aA
Na, ir dienelė buvo. Pavargau tiek fiziškai, tiek morališkai. Nuėjau daugybę kilometrų spiginant saulei, kirtau dvi sienas, kariavau su muitininkais dėl kažkokių mistinių mokesčių, tranzavau Belizo miesto juodaodžių kvartale... Bet apie viską iš pradžių.
Pikapo priekaboje judu link sienos
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ryte atsikėliau Chetumal ir apie aštuntą išėjau į kelią. Ryte internete pasižiūrėjau, kurioje miesto dalyje esu ir kurioje pusėje muitinė, ir kupinas jėgų pajudėjau.

Nors dar rytas, bet saulė jau spigina. Po kokių 20 min. pastebiu, kad ant kaklo neturiu kriauklės, kurią radau prie Atlanto vandenyno Ispanijoje prieš daugiau nei dvejus metus, perėjęs Camino de Santiago, ir nuo tada visą laiką nešioju ant kaklo. Išsprūsta ne vienas keiksmažodis. Pagalvojęs suprantu, kad turėjau ją palikti viešbutyje, nes atsimenu, kaip vakare nusiėmiau.

Grįžtu į viešbutį, susirandu savo kriauklę ir vėl pradedu kelionę iš naujo. Pakeliui sustoju ir pusryčiams nusiperku 3 taco su skirtingais įdarais. Beeidamas suprantu, kodėl vakar tas amerikietis iš manęs juokėsi, kai kalbėjom, kad jei reikės, nesunkiai galiu ir pereit Chetumal. Miestelis nedidelis, bet labai ištęstas ir tikrai nėra labai įdomus ar gražus. Einu daugiau nei valandą, kol prieinu miesto galą ir kažkokią sankryžą.

Tarp visų ženklų su įvairiausiomis kryptimis nuorodos į Belizą nėra. Pasienio miestas tokį dalyką turėtų turėti ant kiekvienos sankryžos... Prie kelio pamatau žmogų, pardavinėjantį sultis, nusiperku skanių sulčių, kurių pavadinimo ispaniškai taip ir nesupratau, pasiklausiu krypties ir einu toliau.

Bandau stabdyti pravažiuojančias mašinas, bet nesėkmingai ir po gero pusvalandžio prieinu kitą sankryžą. Valio, yra kryptis į Belizą. Vieta stabdyti už sankryžos gera, ir už kelių minučių stoja pikapas. Kabinoje jau ir taip pilna žmonių, tad šoku į priekabą ir su didele šypsena veide važiuoju likusius 10 km iki sienos.

Tailande ir Maroke teko matyti žmonių, važiuojančių pikapo kėbule, bet man neteko. Tikėjausi Meksikoje to sulaukti ir šis noras išsipildė. Jau eidamas iš Chetumal, pastebiu kelis tipinius Centrinės Amerikos autobusus, regiono išskirtiniusy - Chicken bus. Tai seni nurašyti USA mokykliniai autobusai, dažniausiai perdažyti įvairiausiomis spalvomis ir kursuojantys visais įmanomais maršrutais, dažniausiai stodami kiekvienam kaime. Tai dar vienas dalykas, kurį tikrai reikės išbandyti.

Palikti Meksiką pavyksta visai paprastai. Kai paduodu muitininkui pasą, kažkoks įtartinas tipas bando sakyti, kad “you need to pay 20 US$, buddy”, bet tiesiog atsakau jam, kad aš nieko neturiu mokėti, muitininkas paima mano imigracinę kortelę, įdeda štampą ir atsisakinėdamas visų taksi ir tuk-tuk'ų pasiūlymų einu link Belizo sienos.

Tarp Meksikos ir Belizo yra kelis kilometrus besitęsianti pasienio zona, pilna visokiausių parduotuvių, iš kurių dažnos visu garsu groja muzika. Nors visą laiką laikausi pagrindinio kelio, priėjus galą, Belizo pasienio nematyti. Pasiklausiu ir, pasirodo, praėjau reikiamą posūkį. Šaunu, ir vėl tenka pėdinti atgal. Taip į Belizą patenku tik apie pusę dvylikos, be daugybės klausimų gaudamas dar vieną antspaudą pase.

Atsisakau visų pasiūlymų taksi ir collectivos (pervežėjus) ir šiek tiek paėjęs atsistoju tranzuoti.

