Kad ir kiek žaviausių lūkesčių dužo į didingus ir nepajudinamus miesto simbolius, jaučiu, kad tai buvo miestas, kuris daugiau išmokė, nei atėmė. Visų pirma, kad esu tik maža dalelė – tame milžiniškame mieste, vos užlipusi į Triumfo arką, pristigau oro išvydus akiai neaprėpiamas betono džiungles, žmonių ir transporto chaosą.
Rodėsi, be pradžios ir pabaigos. Ir žmonės taip gyvena nuolatos: dailiais bateliais kasdien trepsėdami į grindinį, sukneles ir kostiumus madingai glamžydami metro tunelių spūstyse, gamtą randantys šių džiunglių viduryje sumodeliuotuose parkuose. O aš, tik lietuvaitė, augusi tikros gamtos apsuptyje!
Paklausit, kur radau keistuolius ir pamišėlius. Atsakysiu – tuose pačiuose miesto požemių viduriuose, vadinamuose metro. Laikiausi patarimų rankinę laikyti prie savęs, nes vagys ten greiti darbuotis, tačiau dėl to jaudintis neteko, nes buvo įdomesnis užsiėmimas – stebėti žmones. Nuo menininkų iki teisininkų, nuo kūdikių iki senatvės naštos sulenktų senukų. Žmonės, kaip ir visur.
Šamaniškas žvilgsnis, privertęs patikėti visais (ne)egzistuojančiais dievais ir anapusinėmis jėgomis... Ne, nelaikykit manęs homofobe ar pasaulio ir žmonių nemačiusia. Tiesiog vis dar stebiuosi, koks pasaulis margas. Ir kaip kartais gerai – kad ir šiek tiek baugiai – kad jis būtent toks.
Rankinę laikiau tvirtai, tačiau kam vaikiausi kišenvagius? Visų pamėgtoje vietoje, šalia garsiosios Monmartro kalvos – viena gražiausių miesto vietų, tik, deja, ir su darbščiausiais kišenių kraustytojais. Mano miesto džiunglių bendražygis buvo pakeliui į oro uostą – vos keli metrai iki metro stotelės prieš paliekant miestą, kai apsižiūrėjęs neberado nei nemažos sumos pinigų, nei paso.
Galbūt ir nepultum verkti, juk kartais pasitaiko būti apgautam ar apšvarintam, tačiau kai esi iš kito žemyno, o keliauji dar į kitą, ir tavoji kelionė dar tik prasideda – tokie nemalonumai pravirkdo net ir vyrus. Mums buvo skaudu, o vagišiai, dumdami akis nelegaliais žaidimais ir „lengvai“ laimimais pinigais čia pat gatvėje, už kampo, toliau laukė turistų, apkvaitusių meilės miestu, ir jų akylai nesaugomų piniginių...
Supratusi, kad meilė čia daugiau reklama nei vietinių gyvenimo būdas, po nuotykio su kišenvagiais įžengiau į garsiąją Sacre-coeur baziliką, ir lyg naivumu prasikaltusi katalikė joje upėmis liejau ašaras... Ir pasidarė lengviau. Kadangi bazilika stovi ant Monmartro kalvos, ir kad į ją patekti reikia sukarti nemažai laiptų, galų gale man ši situacija pasirodė tokia tragikomiška, kaip garsiame-naujame italų šedevre „Didis grožis“, kur leisgyve atrodanti vienuolė keliais kopė link nukryžiuoto Jėzaus skulptūros... Ir nebežinai, tai daugiau graudu, ar daugiau juokinga.
Kad ir kaip niūriai skambėtų mano pirmoji pažintis su šiuo miestu, turiu pripažinti, kad teko patirti ir gražių momentų: nuostabiai graži Senos upės pakrantė, Eifelio bokštas sutemus, kai matyti visi miesto žiburiai, komplimentus žarstantys prancūzai, kai nesupranti nei žodžio ką jie sako, tačiau šypsenų kalba juk tarptautinė...
Pusdienis, praleistas gulint pievelėje priešais Eifelio bokštą, ir tikra prancūziška porelė, įsitaisiusi šalia: atsinešę paprastą lovos paklodę, šampano butelį ir sūrio. Laidantys pokštus, kutendamiesi, išėję ir vėl grįžę su nauju šampano buteliu. Ir visai nesvarbu, kad jai jau virš penkiasdešimties, ir cigaretė tarp pirštų niekad neužgęsta, o jam – galbūt tik virš trisdešimties, tačiau vis įžiebiantis josios tiek šypseną, tiek cigaretę...
Išvažiavau iš miesto net neatsigręžusi, manydama, kad į jį sugrįžti nenorėsiu. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir jau manau, kad šis miestas toks daugialypis, ir man mažiau pasisekė jį pamatyti iš gražiosios pusės, kad turiu sugrįžti ir įsitikinti, jog meilės jėga ten vis dėlto stipresnė nei ilgi vagišių pirštai.
**************************
Ši istorija yra konkurso „Prasitęsk savo atostogas“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir Jus!
