Vakar vakare miestelio kelionių agentūrėles ir pardavėjas stebinau, norėdamas įsigyti tokią ankstyvą ir nesuprantamą ekskursiją ežeru. Inle ežeras su savo įspūdingu 116 kv. km. plotu yra laikomas antru pagal dydį Miammare.
Tačiau mane jis domina visai ne dėl daugiau nei dvidešimties pasauliui unikalių čia tarpstančių vandens padarų ir net ne prie ežero, bei ant jo paties gyvenanti Intha gentis, garsėjanti tokiu pat unikaliu irklavimo stiliumi stovint(!)...
Priežastis grynai profesinė: pernai viena Mianmaro oro balionų kompanija čia pradėjo organizuoti skrydžius oro balionu. Kadangi ežeras didžiulis, internete užsiminta, jog kartais tenka leistis į jį ant kažkokios vandenyje plaukiojančios platformos. O tai skamba pakankamai mistiškai, kad aš susigundyčiau viską pamatyti savo akimis.
Po pirmą dieną beveik penkias valandas trukusios ekskursijos ežeru, apžiūrėjęs plaukiojančius sodus su nesibaigiančiom pomidorų lysvėm, aplankęs ant polių virš vandens iškeltus kaimelius su giliomis šilko, medvilnės ir net lotoso pluošto verpimo tradicijomis (geriau net neklauskite, kiek kainuoja paprasčiausia lotoso siūlų skarelė - pastarosiomis mianmariečiai paprastai puošia Budos skulptūras, nes, supraskite, žmogui teikti tokias dovanas yra tiesiog per brangu), ant ežero iškilusį Šokančios katės budistų vienuolyną su pagal pavadinimą priklausančiomis gausiomis kačių pajėgomis bei smagiai papietavęs ant polių įsitaisiusiame restoranėlyje, antrą dieną jau eksperto veidu vietinio turizmo operatoriui aiškinu savo miglotus rytojaus planus.
Atsisakau man siūlomos aštuntos ryto ekskursijos bei visų lankytinų, rekomenduojamų ir nuostabių vietų. Užtikrintas nurodau kaimelio pavadinimą, kurį norėčiau pasiekti šeštą ryto, kai saulė dar nebus išlindusi iš už šalia ežero stūgsančios neaukštų kalnų grandinės. Kelionių pardavėjas, žinoma, šneka skurdžia, sunkokai suprantama anglų kalba ir tuo man darosi sudėtingiau jam paaiškinti rytojaus ryto misiją.
Kita vertus, oro balionai virš ežero skraido tik saulei kylant. Vakare tokiam skrydžiui meteorologinės sąlygos kur kas mažiau palankios, o nuo ekvatoriaus ne taip toli esanti saulė leidžiasi ypač greitai, pranykdama už aplink esančių kalnų ir viską palikdama staigiai ir neperregimai tamsai. Todėl toli gražu ne kiekvienas miestelio gyventojas apie oro balionus yra girdėjęs, o juo labiau pats matęs.
Taigi, norėdamas išvengti dar didesnės sumaišties, derėdamasis su jau trečiu iš eilės pardavėju apie balionus nė neužsimenu ir pasakoju kiek labiau priimtinesnę istoriją - apie norą įamžinti virš kalnų nuostabiai patekančią saulę.
Numatomą oro baliono starto vietą sužinojau išvakarėse iš ne ką geriau anglų kalbą įvaldžiusio balionų ofiso vadybininko. Jis net dorai nesugebėjo paaiškinti, kaip viskas ten vyksta ir kokiu būdu balionas startuoja iš kaimo, į kurį patekti sausuma, greičiausiai, nėra jokios galimybės. Į jame esančią mokyklą ir atgal tėvai vaikus kasryt plukdo valtimis.
Mąstau apie tai ir mane apima keistas jausmas, jog patekau į kažkokio didelio nesusipratimo epicentrą. Pašoku iš lovos. Nustebindamas apsimiegojusį viešbučio administratorių lekiu laukan. Dar akimirka ir pasirodo vos penkiolika minučių vėluojantis valtelės vairininkas. Pasisveikinęs dviem standartinėm anglų kalbos frazėm, mane apsimiegojusį jis lengvai įtikina rimtomis anglų kalbos žiniomis. Tačiau tik vėliau sužinau, kad čia jo sugebėjimai ir baigiasi.
