„Kurčiųjų kaimas“ Balyje: klausos sutrikimus jie vadina dievo dovana

Atokiame Balio kaime Bengkaloje visi trys tūkstančiai gyventojų gali puikiausiai bendrauti šimtmečių senumo ženklų kalba „kata kolok“, o kalbos ar klausos sutrikimus turintys žmonės čia gerbiami kaip ir visi likusieji.

Gali atrodyti keistai, kad tiek daug žmonių moka ženklų kalbą, tačiau ši unikali kaimo tradicija turi priežastį – klausos ir kalbos sutrikimų Bengkaloje skaičius maždaug penkiolika kartų viršija pasaulio vidurkį ir manoma, kad praeityje čia tokių žmonių buvo dar daugiau.

Tad visiškai natūralu, kad kūno kalba bėgant laikui tapo svarbesnė už žodžius, todėl šiame kaime susiformavo unikali ženklų kalba, kuri perduodama iš kartos į kartą.

Didelį kurtumo procentą greičiausiai nulemia geografiškai orientuotas recesyvinis genas DFNB3, kuris šiame kaime būdingas jau septynioms kartoms. Normaliai girdintys tėvai gali turėti kurčią vaiką, o kurti tėvai susilaukti puikia klausa galinčių pasigirti atžalų. Nei vienas, nei antras atvejis Bengolakos gyventojams jokių problemų nekelia, nes čia su visais elgiamasi vienodai, čia nėra vietos jokiai diskriminacijai.

Kai kurie šio Balio kaimo gyventojai kurtumo net nesuvokia kaip anomalijos, mat jiems tai Dewa Kolok – kurčiųjų dievo – dovana. Tikima, kad šis dievas gyvena vietos kapinėse, prižiūri kaimo gyventojus ir juos saugo. Tačiau čia gyva ir kita vietos legenda, bylojanti, kad kurtumas yra prakeiksmas.

„Garsi istorija pasakoja, kad du magiškų galių turintys žmonės kariavo tarpusavyje, kol galiausiai prakeikdami vienas kitą palinkėjo būti kurčiais, – pasakoja Bengkalos kaimui vadovaujantis Ida Mardana. – Bengkala reiškia „vieta, kur kažkas slepiasi“.

Šiandien 42 kurčnebyliai kaimo gyventojai, čia vadinami „kolokais“, sudaro bendruomenę, kuriai vadovauja Nyomanas Santiya. Jie nei diskriminuojami, nei įžeidinėjami, priešingai, į šiuos žmones žiūrima kaip į fiziškai stipresnius, lojalesnius ir sąžiningesnius. Šių žmonių savybės taip garbinamos Balyje, kad dažnai pas juos paguodos ar prieglobsčio atvyksta žmonės iš aplinkinių kaimų. Šie žmonės taip pat atlieka tradicinių Balio apsaugininkų funkciją.

Vietos pareigūnas I Made Cincinas teigia, kad „kolokai“ sargybiniai yra labiau disciplinuoti ir efektyviau dirba nei kiti apsaugininkai. Jeigu tu jų paprašysi ateiti į darbą septintą ryto, paprastai jie ateis daug anksčiau.

„Taip pat jie puikai prisimena mūsų kaimo istoriją, – teigia jis ir priduria, kad šie žmonės gali tapti pakankamai agresyvūs, jeigu susiduria su neteisybe. – Jeigu kažkas gaidžių kovų metu pradeda sukčiauti, „kolokas“ nedvejodamas jam suduos. Jeigu jis sugaus vagį, stipriai jį sumuš, nes paprasčiausiai negirdės jo riksmų“.

Tačiau pareigūnas aiškina, kad tai patys prasčiausi galimi scenarijai. Šiaip šie žmonės yra kantrūs ir geraširdžiai. „Net jei kažkas juos erzina, jie nereaguoja. Kartais mes patapšnojame jiems per petį, tačiau neatrodo, kad jie reaguotų“, – toliau pasakoja.

Nors „kolokų“ skaičius nėra didelis, likusiems kaimo gyventojams visiškai nesunku su jais bendrauti, nes visi moka ženklų kalbą „kata kolok“ ir gali be jokių sunkumų palaikyti pokalbį. Visi Bengkalos gyventojai savo vaikus moko „kata kolok“ kaip antros ar trečios kalbos, todėl ši tradicija lieka gyva.
„Negirdintys mokiniai mokosi kartu su girdinčiais, – toliau pasakoja I. Mardana. – Mokytoja vienu metu naudoja ir ženklų kalbą, ir kalbėjimą“.

Pasak Matto Alesevicho, „jaunesnioji kurčiųjų karta Bengkaloje pradėjo diegti naujas bendravimo formas – išmaniuosius telefonus, socialinę žiniasklaidą ir tarptautinę gestų kalbą“. Kai kurie jų netgi užsirašė į netoliese esančią kurčiųjų internatinę mokyklą, kur jie mokosi indoneziečių gestų kalbos ir bendrauja su platesne šalies kurčiųjų bendruomene. Nepaisant šių pastangų, tik penki kurti Bengkalos kurtieji yra raštingi ir I. Mardana norėtų tai pakeisti.

„Kolokai nori būti geresni žmonės, – tikina jis. – Noriu, kad jie įsitrauktų į bendruomenę, taip jiems bus lengviau, jie daugiau užsidirbs“.

Bėgant metams Bengkala sulaukė daugybės lankytojų iš užsienio: sociologų ir net kurčių turistų, kurie čia atvyksta mokytis ar paprasčiausiai susipažinti su vienintele tokia bendruomene pasaulyje. Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukia „janger kolok“ arba kurčiųjų šokis, kuris sukurtas konkrečiai „kolokams“. Maždaug tris dešimtmečius šešiolika „janger kolok“ šokėjų tris kartus per mėnesį susirenka ant scenos atlikti sinchronizuotus šokių judesius. Juos atlikdami ritmą jie palaiko vien tik vizualiniais ženklais.

Šokėjai pasirodė ne tik vietos universitete, bet ir šiuolaikiniuose Balio parodų rūmuose „Bali Krishna“. I. Mardana pasakoja, kad per tokius renginius gautas pelnas perduodamas šokėjams, kad jie galėtų palaikyti šią meno rūšį ir pritraukti daugiau turistų.

M. Alesevichas pasakoja: „Kaimas nori padidinti kurčiųjų pajamas, tačiau taip pat norima sulaukti daugiau turistų, kad jie pamatytų kurčiųjų ir girdinčių Bengkalos žmonių vieningumą“.