Kas dar, be sentimentų didžiausios Lietuvos galybės, įspūdingiausių jos plotų laikams? Ar padės susivokti pilių griuvėsiai, užtikti kokie nors lietuvybės pėdsakai LDK paribio miestų Velikyje Luki, Tulos ar Voronežo muziejuose, gal dar įžvelgiami lietuviškos gyvensenos ženklai, tarkime, atokiame Voluinės kaime.
Tiesa, protingesni patarė buvusia didybe pakeliui per daug nesisvaiginti, gal apskritai nesigarsinti, kad iš praeities, kaip liepė dainius, semsimės stiprybės. Girdi, ne visi rusai supras mūsų ketinimus.
Gediminas Ilgūnas, žygio sumanytojas ir variklis, Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo direkcijos vardu taip ir išdėstė rašte Rusijos valstybinėms bei visuomeninėms organizacijoms, atseit, prireikus prašome padėti istorinėmis ir kultūrinėmis Rusijos vietomis keliaujančiai turistų grupei. Tokį pat laišką išvertėme ir į ukrainiečių kalbą.
Regis, panašų tik lotyniškai sudėtą raštą buvo išsirūpinęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kai 1582 m. rugsėjo 19 d iš Nesvyžiaus leidosi į Jeruzalę. Popiežius Grigalius XIII ta proga rašė: „Visiems ir kiekvienam atskirai: karaliams, valdovams, kunigaikščiams, margrafams, grafams, baronams, jų valdoms bei savivaldybėms, taip pat laivynų ir laivų kapitonams bei kitiems laikiniems valdytojams, mūsų bei šv. Romos Bažnyčios tiesioginiams ir netiesioginiams pavaldiniams linkime sveikatos ir siunčiame Apaštališkąjį palaiminimą.
Kilmingasis vyras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiasis maršalas Mikalojus Kristupas Radvila neseniai mums pranešė: iš savo karšto pamaldumo trokštąs Dievo leidimu tuojau aplankyti Viešpaties Karstą Jeruzalėje. Mes iš ypatingo mūsų šiam kunigaikščiui prielankumo pageidaujame, kad visur jam būtų teikiamas laisvas ir saugus kelias. Jus visus, mums nepavaldžius, daugiausiai raginame ir prašome, o mūsų pavaldiniams griežtai įsakome ir pavedame, jeigu minėtam kunigaikščiui tektų per mūsų arba jūsų vietas vykti, kad jį su jo palydovais ir artimaisiais maloniai ir dosniai priimtumėte, globotumėte, su juo elgtutės pagal jo luomą, pareigas ir mūsų nuožiūrą. Jeigu jam reikėtų ir jis nuspręstų jūsų prašyti tinkamos apsaugos, tuojau tuo pasirūpinkite... Rašyta Romoje, šv. Petro būstinėje...“
Radvilų turime ir mes. Ką ten turime, pusė grupės – Radvilos. Tėvai Jurga ir Alenas neseniai perkopė per keturiasdešimt. Penkiolikmetis Justinas į gražesnę pusę lenkia visos grupės amžiaus vidurkį, kurį gerokai gadina aptrinti mudviejų su Gediminu metrikai.
Dešimtis žygių rengęs Gediminas dar prieš kelias dienas iki kelionės priminė diletantui, kad kuprinę reikia susikrauti iš anksto. Toks patarimas, matyt, ne iš piršto laužtas, išplaukiantis iš patyrimo, kažkokių keliavimo etikos taisyklių.
Prie durų žygio laukianti kurpinė sykį, 1968-aisiais, tikra žodžio prasme padėjo Gediminui neatsilikti nuo išvažiuojančių draugų. Mat tada, kelionės išvakarėse, jį iš namų išsivedė KGB, iki pusiaunakčio pralaikė dėl tų pačių antisovietinių reikalų, už kuriuos paskutiniais Stalino gyvenimo metais jis buvo gavęs 25 metus.
