Kaip tai padaryti ir į ką atkreipti dėmesį, pataria Tadas Rimkus, kelionių organizatoriaus „Top Travel“ interneto produktų vystymo vadovas.
Ko galiu tikėtis skirtingose šalyse?
Žiemos pramogos anksčiausiai prasideda ir ilgiausiai tęsiasi Alpių kalnuose – slidinėjimo sezonas Italijos, Austrijos ar Prancūzijos Alpių kurortuose prasideda dar gruodį ir tęsiasi net iki balandžio vidurio. Tačiau į Alpes geriausia vykti sausį, vasarį ir kovo pradžioje, nes gruodžio mėnesį sniego dar mažoka, o įpusėjus kovui saulė jau pradėjusi tirpdyti sniegą.
Į slidinėjimo kelionę išsiruošus pirmą kartą, reikėtų atkreipti dėmesį į skirtingų kurortų kainas – vieno asmens skrydžio su bagažu, pervežimo paslaugomis, nakvyne bei pusryčiais viešbutyje 7 naktims kaina prasideda nuo 1500 Lt, tačiau ji gali nesunkiai padidėti.
Pavyzdžiui, Šveicarijos slidinėjimo kurortuose kainos visada bus aukštesnės nei Italijos. Atostogoms renkantis aktyvų poilsį kalnuose reikėtų atsižvelgti ir į trasų aukštį – didesnis aukštis garantuoja gausesnį sniegą, o tai yra itin aktualu, jei slidinėti vykstama ne sezono metu. Taip pat reikėtų pasidomėti trasų skaičiumi bei bendru jų ilgiu kilometrais.
Pradedantiesiems slidininkams puikiai tiks bet kuris populiarus slidinėjimo kurortas Prancūzijos, Austrijos, Italijas ar Šveicarijos Alpėse. Šios šalys turi puikią slidinėjimo infrastruktūrą. Ypač pradedantiems slidininkams pritaikyti Prancūzijos slidinėjimo kurortai. Tačiau tiek tarp patyrusių, tiek tarp pradedančių slidinėtojų, populiariausios yra Austrija ir Italija.
Šias šalis ir lengviau pasiekti, ir pačios kelionės į jas kiek pigesnės. Pastaraisiais metais pastebimas dar vienos slidinėjimo kelionių krypties populiarėjimas – tai Andora. Dabartinėmis žemų kainų avialinijomis Andorą pasiekti per Barseloną ir patogu, ir nebrangu, todėl Pirėnų kalnai sulaukia vis daugiau slidinėjimo entuziastų. Slidinėjimo sezonas šiuose kalnuose vyksta sausį, vasarį ir kovą.
Koks turėtų būti mano lagamino turinys?
Pirmiausia reikėtų itin atsakingai išsirinkti slidinėjimo aprangą, kvėpuojančius, šilumą sulaikančius ir prakaito neskatinančius apatinius drabužius. Taip pat – nepamiršti akinių, kurie apsaugos ir nuo pūgos, sniego, ir nuo saulės, kadangi saulėtą dieną sniegas labai blizga. Tiesa, pradedantiems slidinėtojams į lagaminą patartina įsidėti tepalo raumenų skausmui malšinti.
Vieni pagrindinių dalykų, kuriais reikia pasirūpinti jau nuvykus į slidinėjimo kurortą – įsigyti leidimą slidinėti (ski pass) ir išsinuomoti inventorių slidinėjimui, jei jo neturima. Ski pass – tai leidimas naudotis keltuvais ir trasomis nurodytame slidinėjimo regione.
Kortelę dažniausiai galima įsigyti atskiroms dienoms arba naudotis tik kai kuriais keltuvais, tačiau dažniausiai įsigyjama visam slidinėjimo regionui ir 6 dienų trukmei, jei slidinėti važiuojama savaitei. Kortelę galima gražinti paskutinę slidinėjimo dieną ir atgauti nedidelę sumą (apie 5 eurus) sumokėtų pinigų.
Skirtinguose slidinėjimo kurortuose ski pass kainą skiriasi, tačiau populiariuose Alpių kurortuose ji svyruoja nuo 200 iki 250 eurų 6 dienoms. Vaikams ar slidinėjimui ne sezono metu būna nuolaidos. Taip pat, kai kurie viešbučiai ski pass įtraukia į kambario kainą.