Šiek tiek informacijos apie Belizą. Belizas – gana nauja valstybė, buvusi britų kolonija ir nepriklausoma tapo tik 1981. Plotu šiek tiek didesnė negu trečdalis Lietuvos, bet Belize gyvena tik apie 300 tūkst. gyventojų. Tai vienintelė šalis regione, kur anglų kalba valstybinė ir dauguma žmonių ją moka. Taip atsitiko todėl, kad XVII a. į dabartinio Belizo teritoriją atvyko nemažai anglų ir airių piratų, kur jie pradžioje netrukdomi dirbo puldinėdami ispanų laivus.

Teoriškai Belizas vis dar priklausė ispanams, bet realiai vis labiau priartėjo prie britų. Po kelių karų 1859 m. Britų imperija ir Gvatemala pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Gvatemala atiduoda Belizo žemę britams, o britai įsipareigoja pastatyti kelią per Gvatemalą iki Karibų jūros.

Kelias ir šiandien dar nenutiestas ir užtai girdėjau, kad kai kuriuose Gvatemalos žemėlapiuose Belizas yra įtrauktas kaip Gvatemalos teritorija. Belizas - multikultūrinė šalis. Kreolai – Afrikos vergų ir britų piratų palikuonys – didžiausia šios šalies etninė grupė. Toliau eina mestizos – maišyti Europos ir centrinės Amerikos indėnų palikuonys, kurie sudaro daugiau kaip trečdalį gyventojų. Apie 10% gyventojų sudaro Majų indėnai.

Taip pat yra nemažai Garifuna žmonių – Pietų Amerikos indėnų ir afrikiečių palikuonys, kurie išvaizda labiausiai artimi afrikiečiams, kultūra Karibų salų gyventojams ir kurių didelė dalis užsiima būgnų gamyba ir nešioja dredus. Jų kaimus irgi būtinai planuoju aplankyti vėliau.

Menonitai, apie kuriuos šiek tiek rašiau praėjusį kartą, nors ir sudaro nedidelę procentą, bet pagamina apie 80% šalies žemės ūkio produkcijos. Paskutiniu metu atvyko ir nemažai imigrantų iš Kinijos, Honkongo ir Taivanio. Kiek girdėjau, Belizas prieš kelis metus paskelbė akciją, siūlančią pilietybę kiekvienam, kas atsikraustys gyventi ir į banko sąskaitą Belize perves bent 250000 US$.

Ar tai tiesa, tiksliai nežinau, bet faktas, kad kinai dabar valdo nemažą dalį kavinių ir parduotuvių šalyje. Jeigu kas nori dar labiau pajausti Belizą, paklausykit žymiausio Belizo muzikanto, šalies muzikos ambasadoriaus, mirusio 2008 metais Garifuna, Andy Palacio.

Taigi bandau tranzuoti ir po kelių minučių beveik nestabdomas sustoja autobusiukas.

Belizas turi savo valiutą - Belizo dolerius, bet jų kursas yra surištas su US doleriu (2BZ$=1US$) ir visur šalyje galima laisvai atsiskaitinėti ir JAV doleriais. Vėliau netgi grąžą vieną kartą gavau maišyta valiuta. Susiskaičiuoti visą šitą nesąmonę, nors kursas ir paprastas, nepratus prireikė laiko. Bandau aiškinti vairuotojui, kad aš tranzuoju ir už kelią nemoku, bet galiausiai dėl ramybės ir nenorėdamas toliau gaišti laiko paduodu vairuotojui turimą 20 Meksikos pesų banknotą (kas yra daugiau nei 1,5US$) ir išlipu.

Corozal, pasirodo, visai gražus miestelis prie jūros. Šiek tiek pasivaikštau, kol pereinu jį ir atsistoju ant kelio, pakeliui jūroj susišlapinęs galvą. Mašinų labai nedaug ir po kelių minučių, pažiūrėjęs į žemėlapį suprantu, kad padariau dar vieną klaidą. Kelias, vedantis nuo sienos į šalies gilumą ir Belize city, pasirodo, visai per Corozal neina.

Vis dėlto nelabai ilgai trukus sustoja pikapas, kuriuo važiuoja tėvas su sūnum ir pasiūlo pavežti kažkur pusę kelio iki Orange Walk, sekančio didesnio miestelio pakeliui į Belizą. Tinka, kelias ten jau bus susijungęs su pagrindiniu keliu, vedančiu nuo sienos, ir tikiuosi, bus daugiau eismo. Iš pradžių šiek tiek pabendrauju su tėvu, paskui berniukas paklausia, kaip atrodo Europa, tad pradedu jam rodyti fotoaparate turimas nuotraukas iš Londono.