Buvimas dviese valtyje prieš saulėtekį su jokia tau žinoma kalba nekalbančiu valtininku prideda sodraus psichodelinio atspalvio mano kelionei. Prie to dar prisideda ir ant valtelių kūno pusiausvyros fokusus man demonstruojantys žvejai: atsistoję tik ant kairės kojos, kaire ranka jie laiko piltuvėlio formos lengvos konstrukcijos pintą medinį tinklą, priešinga koja ir ranka įsikibę į irklą - vuolia, vikriai irkluoja. Šis lygių neturintis irklavimo metodas, manoma, atsirado dėl labai seklaus ir žolėmis apaugusio ežero dugno. Irkluojant stačiomis, geriau pastebėti seklumos ir povandeninių žolių raizgalynę, trukdančią valčiai sklandžiai plaukti vandens paviršiumi.
Kaip mantrą vairininkui kartoju reikalingo kaimelio pavadinimą. O kad skambėčiau rimčiau - ranka rodau ir kelionės kryptį. Tik budistas iš Mianmaro gali be jokios ironijos veide atsakyti į mano nurodymus nuolankiai kuklia šypsena, tarsi jis nebūtų viso savo gyvenimo praleidęs ant šio ežero.
Baisų triukšmą keliančią motorine valtimi neriame į ant vandens plaukiojančių „kolektyvinių sodų“ labirintą. Siauruose jų kanaluose prasilenkiame su penkių-šešių metrų ilgio miestelio link skubančiomis valtimis. Jose be vairininko dažniausiai glaudžiasi iki aštuonių vandens transporto keleivių. Ir taip susispaudę, tačiau dar kartu gabenasi visą prekybai vietiniame turguje reikalingą mantą. Savojoje sėdžiu vienas. Deja, išdidumo jausmo tai nesukuria - susigėdęs dėl taip švaistomų resursų, nuo smalsių keleivių nusuku savo akis. Rimta veido išraiška ieškodamas mistinio oro baliono, įdėmiai žiūriu priekin.
Staiga, didžiulei savo paties nuostabai, tarp Šokinėjančios katės vienuolyno stogų linijų prieblandoje pastebiu apvalų siluetą. Nors auštant ežerą užtraukė labai žemi debesys ir diena kol kas neatnešė lauktos šviesos, prieš mano akis neabejotinai pasimato beveik jau skrydžiui pripūsto karšto oro baliono kupolas.
Mikliai ranka duodu visus įmanomus ženklus skubėti ton pusėn. Tiesa, tai visai neatneša trokštamo rezultato ir valtininkas, nors ir teisinga linkme, plaukia nedidindamas greičio. Po keletos, man amžinybę užsitęsusių akimirkų, aš jau ant kranto. Tarp tuščių nuo turistų vienuolyno pastatų bėgu baliono link. Nedidelę pievelę pasiekiu prieš pat oro baliono startą. Greitu žingsniu judėdamas, tuo pat metu fotografuoju startą, įamžindamas labai nustebusio baliono piloto veidą.
Jau vakare, vietiniais mastais prašmatniame restorane mums drauge ragaujant taip britų mėgstamą džiną su toniku, naujai iškeptas kolega oreivis anglas plačia šypsena man pripažįsta, kokią nuostabą jam sukėlė baltasis turistas, nežinia kaip, tokią ankstyvą valandą atsiradęs praktiškai nesurandamoje vietoje. Juolab, į ją, iš tiesų, galima patekti tik vandens keliu ir net balionas startui yra atplukdomas.
Nemažiau stebėjosi ir tuo, kaip be jokio ryšio, gudriai ir tiksliai valtis su vienišu stebėtoju didžiuliu ežeru sekė paskui skrendantį oro balioną.
Aš oro baliono valtimi dar nesu gaudęs, o jo nusileidimas ant iš dviejų žvejų valtelių padarytos vos aštuonių kvadratinių metrų platformos yra nepaprastai unikalus pasaulyje reginys!
