Išvažiuoti iš Drezdeno susiruošėme negreitai. Atsikėlę iš ryto susikrovėme kuprines, neskubėdami papusryčiavome, o sulaukę Augusto pradėjome pasakoti linksmas istorijas. Tikriausiai mūsų kaboms nebūtų buvę galo, bet visą naktį ir dieną pliaupęs lietus aprimo ir mes suskubome autis savo kelioninius batus.
Šiltai atsisveikinome ir pėstute patraukėme link Augusto rekomenduotos tranzavimo vietos. Iki ten reikėjo paėjėti apie 5 kilometrus. Pralaukę apie vieną valandą, pagaliau susistabdėme mašiną, važiuojančią į Čekiją. Sutarėme su vairuotoju, kad mus paleis degalinėje, prieš Usti N.Labem miestą. Deja, ar mes nesusikalbėjome, ar jis mūsų nesuprato, bet mus paleido nedidelėje šio miesto degalinėje, pramoniniame rajone.
Nenutuokėme, kad kelias bus siauras, vingiuotas ir nelabai tinkamas tranzavimui ar net ėjimui šalia, todėl teko prasieiti apie 10 km. Pagaliau, vakarėjant priėjome Dolny Zelezny miestelį.
Jo pradžioje stovi degalinė iš pažiūros nebloga vieta tranzavimui, bet jau 20-a val. ir šiandien mes jau pavargę, todėl nutarėme įsikurti nakvynei. Miestukas labai nedidelis, todėl paėję nuo kelio apie puskilometrį, įlindome į miškelį ir pasistatėme palapinę.
Ryte visai šalia palapinės pasigirdo traškėjimas ir kriuksėjimas. Nusprendėme, kad tai šernai. Pasidarė labai nejauku... Visiškai nesinorėjo lįsti lauk. Kažkur po pusvalandžio žvėrys pasitraukė ir mes išlindome iš palapinės.
Mums pasisekė, nes jie už Prahos važiuoja būtent į tą kelią, kur mums reikia. Nebereikės sukti galvos, kaip per kelių raizgalynę iki jo nusigauti. Žvilgtelėjome į kelių atlasą. Keliasdešimt kilometrų už Prahos- Konopište miestukas, pažymėtas dviem žvaigždutėmis- taip sužymėtos atlase vietos, kurias tikrai verta aplankyti.
Po poros valandų važiavimo mus išleido netoli šio miestuko. Eidami iki jo sutikome labai daug žmonių, todėl truputį nusivylėme - Ach, vėl turistinė vieta... Priėję Konopištę, supratome, kad tai visai ne miestukas, o pilis, beje visai neįspūdinga ir mūsų nuomone visai neverta dviejų žvaigždučių.
Visas miškelis buvo išvagotas gyvūnų takais. Pagal rausimo vietas ir jau pažįstamus pėdsakus supratome, kad tai šernų mėgstama vieta. Daugiau vaikščioti ir ieškoti geresnės vietos nakvynei nebenorėjome, todėl nusprendėme įsikurti šioje vietoje, net kai suvokėme, kad vėl reikės praleisti naktį šernų kaimynystėje.
Taip ir buvo- tik spėjome pavalgyti ir įlįsti į palapinę, kai šalia prasidėjo šnarėjimas ir kriuksėjimas. Nusprendėme nekreipti į tai dėmesio ir įsijungę kompiuterį, pradėjome žiūrėti filmą. Apsipratus, tai suteikė tam tikro žavesio - sėdime kažkur vidury Čekijos, miške, palapinėje, aplink kriuksi šernai, o mes ramiausiai žiūrime filmą! Neaišku kada šernai atsitraukė, bet kai baigėsi filmas, jau buvo ramu.
Ryte atsikėlėm, pavalgėm ir susipakavome daiktus. Jau reikėjo papildyti maisto atsargas, todėl užsukome į netoliese esantį Benešov miestuką. Traukinių stotyje aptikome nemokamą internetą, todėl nepraleidome progos juo pasinaudoti.
Nuo kelio nusukti toli nereikės, todėl nusprendėme važiuoti būtent ten. Greitai užkandę grįžome į kelią. Netrukus mums sustojo mašina. Kadangi važiuoja keletą kilometrų, padėkojame ir liekame stovėti toliau. Už minutės sustoja kita mašina. Ši važiuoja vos tolėliau, todėl vėl tenka atsisakyti, nes nenorime prarasti puikios tranzavimo vietos dėl 10 kilometrų. Dar už minutės sustojo taksi automobilis. Jame vaikinukas, vos šnekantis anglų kalba paaiškino, kad važiuoja iki Tabor miesto, esančio už 50 kilometrų ir gali pavežti, neimdamas už tai pinigų.