Tiesa, prieš kelionę reikėtų pasirūpinti ir draudimu, kadangi daugelis draudimo kompanijų slidinėjimą priskiria rizikingam hobiui. Taigi, pavyzdžiui, turimas kredito kortelės draudimas gali ir negalioti. Taip pat rekomenduojama drausti ir civilinę atsakomybę, kuri garantuoja žalos atlyginimą kitam asmeniui, jei jis dėl jūsų kaltės bus sužeistas slidinėjant.
Ar man reikia nuosavų slidžių?
Slidinėti vykstant retai, pavyzdžiui, tik kartą metuose – įsigyti nuosavas slides neverta. Slidinėjimo kurortuose nuomojamų slidžių pasirinkimas tikrai didelis, tačiau reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į slidinėjimo batus.
Nuomojami batai kartais būna labai nepatogūs, kadangi jie turi būti specialiai pritaikyti kiekvieno kojai. O nepatogūs batai gali sugadinti visas atostogas, taigi jei yra galimybė, slidinėjimo batus nusipirkti reikėtų. Tiesa, nepatariama pirkti dėvėtų batų – tuomet geriau juos nuomotis nuvykus į kurortą.
Tarifų dydis priklauso nuo oro bendrovės su kurios lėktuvais skrendama, tačiau jei tai užsakomasis reisas, gali būti, kad už inventoriaus gabenimą mokėti nereikės, jei slidinėjimo inventorius tilps į nustatytą svorio limitą. Kelionę autobusu įsigijus agentūroje, slidinėjimo inventoriaus gabenimas dažniausiai nekainuoja. Derėtų nepamiršti, jog slidės gali lengvai susibraižyti, jei jos bus supakuotos netinkamai – tam skirti specialūs krepšiai.
Užsidėjau slides – kas toliau?
Nemokantiems slidinėti – problemų nekils, kadangi kurortuose labai populiarios slidinėjimo mokyklos. Rinktis galima tiek mokymąsi grupėje, tiek individualų trenerį, kuris kelias valandas arba visą savaitę mokys slidinėti. Mokytoją samdo ne tik slidinėjimo naujokai, bet ir norintys patobulinti savo įgūdžius ar išmokti įvairių triukų. Žinoma, privačių pamokų ir pamokų grupėje kainos skiriasi – privačios pamokos kaina siekia maždaug 30 – 50 eurų, tuo tarpu mokantis grupėje kainos žymiai mažesnės.
Slidinėjimo trasos skirstomos į skirtingus lygius, kad kiekvienas galėtų pasirinkti sau tinkamą. Sudėtingumo lygiai yra žymimi skirtingomis spalvomis, taip pat trasos pradžioje ar jų susikirtimo taške nepasimesti padeda „kelio ženklai“.
„Mėlynos trasos“ – dažniausiai nuo jų ir pradedama slidinėti – yra pačios paprasčiausios, jos skirtos pradedantiems slidininkams ir bus plačios, nestačios ir be staigių posūkių. Žinoma, pradėjus mokytis slidinėti, net ir jas įveikti gali būti šioks toks iššūkis.
Pačios populiariausios yra „Raudonos trasos“, kurios skirtos jau mokantiems stovėti ant slidžių. Jos gali būti ir pakankamai stačios ar su kupstais, be to, su gana staigiais posūkiais. Tiesa, yra ir „Juodos trasos“, kurios skirtos tikrai įgudusiems slidininkams. Tai trasos, kurios gali įvaryti lengvą baimę.
Tačiau nereikėtų pasikliauti vien tik spalvų žymėjimu, kadangi jos ne visada gali reikšti būtent tokį slidinėjimo lygį. Pasitaiko ir „Raudonų trasų“, sudėtingumu prilygstančių „Juodoms“ arba ne tokių jau ir sudėtingų „Juodųjų“.
Slidinėti noriu, bet bijau susižeisti
Slidinėjimas – aktyvus sportas, taigi traumų pasitaiko. Statistika rodo, kad susižaloja beveik kas dvidešimtas išvykęs slidinėti. Pagrindinė taisyklė išvengti susižeidimų – kuo mažiau rizikuoti ir nepervertinti savo įgūdžių, t.y. čiuožinėti paprastesnėse trasose, tobulėti ir tik tada bandyti naujas aukštumas. Pasirinkus per sunkią trasą ne tik kad nebus smagu slidinėti, bet ir rizikuojama rimtai susižeisti. Be to, būtina laikytis tam tikrų slidinėjimo taisyklių: teisingai lenkti, nesustoti trasos viduryje, stebėti ir atsižvelgti į trasos ženklus.