Taip atvažiuojam iki sankryžos, kur mane paleidžia. Mašinų čia šiek tiek daugiau, aišku, šalyje, kur gyvena vos 300 tūkst. gyventojų, nelabai ko ir gali tikėtis. Bet po kelių minučių aš jau kitoje mašinoje su beliziečių pora, kuri veža giminaitę, gyvenančią Cancune.

Taip besišnekučiuodamas ir klausydamas latino muzikos ritmų, atsirandu Orange Walk miesto pradžioje, kur atsiskiria kelias, vedantis į Belize city. Tik pradėjus eiti, mane pasiveja kokių 15 metų mergina ir pasiūlo butelį šalto vandens (tokius nuolat perku parduotuvėse). Atsisakau, nors vandens beveik neturiu, bet ir kuo sumokėti nėra. Ji neatstoja – “Take it, take it” ir padavus man butelį apsisuka ir vos man spėjus padėkoti dingsta. Tikrai mane išgelbėjo, vanduo šaltas šaltas.

O tada ir prasideda įdomumas: per kitą pusvalandį, neskaitant didelių vos judančių cukranendres vežančių mašinų, pravažiuoja gal dvi, kurios į mane dėmesio nekreipia. Bandau eiti į priekį, nes tikiuosi, kad toliau gal yra koks nors kitas išvažiavimas iš Orange Walk, kuriuo juda daugiau mašinų. Saulė kepina, pavargstu, matau, kad iki Flores galiu jau šiandien ir nespėti.

Belizo imigracijos pareigūnams pasakiau, kad važiuoju į Gvatemalą ir, tikėdamasis mažesnio išvažiavimo mokesčio, pasakiau, kad išvažiuosiu tą pačią dieną. Užtai į pasą gaunu antspaudą, kuris šalyje man leidžia būti tik vieną dieną. Pažeisti imigracinės tvarkos kažkaip visai nesinori. Galiausiai po nežinau kiek nueitų kilometrų ir praleisto laiko stoja pikapas. Už vairo jaunas vaikinukas, kuris važiuoja į darbą turus keliautojams organizuojančioje rančoje pakeliui tarp Orange Walk ir Belizo.

Bevažiuojant patvirtina, kad tai Belizo apvažiavimas, bet dauguma žmonių važiuoja per miestą, užtai čia taip nedaug eismo. Be to, šiandien sekmadienis, užtai eismo dar mažiau. Ok, pasimokiau, daugiau Belize sekamdieniais tikrai netranzuosiu...

Išlipu prie jo darbovietės netoliese už Orange Walk ir bandau stabdyti toliau. Mašinų padaugėja nedaug, ir kokį pusvalandį - jokio rezultato. Galiausiai sustoja dar vienas pikapas. Atsidarau dureles, ogi tie patys - tėvas su sūnum. Pasirodo, jie tik užsuko pakeliui aplankyti gyvenančio tėvo/senelio, o iš tikrųjų važiuoja į Belize city.

Vėl diskutuojam, pastebiu, kad berniukas apie istoriją žino daugiau už tėvą, nors jam tik 11 metų. Galiausiai išlipdamas jau Belize, padovanoju jam 1 LTL ir 1 EUR monetas, nes prieš tai jis man rodė Belizo pinigus, ir prašė parodyti eurų. Belize paleidžia ant kelio, kuriuo, sako, pravažiuoja visos mašinos, važiuojančios į šalies vakarus ar sostinę Belmopan.

Bandau eiti šiek tiek toliau, bet keli sutikti žmonės pradeda man pasakoti, kad čia juodaodžių kvartalas ir greičiau iš čia dingčiau, nes rajonas nėra saugus. Apsidairau ir iš tikrųjų pasijaučiu šiek tiek nejaukiai. Nusprendžiu toliau neiti ir sustoju netoli nuo sankryžos, kur mane paleido.

Bandau tranzuoti, bet matau, kad dauguma transporto vietinis. Stengiuosi nestabdyti pravažiuojančių tiuninguotų ir panašių automobilių ir labiau taikau į visureigius bei pikapus. Per gerą pusvalandį niekas, išskyrus vieną taksi, taip ir nesustoja. Esu žiauriai alkanas, nieko nevalgiau nuo ryto, pavargęs, vieta susižavėjimo irgi nekelia ir prie viso to dar pradeda lynoti ir, atrodo, kad tuoj prasidės liūtis.