Dar kartą pasitikslinę ar tikrai neteks mokėti sutinkame važiuoti, nes šioje kelionėje taksi automobiliu dar nevažiavome... Nors vairuotojas sunkiai kalbėjo anglų kalba, mums nesudarė didelių problemų susišnekėti. Labai nustebome, kai jis pats pasiūlė mus nuvežti ir paleisti už Tabor miesto. Visgi ne visur taksistai vienodi... Naujoje vietoje, pastovėję vos 10 minučių, sustabdėme labai draugišką jauną čekų šeimą: Martiną, Veroniką ir vos vienerių metų sūnelį Rudolfą.
Išlipę iš mašinos, pirmiausia nuėjome apžiūrėti nurodytą kempingą. Kempingas mums nepasirodė jaukus, o be to dar ir brangokas, todėl nusprendėme nekeisti savo planų, nes iki numatytos „Rajkos“ vos 30 kilometrų. Grįžus į tranzavmo vietą ilgai laukti neteko- mus sustojo pavėžėti vokiškai kalbantis čekas. Jis nepatingėjo atrasti mūsų nurodytą kaimelį ir atvežti iki pat „Rajkos“ dūrų! „Rajka“- tai olandų šeimai priklausanti sena sodyba Mojne kaimelyje, pavadinta svečių namais, turinti keletą nuomojamų kambarių ir vasaros metu priimanti keliautojus bei turistus.
Viskas ką ten galima rasti yra senoviška, bet labai tvarkinga ir gal dėl to sodyboje be galo jauku. Mes gavome vietą savo palapinei, galėjome naudotis dušais, virtuvėle, labai lėtu internetu ir sodyboje esančiais dviračiais. Gal dėl artėjančių blogų orų, o gal dėl to, kad buvo ne savaitgalis, šioje sodyboje daugiau svečių nebuvo. „Rajkoje“ nusprendėme praleisti tris naktis, kad pralauktume blogą orą ir be kuprinių galėtume apžiūrėti apylinkes.
Nemažą kelio dalį reikėjo praeiti pėsčiomis, stumiant dviračius šalia. Česky Krumlov- miestukas nedidelis, bet jaukus, o siaurose jo senamiesčio gatvelėse knibždėti knibžda įvairiataučiai turistai. Apžiūrėję senamiestį, nusipirkome maisto ir parmynėme atgal į „Rajką“, suvalgyti šventinio pyrago, Sigio gimtadienio proga.
Rytas išaušo gražus ir šiltas. Papusryčiavę, susirinkome savo daiktus, atsisveikinome su šeimininkais ir išėjome mums reikalingo kelio link. Iki jo teko gerokai paėjėti, o kol dar suradome tinkamą vietą tranzavimui, štai ir vėl nukulniavome apie 8 kilometrus.
Net pradėjome juokauti, kad elgiamės labiau kaip alpinistai, nei tranzuotojai, nes įpratę vaikščioti su sunkiomis kuprinėmis veikiau renkamės ėjimą iki geresnės tranzavimo vietos, nei tikėjimą, kad net ir blogiausioje vietoje kada nors sustos mašina. Neilgai pastovėjus, šį kartą mus pavėžėti sustojo tikra vietinė „fauna“.
Du jauni vaikinai greitai pravežė tuos 5 kilometrus iki degalinės, netoli Koplice miestelio. Nuo šios vietos iki Austrijos sienos yra tik apie 20 kilometrų, bet jau buvo 18 val. vakaro, todėl planavome pavažiuoti dar bent keletą kilometrų nuo Koplice miestelio, įsikurti nakvynei, o ryt rytą kirsti Austrijos sieną ir šią šalį pravažiuoti per vieną dieną. Stovėjome prie degalinės su iškeltu nykščiu, kai prie mūsų sustojo nedidelis sunkvežimis priešingoje eismo juostoje.
Vairuotojas rankos judesiu parodė, kad prieitume. Pasirodo, jis pro mus pravažiavo, o paskui specialiai apsisuko, kad galėtų mus pavėžėti. Sužinoję, kad jis važiuoja tiesiai į Slovėniją, greitai pakeitėme savo planus. Su jaunu slovėnu Dušenu 6 valandų kelionė visiškai neprailgo.
Nemažai juokavom, pasakodami vieni kitiems savo žinomus juokingiausius anekdotus. Jautėsi, kad tiek mes, tiek jis nuoširdžiai džiaugėmės šiuo atsitiktiniu mūsų susitikimu. Dušenas nemažai mums papasakojo apie Slovėniją, jos istoriją, apie lankytinas vietas, žmones ir maistą. Po tokio puikaus įvado apie šalį, mes jau žinojome, ką norėtume Slovėnijoje pamatyti, ar išbandyti...
Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!