Savo „Facebook“ profilyje Danas detaliau paaiškino, kad šia liga užsikrečia jau ne pirmą kartą ir vis pagauna pati pavojingiausia rūšis – tropinė.
„Ją sukelia infekuoto uodo įkandimas. Tiek prasirgus, tiek įvairių vaistų išbandęs besigydant, jau galėčiau tapti neblogas ligos specialistas. Sau ligą pats diagnozavau vakar ryte būdamas Mundari gentyje Pietų Sudane. Iš pirmųjų lengvų simptomų. Atrodė, kad vaizdas ir garsai sulėtėjo aplink, paskui šiek tiek pykinti pradėjo. Ligos simptomų daug, bet nebūtinai jie visi pasireiškia, tad žmogus, dar niekad liga nesirgęs, gali nesuprasti, kas darosi. Gali atrodyti paprasčiausias peršalimas nuo, pvz., kondicionierių, gali atrodyti, kad suvalgė kažko netinkamo. Ir uždelsia su gydymu.
O pirmoji para yra kritinė. Ir jei uždelsi, gali labai labai blogai baigtis. Tad jau po pietų pasiekiau sostinės Jubos ligoninę ir jau po 20 minučių turėjau teigiamą atsakymą. Gydymas pradėtas pačiais geriausiais man žinomais vaistais – Artesunate. Jie leidžiami, ne tablečių pavidalu. Gaunu gerą gydymą ir gerą priežiūrą. Tad viskas kuo puikiausiai. Net džiaugiuosi, kad sergu Pietų Sudane, o ne Lietuvoje. Namuose šių puikių vaistų su žiburiu nerasi.
Pirmą kartą maliarija susirgau Angoloje, vienoje iš egzotinių genčių gyvendamas palapinėje. Diagnozuoti ligos niekur nebuvo galimybės, tad gydžiausi pats. Jau geriau gerti vaistus ir vėliau išsiaiškinti, kad maliarijos nebuvo nei atvirkščiai. Priimtas teisingas sprendimas. Kai prasidėjo komplikacijos, suradau galimybę nukeliauti į Lubango miesto ligoninę, kurioje pranešė dvi naujienas. Vieną gerą, kitą blogą.
Maliariją pats išsigydžiau, bet dar sergu Dengė karštine, kurią irgi perduoda uodas. Gydymo nuo ligos nėra, tad organizmas pats kovoja. Pagulėjau 4 dienas ligoninėje ir beveik pasveikęs išvykau. Ilgiau likti negalėjau, nes mėnesio vizos terminas baiginėjosi, teko palikti Angolą.
Antrą kartą susirgau Kamerūne, labai pavojingoje teritorijoje, nes ją kontroliavo teroristinė grupuotė Boko Haram. Galvojau, neilgai ten pabūsiu, bet viskas pasisuko kita linkme. Susiradęs ligoninę ir sumokėjęs už testus bei sveikatos apžiūrą, turėjau grįžti po poros dienų rezultatui gauti. Na, laukti tiek negalėjau, pradėjau pats save gydyti nuomojame kambaryje. Temperatūra kartais pasiekdavo beveik 42 laipsnius ir sunkiai sekėsi ją numušti. Tad beveik visą laiką miegodavau.
Grįžus į ligoninę, gydytojas pasakė, kad testai atlikti ir maliarijos nerasta. Iš jo akių iškart supratau, kad kažkas čia ne taip, matyt, pasiėmė pinigus, o pačių tyrimų neatliko. Prasidėjus plaučių komplikacijoms, nusprendžiau grįžti į Lietuvą, šiaip taip pasiekiau artimiausią oro uostą per kelias dienas ir grįžau į Vilnių. Čia man jau buvo diagnozuota maliarija.
Trečias kartas. Atokiausioje Etiopijos gentyje – Surma. Va, čia tai jau buvo reikalų, su haliucinacijomis. Gerai, kad keliavau su dviems draugais, tai buvo, kas pasirūpina. Man jau taip blogai buvo, kad nuvirsdavau nuo kokio kelmo ir gulėdavau žolėje apsuptas moterų su molinėmis lėkštėmis ausyse ir lūpose. Susiradę kažkokį klaikų med. punktą, susiradome ir jaunuolį gydytoją. Sako, baigęs kažkokius 3 mėnesių kursus ir jau gydo, operuoja žmones. Gaunu atsakymą – vidurių šiltinė. Nu velniava, kokia baisūs simptomai.
Pradedu gydymą vaistu, kurio gydytojas turėjo tik vieną ampulytę. Ypatingai progai. Niekas negerėja, jau pradedu spausti gydytoją, manydamas, kad visgi tai turėtų būti maliarija. Galiausiai papykęs man atrėžia, jog ir pats diagnozės nežino. Elektros nėra, tad tyrimų atlikti nėra galimybės. Bet pagal simptomus manė, kad šiltinė. Vos gyvas, beveik dieną keliauju iki kitos artimesnės ligoninės. Jau kažkiek padoriau atrodančios, bet be elektros, be vandens, lova be patalynės, maisto niekas neduoda, tualetas kažkur kieme. Atliko testą, tačiau maliarijos neranda. Aš jau pats jiems sakau, kad sergu maliarija ir duokite vaistų. Sutiko ir pasiūlo injekcijas, kurios tik dar testavimo fazėje. Kinų pagamintos – Artesunate. Na, man jau jokio skirtumo nebuvo, susileisčiau ir Šiaurės Korėjos medikamentus.
Įvyksta stebuklas, vakare suleido vaistus, o ryte jau galėjau iš lovos atsikelti. Pagalvojau, kad tik laikinas palengvėjimas ir jei pablogės, šitoje pasaulio vietoje pagalbos negausiu. Pats save atsijungiau nuo lašelinės, susirinkau leidžiamas Artesunate ampules ir palikęs kateterį rankoje, kad būtų lengviau pačiam vaistus susileisti, pajudėjau link sostinės Adis Abebos. 2 dienos kelio automobiliu iki artimiausio oro uosto ir tuomet jau skrydis sostinėn. Atvykęs atlikau 2 testus skirtingose laboratorijose ir abu atsakymai buvo teigiami. Bet ligą išsigydžiau pats, tad nebereikėjo likti ligoninėje.
Ketvirtas kartas. Pietų Sudanas, super egzotiškoje Mundari gentyje. Vakar ryte įtariau maliariją pats, o vakare pradėtas gydymas taip pat ampulėmis Artesunate. Iš visų sirgimų jaučiuosi geriausiai. Matyt, dalinis imunitetas nuolat sergant maliarija daro savo. Yra temperatūros, nuovargis, bet iš esmės viskas gan neblogai. Tikėtina, kad uodas įkando prieš 3 savaites keliaujant po Centrinės Afrikos Respublikos atogrąžų miškus.
Uodai perduoda daug pavojingų ligų. Jau pats sirgau maliarija, denge, čikungunya. Bet dar yra ir tokios, kaip zika, geltonoji karštinė ir dar kitos. Kelionių metu naudokite uodų purškalus, moskitų tinklelius. Ar prevencijai gerkite antimaliarinius vaistus. Aš nuolat maliarijos zonoje gyvenu, tad negaliu sau leisti tiek daug metų be perstojo vartoti tabletes. Gydytojai neleidžia. Tikiuosi, greit bus skiepai, stovėsiu eilėje prie jų pirmas“, – rašo D. Pankevičius.
