, išsidžiovinome su nuo rasos sušlapusią palapinę, pasigrožėjome lėktuvų skrydžiais ir vėl išsiruošėme į kelią.

Šiek tiek paėję susistabdėme vyrą su džipu. Jis mus pavėžėjo iki miestelio Kobarid. Mūsų akį patraukė ant kalno stovinti išvaizdi bažnyčia, todėl nutarėme apžiūrėti šį miestelį ir bent kiek arčiau prieiti prie Soča upės. Pasivaikščioję po miestelį prisėdome prie ryškios turkio spalvos Sočos ir pavydžiai stebėjome su upės srove besigalynėjančius baidarininkus.
Dviguba vaivorykštė Mojestrana miestelyje

Artimiausius 60 km. važiavome labai negreitai. Šį atstumą įveikti prireikė net keturių mašinų ir apie devintą vakaro atsiradome prie autostrados įvažiavimo. Ši vieta tranzavimui buvo tikrai gera, bet jau buvo vėlu ir mes pradėjome galvoti apie nakvynę. Dar susistabdėm porą mašinų, bet arba kryptis arba kompanija mums netiko ir likome stovėti kelyje.

Sigis jau buvo beeinąs ieškoti nakvynės vietos, kai prie mūsų privažiavo jau kartą čia sustojusi mašina. Jos vairuotojas paaiškino, kad dabar važiuoja kokiam pusvalandžiui į pikniką, o paskui mus nuveš į Postojną miestą t.y. ten kur mums ir reikia. Jei norime galime važiuoti kartu. Mes sutikome.

Tik vėliau sužinojome, kad Marinko, toks yra mus paėmusio vairuotojo vardas, nuvažiavęs apie penkiolika kilometrų visgi pagalvojo, kad negalima taip nakčiai palikti žmonių ant kelio ir grįžo mūsų paimti. Taip papuolėm į tikrą Vipavos miestelio choro (Ipavska Chamber Choir) pikniką, Col miestelyje, vienos choro narės sodyboje. Jie puikiai žinojo Lietuvą, nes ne kartą koncertavo su Vytautu Miškiniu.

Buvome šiltai priimti, pavalgydinti ir pavaišinti vietiniais alkoholiniais gėrimais. Fakelų ir laužo šviesoje išklausėme visą koncertą. Nors buvo susirinkę tik apie pusė choro narių, daugiabalsės dainos skambėjo nuostabiai.
O taip atrodė pats „piknikas“

Ne kartą teko pasitikrinti ar mes vis dar realybėje, nes dar prieš gerą valandą stovėjome pakelėje ir galvojome ką daryti toliau, o dabar esame su nuostabiais žmonėmis ir klausomės tobulai atliekamų dainų. Kadangi buvo jau tikrai vėlu, o ir kompanija labai smagi, nutarėme tą vakarą niekur nebevažiuoti. Atsisveikinome su mus atvežusiu Marinko ir pasistatėme palapinę sodyboje.

Iš ryto sodyboje buvo likę tik keli vaikinai iš po vakar „dainų“ skaudančiomis galvomis. Juokaudami su jais susikrovėme daiktus. Netrukus atvažiavo čia vakar buvęs choro narys Simon su dukra ir šuniu. Jis mus ir nuvežė į netoliese esantį Vipava miestelį.

Ten pavaišino mus tikrai skaniais slovėniškais ledais ir aprodė miestelį. Po to dar daug kartų pasiteiravęs ar tikrai mums nieko nereikia ir paaiškinęs kaip rasti jo namus, jei nepavyktų išvažiuoti, Simon nuvežė mus prie įvažiavimo į autostradą.

Tačiau jokių bėdų neiškilo. Mums tinkama kryptimi pravažiavo vos kelios mašinos ir viena iš jų be problemų sustojo mus pavėžėti. Tai buvo pagyvenusi slovėnų porelė, kurie pavaišino mus savo gamybos varškės pyragu ir nuvežė tiksliai ten, kur mums ir reikia.
Padarėme dar vieną bendrą nuotrauką

Išlipę valandėlei atsipūtėm - norėjome atgauti jėgas po vakarykščio svetingumo... Pailsėję vėl leidomės į kelią Kroatijos link. Sustabdyta vietinių pora nuvežė mus keletą kilometrų iki geresnės tranzavimo vietos. Ten gerokai lukterėję, pagaliau susistabdėme pagyvenusią, linksmą ir įdomią austrę, kuri mus ir nuvežė į Kroatiją.

Su nostalgija teko palikti šią, kiek brangoką, bet nuostabaus grožio šalį, kurioje praleidome beveik dvi savaites. Žmonės čia labai svetingi, draugiški ir paslaugūs.

Lengva susišnekėti, nes nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visi daugiau ar mažiau kalba anglų kalba. Retai taip būna, bet viskas, ką išgirdome apie šią šalį iš pirmo mums sutikto ir čia atvežusio slovėno Dušan, buvo tikra tiesa! Norėtųsi kada nors čia dar sugrįžti...

Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!

">