Nuo ryto ir visą dieną – vėl tas pats. Kai iki palydėtuvių Universiteto Sarbievijaus kieme liko dešimt minučių, jis su trimis pareigūnais dar sėdėjo KGB „Volgoje“. Visa laimė, kad amunicija į kuprinę buvo tvarkingai sudėta iš anksto.
Giedrė Strikulienė, Vilniaus m. senosios muzikos ir šokio teatro „Puelli Vilnenses“ vadovė, daugeliui vilniečių renginiuose įsiminusi kaip elegantiška Renesanso dama, kai kuriems, tikrai žinau, – kaip pati Barbora, turiste tapo 2003-iųjų vasarą, kai, neatsispyrusi pagundai dalyvauti dviračių žygyje „Karalienės sugrįžimas“, mynė pedalus Žygimanto Augusto liūdesio keliu iš Krokuvos į Vilnių.
Legenda byloja, kad karalius visą tą kelią lydėjo mylimos žmonos Barboros Radvilaitės karstą. Prezidento kanceliarijos informacinių sistemų poskyrio vedėjas Alenas Radvila ir privačioje įmonėje duonai ir turizmui užsidirbantis inžinierius Valdas Banevičius, kartu keliavo į Krymą, automobiliais išmaišė ir Slovakiją, taigi užtektinai turi tokiems žygiams reikalingo patyrimo.
Rugpjūčio 1-ąją, šeštadienio rytą, palydėti mielų raitelių Dalios ir Ugnės bei pėsčių draugų, pajudėjome nuo S.Daukanto aikštės.
Automobiliams riedant pro Vytauto kapo paslaptį saugančią Arkikatedrą, nejučia dingtelėjo, kiek mįslių gali užminti kelių amžių senumo įvykiai. Juk mes nebūtinai žinome, kaip buvo iš tikrųjų – veikiau, kaip tą praeitin nugrimzdusį vyksmą vertina vienas ar kitas istorikas. Vienos ar kitos šalies istorikai.
Gal todėl, kad Lietuvos keliai eiklūs, gal kad namuose kiekvienas esame daugmaž apsižvalgę, regis, ir nepajutome, kaip atsidūrėme prie Daugpilio tvirtovės vartų. Žinoma, tai – ne pilis, kuri, kaip byloja metraščiai, „ne kartą kentėjo nuo lietuvių...“ Ir ne ta tvirtovė, kurią statė karalius Steponas Batoras.
Dabartinė, didžiausia Rytų Europoje, buvo pradėta statyti 1810 m. Vandenų skalaujamų keturiolikos jos bastionų neįveikė net Napoleonas, tačiau dabar kaip stovėjusi stovi tik akmeninė siena, juosianti 40 hektarų tvirtovės plotą.
Tai, kas šiapus sienos, šiandien primena karo ir maro nusiaubtą miestelį. Unikalių statinių iš raudonų plytų sovietų kariškiai nevertino, prikaišiojo tarp jų baltaplyčių penkiaaukščių karininkų šeimoms. Mat tvirtovėje buvo įrengta karo aviacijos inžinierių mokykla. Vis dėlto galutinai ta teritorija su visais statiniais nuniokota laisvės metais – pasitraukus rusams, jų karines bazes, matyt, ištiko toks pat likimas kaip ir Lietuvoje.
Mūsų VW „Jetta“ ir „Renault“ riedant Latgalos keliais – pirmoji liūtis ir pirmasis nuklydimas. Neišsyk pataikę geriausiu keliu į Agluoną, vis dėlto, vėl šviečiant saulei, gerėjomės atsiveriančia nuostabia erdve ir ant kalvos iškilusia baltąja bazilika, kurioje gražią 1993 m. rugsėjo dieną meldėsi Jonas Paulius II.
Habilituotas daktaras Alvydas Butkus, latvių istorijos, kalbos ir, regis, apskritai visko, kas latviška, mylėtojas, teigia, kad latgaliai „davė pradžią dabartinei latvių tautai bei kalbai“.
Kai kurie istorikai, tiesa, atsargiai svarsto, ar tik pats Vytautas negalėjęs turėti latviško kraujo, mat jo motina Birutė nebūtinai žemaičių kilmės, atseit gal iš kuršių. Šiaip ar taip lietuviai į šiuos kraštus užklysdavo dar iki Mindaugo, siekdavę net estų žemes.
