Šventyklą sudaro tik kolonos ir stogas, o visa kita visai atvira – balandžiai plasnoja, vėjelis pučia – grožis neįprastas. Atsiremiu į koloną ir lūkuriuoju jo Šventenybės pasirodant. Ir ką aš matau – mažuliukas žmogeliukas su didžiuliu plaukų kuodu kažką paaiškina šalimais sėdintiems, nusišypso, numoja ranka ir nutipena tik jam težinomais keliais.
Tikėjausi, jog kai tik jį išvysiu, manyje įvyks perversmas, stebuklas. Nieko tokio neatsitiko. Paprastumas. Suvokiau, kad tik jame ir slypi visas tas šventumas. Kai tai supratau nuo manęs nukrito visos mano povo plunksnos. Mes gi jų prisilipdom ir kuo gražesnių – noras būti gražiu, ypatingu, bet ne paprastu žmogumi...
Sai Babos šventyklos prieigose, ant kalniuko stūkso toks religijų muziejus, kur bičiuliaujasi visi dievai. Iki vieno. Buda, Kristus, Mahometas... Visi po vienu stogu. Užsukau tenai. Priėjau prie Marijos statulėlės, atsiklaupiau ir jau poteriausiu. Bet kas tai... ?!? Nieko neatsimenu. Kad prisiminčiau bent vieną posmą...
Šitiek metų kasdien melsdavausi ir še tau devintinės, pasirodo nieko nebemoku. Tuščia sąmonė, viskas kaip išplauta. Pakilau eiti ir staiga priėjus Budos statulą BUMMM! Mano viduje BUMMM! Tiesiog išnešė mane. Tai skambtelėjo varpas, kuris buvo ne kur nors kitur, o manyje. Ėmiau ir nusilenkiau Budai. Taip netikėtai jį atradau. Pas Sai Babą... Religijų muziejuje.
Visi dievai viename
Viena iš nedaugelio patekau į Šivanatri naktį. Tuo metu Sai Baba pasirodė miniai žmonių su lingamu (kiaušinio formos kristalas, atvaizduojantis Visatą) rankose. Šis iškilmingas momentas būna kartą per daugelį metų. Žmonių knibždėlynas, nėra vietos net krustelti. Ir štai visų akivaizdoje Baba ima sunkiai kvėpuoti, tampytis ir pagaliau atrajoja tą lingamą. Iškelia į viršų, kad visi išvystų ir trenkia kiek turi jėgų į akmeninį grindinį tardamas: „Pažvelkite, jis nedūžta! Toks turi būti ir jūsų tikėjimas!“ Dar keletą kartų trinkteli Visatos simbolį ir tykiai pasišalina. Tokio vaizdo dar niekad nebuvau regėjusi. Stebėjau, kaip šventasis materializuoja visokiausius daiktus, šventus pelenus ir pan. Bet kad šitaip... Negalėjau įsivaizduoti.
Kartą meldžiausi šalia Sai Babos ašramo. Klūpėdama mintiju: tiek daug pas tave atkanka žmogelių iš viso pasaulio, kas čia tokia aš besu vargeta... Yra daug daugiau su sunkesnėmis problemomis nei mano, pati pasistengsiu eiti į priekį lydima tavo globos ir dabar tau netrukdysiu... Aplinkui nebuvo nei vėjelio, nei medžių. Staiga ant peties nukrenta paprastas medžio lapas, nors aplink tik žmonės, dangus ir šventykla. Man pasidarė neįtikėtinai džiugu ir linksma. Kažkokia euforija pagavo. Persiverčiau per galvą, nustvėriau lapą ir sušukau: ačiū tau, Sai Baba, tu man laišką parašei! Pašokau ir parstriksėjau į savo celę.
Šiuo metu šis lapas yra garbingiausioje namų vietoje, ant altorėlio. Jis įrėmintas, po stiklu ir simbolizuoja visų dievų darną. Tai Absoliutas, begalinis Dao, kuriame ir Kristus, ir Mahometas, ir Buda ir dar kas tik nori...
Gyvenimas aukštyn kojom
Besisvečiuodama Indijoje kelis mėnesius turėjau progos bendrauti su daugybe jogų.
Vienas jų visą gyvenimą vaikštinėja tik ant rankų, kitas gyvas tik skystu maistu, trečias nekerpa plaukų ir daiktus perstumdo žvilgsniu. Visi jie gana įdomūs žmonės, viską pasiekią kasdieninėmis praktikomis ir begaliniu tikėjimu. Nors ten gana vargana aplinka, bet visi linksmi, šypsosi, niekur neskuba.
Jei pas mus pakirdę rytais lekia galvotrūkčiais į darbus, tai tenai visi atsikelia ir tipena prie Gangės nusiprausti, po to ramiai sėdasi į lotoso pozą ir medituoja, švarina erdvę. Kas kaip išmano taip stengiasi šlifuoti savo dūšią ir tobulinti kūną. Neįtikėtini valios pasireiškimai. Štai vienas indusas visą savo gyvenimą paskyrė stovėjimui ant vienos kojos. Ir jis ant jos stovi jau 36m. nustriksėdamas tik pasistiprinti.
Stulbinantis energijos užtaisas
Grįžusi namo gerą pusmetį tryškau nenusakoma energija. Gyvenimas vertėsi aukštyn kojom. Įvyko labai daug pokyčių, kuriems prieš viešnagę Indijoje tikrai nebūčiau ryžusi. Sykį gulėjau savo kambarėlyje ir varčiau knygą. Buvo vasaros popietė. Šilta. Vaikai išvežti į kaimą pailsėti. Pasidėjau knygą prie lovos, nusišypsojau ir užmerkiau akis. Ir štai sapne regiu, palinkęs virš manęs Sai Baba, praveria mano pilvą, viską iš jo išima, įdeda baltą paukštį ir užveria tardamas: „Nešiok ir saugok tai!” Šypteli ir dingsta.
Staiga atsirandu savo tėviškėje, vaikystės kambaryje. Jaučiu kaip man dygsta sparnai, mane aplieja balta, sidabrinė spalva. Aš suplasnoju ir pakylu... Atsibundu. Pramerkiu akis ir man gera gera. Kelias dienas niekur nėjau iš namų, su niekuo nebendravau. Buvau išsivėpusi tokia šypsena, kad vargiai kas mane būtų supratę.
Kad ir kas ką sakytų apie Sai Babą, manau jei jis savo gerais darbais kuria pasaulį gražesnį, geresnį, jo kelias – šventas. Kad ir kas jis būtų, jei aukojasi vardan kitų, spinduliuoja meile, gėriu ir atjauta, toks žmogus Bodhisatva (visų gyvų būtybių užtarėjas). Šią vasarą dar kartą planuoju piligriminę kelionę į Indiją, po šventas jos vietas...
Naujame numeryje skaitykite:
Igno Staškevičiaus kasdienybė ir šventės
Svečiuose pas Vilniaus puodžius, stiklius ir kalvius
Eglė Mikulionytė apie save ir Kaziuko pyragus
Ko žmonės važiuoja į Šri Lanką
Pirmyn į vyrus Etiopijoje
Lietuvės įspūdžiai iš didžiausios induistų šventės Kumbha Mela
Turistų nenutrintais maršrutais po Meksiką
Bepu pragarai arba japonų ilgaamžiškumo paslaptys.