Pripūstas balionas šia platforma buvo saugiai evakuotas iki pat nendrėmis užaugusio kranto, man priplaukus jų pasveikinti, susipažinę kartu su skrydžio keleiviais gėrėmė poskrydinį šampaną. Man buvo liepta perdaug nesikuklinti, nes šioje ceremonijoje pilotai „are always welcome“ (liet. „yra visuomet laukiami“).
Mano pilietybė niekieno nenustebino. Anglų oreivis apie oreivystę Lietuvoje jau buvo daug girdėjęs ne tik iš kolegų, bet ir buvusios jo įmonės Britanijoje lietuviškų žemės komandos narių. Kolega ilgai pasakojo apie vietinius papročius ir įmonės politiką, pagal kurią čia dirbančių pilotų kontraktuose įrašyta, jog pilotas „savo neapgalvotais veiksmais šioje šalyje įsipareigoja nesukelti įmonei papildomų nepatogumų ir išlaidų“.
Trumpai tariant, tai reiškia neįsivelti į jokius romantinius santykius su mianmarietėmis. Pagal šimtamečius papročius, galiojančius atokiau nuo didžiųjų miestų bruzdesio, naktį su vietine moterimi praleidęs vyras savaime tampa jos santuokiniu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jei tai lengvabūdis vakarietis, įmonė jį nedelsiant išsiunčia iš šalies, pasistengusi, kad jis daugiau niekada negautų darbo vizos Mianmare. Be to, ji taip pat privalo pasirūpinti čia likusios moters išlaikymu. Tiesa, tokia istorija gali turėti ir laimingą pabaigą be jokios užseniečio deportacijos: vestuvėmis Mianmare!
Pilotas tik patvirtino nuomonę, kad mianmariečiai - kone doriausi pasaulyje žmonės. Jis prisiminė ir neseną savo kelionę motociklu į pajūrį. Naktį tas motociklas ėmė ir prapuolė nuo kaimo lušnelės nestikliniais langais, kurioje jis nakvojo. Motociklo Mianmaro glūdumoje (juo labiau iš baltojo) vagystė sukėlė ant kojų visos valstijos valdžią iki pat gubernatoriaus.
Per dešimt dienų transporto priemonė buvo rasta drauge su ją priglaudusiu, pusės milijono skaičiuojančios Mianmaros armijos dezertyru. Panašią istoriją turiu ir aš. Vienos kavinės savininkai beveik dvi dienas lakstė paskui mane po Baganą, bandydami įtikinti, jog jų rasta kuprinė priklauso man arba mano kolegai. Jų argumentas skambėjo maždaug taip - „juk ji vardinė, vadinasi, brangi. Taigi, turi būti jūsų! Nepadėjo jokie atsikalbinėjimai ir bandymai įtikinti, jog čia svetimas daiktas. Istorija nurimo tik tada, kai teisėtas kuprinės savininkas, pagaliau, išsiblaivė ir pareiškė savo teises į pastarąją.
Kartu su visais Mianmaro nuotykiais aptarėme ir paskutinėmis dienomis lauke vis nuskambančias revoliucines dainas, mosavimą raudonomis vėliavomis bei galimą vietinių taip laukiamą geresnį gyvenimą atnešiančią NLD - Nacionalinės demokratijos lygos - pergalę. Atskiros diskusijos vertas ir jų naivus tikėjimas, jog gyvenimas staiga labai palengvės ir atsivers kažkokios iki tol uždraustos galimybės. Palinkėjom sau ir šaliai, kad rytoj vyksiantys rinkimai praeitų kuo sklandžiau ir be neramumų.
Šiandien, vaikštinėdamas miestelio gatvėmis, jau pastebėjau Europos sąjungos vėliava papuoštus tarptautinių rinkimų stebėtojų automobilius. Tačiau dėmesys labiau užkliuvo už ant vietinės šventyklos kupolo vėjyje blaškomų auksinių skambaliukų skleidžiamo tylaus ir kažkaip monotoniškai žaismingo skambėjimo. Šis ramus žvangėjimas praeivius neįkyriai kvietė meditacijai ir pabudimui nuo kasdieninių reikalų bei rūpesčių rutinos. Išgirdęs tai, pilna krūtine įkvėpiau jau tvankaus, karšto popietės oro ir patraukiau viešbutin konspektuoti savo galvoje nebetelpančių pastarųjų dienų įspūdžių.
