Gyvenimo greitkelis
„Mano gyvenimas – tarsi keturių juostų greitkelis, – sako Rasa. – Baigusi medicinos studijas dirbau VUL Santariškių klinikoje, Lietuvoje įvykus perversmui, viena pirmųjų įstojau į savanorių gretas ir vienuolika metų buvau karininkė, kol, sulaukusi keturiasdešimties, išėjau į pensiją. Labai išgyvenau: ką man daryti, ką veikti, bet vyras nuramino: „Dabar būsi tik mama ir darysi tai, kas malonu, patinka“, ir įteikė raktus nuo naujojo namo, kurio visos sienos buvo tuščios.“
Nemėgstanti sterilios, pernelyg išpuoselėtos aplinkos, moteris ėmėsi gręžioti sienas ir kabinti pačios kryželio dygsniu išsiuvinėtus paveikslus – siuvinėti ji puikiai išmoko dar mokyklos suole. Pastebėjęs menišką pradą Rasos asmenybėje, mokytis tapyti ją pakvietė skulptorius Julius Urbanavičius, o vėliau Rasa Kėdainių vaikų dailės mokykloje baigė suaugusiųjų studiją.
Moteris sako, jog anksčiau nepastebėjusi ryškaus polinkio kurti, tačiau išėjus į pensiją, atsiradus daug laisvo laiko, matyt, išryškėjo senelio, tėvelio perduoti genai – abu jie turėjo geras rankas: senelis buvo puikus stalius – jo darytais mediniais karoliais ir dabar mėgsta puoštis vaikaitė, o tėtis garsėjo kaip medžio inkrustacijos meistras, darė nuostabius paveikslus, gamino vienetinius paminklus iš akmens.
Nuo paveikslų prie aksesuarų iš odos
Kai visos dviaukščio namo sienos buvo pilnos ir vietos paveikslams, tiek siuvinėtiems, tiek tapytiems, nebeliko, o vidus reikalavo kūrybinių kančių, R. Černeckienė sumanė prisijaukinti minkštą odą ir pasidaryti dailių puošmenų savo garderobui. Tiesa, pradėjo ji ne nuo sagės ar pakabuko, o nuo rankinės, kuriai paaukojo juodos odos kelnes, išpuošė kutais.
Draugės, išvydusios jos darbus, susižavėjo, išgyrė ir... susidomėjo, tad Rasa nusprendė: „Jei patiko joms, tai gal patiks ir kitiems?..“ Padirbinusi stilingų apyrankių išskubėjo į Kaziuko mugę Vilniuje.
Moteris prisimena, jog tuomet daugelis mugės lankytojų traukė pečiais ir galvojo, jog tai kažkokie keisti trumpi diržai – mat apyrankės buvo plačios, susegamos originaliomis sagtimis. Jų stilius išlaikytas iki šiandien, tiesa, autorė sako, jog savo apdaila, kompozicija, meniškais sprendimais pirmųjų nėra ko ir lyginti su dabartinėmis.
Juostelių ornamentai ir lietuvių simbolika
„Mėgstu tai, kas masyvu. Į mažyčius daiktus, matyt, mano mintys nesutelpa“, – juokiasi R. Černeckienė, jau ketverius metus daranti aksesuarus vien tik iš odos. Apyrankės, sagės, diržai, vėriniai, pakabukai, dėkliukai mobiliesiems telefonams, o pastaruoju metu – ir rankinės. Beje, visus savo meniškus kūrinius moteris siuva rankomis, nenaudodama jokių siuvimo mašinų!
Išskirtinis aksesuarų bruožas – siuvinėjimas juostelėmis, kurias pritvirtina prie odos statmenais dygsniais. Siuvinėjimą juostelėmis ji paįvairina paprastais puošniais dygsniais bei lietuvių simbolikos elementais. Būtent todėl ant dažnos apyrankės galima pastebėti saulę, mėnulį, bet autorei ypač patinka žaltys, kuris tai snaudžia susisukęs spirale, tai šliaužia, tai išsiraito tarp įvairių puošybos detalių. Joms kūrėja panaudoja visiems įprastus ir visai netikėtus dalykėlius: kailį, retą odą, karolius, pusbrangius akmenis, sagas, įvairias detales iš metalo ir kaulo.
Dabar R. Černeckienės gyvenime – rankinių periodas: „Čia daugiau vietos fantazijai pasireikšti! Visas rankines darau kaip sau – jos pirmiausia turi patikti man. Būtent todėl vengiu daryti pagal užsakymą – jei reikia, padarau kelias, kad klientas išsirinktų patikusią! Kiekvieną rankinę būtinai išbandau pati, įsitikinu, ar ji patogi, kaip ji realiai tarnautų pagal paskirtį. Juk joje telpa visas moters pasaulis.“
Padariusi apie 500 apyrankių ir 30 rankinių, tikina, jog tarp jų nėra nė vienos tokios pačios. Kurdama savęs neprievartauja: yra įkvėpimas – dirba, per 4–7 dienas pasiuva rankinę, nėra įkvėpimo – ima kibirą ir traukia į daržą!
„Aš juos vadinu „kreizi“
Visus savo dirbinius kėdainietė daro iš minkštos itališkos odos.
„Mano mėgiamos spalvos – juoda ir šviesiai juoda“, – juokiasi Rasa, tačiau patikėkite: aksesuarai žavi spalvų gama, kurioje atsiranda vietos ir ryškiai raudonai, turkio spalvai ar pavasario žolės žalumui, dėmesį jie patraukia ir netikėtais dekoratyviniais sprendimais. Prieš darbą eskizų ji niekada nedaro, nes dirbinys visuomet išeina kitoks nei buvo sumanyta. Tiesiog ima į rankas medžiagas, o ką iš jų padaryti, diktuoja tuo metu autorę užvaldęs vidinis jausmas, nors kartais nugali konkreti akimirkos mintis...
Moteris viską mato kiek kitaip ir nekuria populiarių ir išpuoselėtų aksesuarų iš blizgių karoliukų. „Vykdama į Indiją žinojau, jog visi iš šios šalies vežasi deimantus ir smaragdus. Manęs tai visai nedomino – daug gražesni man pasirodė neįprasti liaudies meistrų papuošalai. Mane traukia tai, kas originalu, išmoninga, kas sukurta su polėkiu – netikėtos minties blyksnis, todėl ir mano darbai saviti. Aš juos vadinu „kreizi“, – prisipažįsta R. Černeckienė.
Nežiūrint to, jos klientų sąraše nėra dvidešimtmečių puošeivų – autorė džiaugiasi, jog dalyvaudama tik Vilniaus Kaziuko bei Klaipėdos miesto dienų mugėse išsiaugino nemažą būrį jos kūryba besižavinčių klienčių – moterų, stebinančių elegancija ir besipuikuojančių savitu stiliumi.