Antai, ir rusų metraštis liudija apie lietuvių žygį į jų žemes 1183 m.
Legendos byloja, kad 1263 m. Agluonoje ar visai šalia jos buvo nužudytas karalius Mindaugas ir jo sūnūs Ruklis ir Rupeikis. Ar tikrai tai buvo jo sūnėno Treniotos sąmokslas ir kerštas už pagrobtą Daumanto, beje, galbūt Mindaugo sūnaus, žmoną? Kokios kruvinos dramos virė! Skaitai istorijos šaltinius ir lenda galvon šventvagiškas palyginimas su nūdieną atspindinčiomis, buitinio smurto kupinomis kronikomis.
„Pirmasis žinomas liudijimas apie Mindaugo kapavietę Agluonoje mus pasiekė iš XVII a. Duobelės pastorius ir religinių raštų vertėjas J. F. Rivijus (Rivius, ?–1685) savo raštuose mini, jog 1618 m. Agluonoje, šalinant kažkokio seno bokšto griuvėsius, buvo rasta juodo marmuro antkapinė plokštė, liudijanti Mindaugo kapą.
Vėliau ši plokštė išvežta į Kuoknesės bažnyčią, bet iki mūsų dienų neišlikusi, likęs tik teksto nuorašas, padarytas 1690 m. Jis skelbia, kad „šioje žemėje ilsisi Mindaugas (MENDOCUS), kunigaikštis (vadas?) lietuvis (DUX LITHUANUS), kuriam gyventi ir mirti buvo garbė, garbės reikalas. /.../ Karaliumi iš kunigaikščių (REX E DUCE) /.../ (tapęs?) pirmuoju /.../ Stabų garbintojas dvilypis (IDOLIS CULTor DUPLEX EST). /.../ Ir nebūdamas saugus (NEC TUTISSimus) klasta žiauria (ASTUTIAE CRUDELI) /.../ nužudytas (ocCISUS EST) metais išganymo (ANNO <...> SALUTIS) 1263 rugsėjo 12“, – rašo dr. A.Butkus.
„Sąmokslininkams susidorojus ne tik su pačiu Mindaugu, bet ir jo sūnumis, natūraliai kyla klausimas, kas atsitiko su Mindaugo palaikais.
T. Narbutas paskelbė, kad jo rastoje Jono Frydriko Rivijaus kronikoje aprašoma Mindaugo antkapio lenta, buvusi Agluonoje <...> T. Narbuto falsifikatai tapo jau priežodžiu <...> Iš A. Dubonio tyrimų paaiškėjo, kad vad. J.F. Rivijaus kronika turi daug falsifikato požymių, o pats J.F. Rivijaus asmuo yra tik T. Narbuto fikcija...“ – tokia mintimi savo veikalą „Mindaugas“ baigia prof. Edvardas Gudavičius.
Taigi šitokia yra istorija. Spėjai patikėti kažkokiu negirdėtu tau Rivijumi, o, pasirodo, toks nė negyvenęs. Ech, mums vistiek kaitina krūtines mintis, jog esame krašte, kur savo lemtį pasitiko Lietuvos valstybės kūrėjas.
Pravažiavę Ludzą, ėmėme dairytis vietos nakvynei. Tuo reikalu užkalbinome dviračiu važiavusią moteriškę. Ponia Nadežda, arba Nadia, kaip sakė ji pati, iš visos širdies norėjo padėti mums surasti „nuostabią poilsiavietę Zurzy”, bet aiškino labai sudėtingai ir ilgai, kol kažkuris iš mūsų pasiteiravo apie eiles prie sienos.
„Žinote, – mūsų mieloji gidė bemat perjungė mintį. – Dabar pas mus tokie laikai. Žmonės važinėja į Rusiją benzino, degtinės, cigarečių, cukraus. Laikraštis rašė, kad net du šimtai mašinų laukia“.
Sprendimas gimė akimoju ir visiems iš karto – prie sienos!
Bus daugiau.