Nusprendžiu, kad tranzuoti jau gal gana, laikas eiti nusiimti pinigų ir toliau važiuoti autobusu, kol dar yra šansų pasiekti sieną viešuoju transportu, nes temsta čia gana anksti, o sutemus tranzuoti tikrai nesiryžčiau.

Iš pradžių susirandu autobusų stotį, nes galvoju bankomatą rasti ten. Pasirodo, toje stotyje nėra net informacinio langelio ir jokiais bankomatais čia nekvepia. Pradedu eiti link centro. Gerai, kad Belizas, nors ir didžiausias šalies miestas ir buvusi sostinė, bet gyventojų turi šiek tiek mažiau už Alytų, tad toli eiti nereikia. Šiaip miestas įspūdžio visai nepalieka. Gal dėl to, kad sekmadienis, beveik viskas uždaryta ir atmosfera panaši į filmuose matytus lūšnynų kvartalus, su daug visokio plauko kaulytojų ir apytuštėmis gatvėmis. Gal aplankius jį kitą savaitės dieną įspūdis ir būtų kitoks.

Pavyksta rasti tik vieną atidarytą kioską, kur galima gauti šilto maisto ir už 4BZ$ gaunu vienintelį galimą pasirinkimą – sumuštinį. Šiaip tai Londone netoli savo namų už gal šiek tiek ir mažesnį sumuštinį, bet kartu su bulvytėmis, sumoku labai panašiai.

Lekiu atgal į stotį, kur ieškau autobuso į Benque – Belizo ir Gvatemalos pasienio miestą. Kažkas pasako, kad tokio šiandien jau nebus, tad šoku į chicken bus, važiuojantį į sostinę Belmopan. Autobusas pasitaiko ekspresas ir kaimuose nestoja, be to, LP rašo, kad už kelionę turėčiau mokėti 6/9BZ$, priklausomai nuo to, ekspresas ar ne, o iš manęs paprašo vos keturių...

Belmopan taip ir nenuvažiuoju, nes miestas yra už poros kilometrų nuo pagrindinio kelio, ir paprašau, kad mane išleistų prie pasukimo į jį. Kaip tik tuo metu iš miesto išsuka kitas chicken bus, važiuojantis kaip tik ten, kur man ir reikia – Benque. Įtariu, kad tas autobusas irgi važiuoja iš Belizo, ir mums pavyko jį pavyti. Šoku į jį, susimoku dar 4BZ$ ir šiek tiek palengvėja, nes žinau, kad sieną jau šiandien tikrai pavyks kirsti. Šis autobusas yra visiška priešingybė buvusiam ir stoja kiekvienam kaimelyje.

Į Benque atvykstu jau sutemus. Ten prisistato taksistai, siūlantys pavežti iki sienos. Žinau, kad kelio ten bent pusvalandis, bet iš pradžių atsisakau. Galiausiai pasisiūlo vienas žmogus, kurio mašinoje jau sėdi gal 5 vaikai ir kažkokia moteris. Paklausiu, kiek - 10 dolerių. Nusistebėjęs atrėžiu, kad verčiau nueisiu ir... Kaina staiga sumažėja iki 3 dolerių (nors LP skaičiau, kad normalūs taksi paprastai kainuoja apie 10).

Važiuojant suprantu, kaip gerai padariau, kad nėjau pėsčiomis, nes kelio tikrai nemažai ir bastytis kažkokio kaimo neapšviestomis gatvėmis visai nesinorėtų. Prieš sieną šiek tiek neapdairiai pas pirmą pasitaikiusį žmogų išsikeičiu šūsnį Belizo dolerių į Gvatemalos Quetzal'ius ir einu į muitinę.

Belizas paprašo sumokėti 30BZ$ išvažiavimo mokestį (pasirodo, kirsdamas tą pačią dieną, sutaupiau vos 7,5BZ$), atspausdina kvituką ir einu toliau.

Gvatemalos imigracijoje kažkokiai labai mielo veido močiutei paduodu savo pasą. Lietuvos vardas nieko nesako, kviečiamas viršininkas. Viršininkas irgi, matyt, nelabai tokią šalį girdėjęs, tad išeina ir po kiek laiko grįžta su kažkokiu segtuvu. Ten suradęs Lietuvos pavadinimą, matau, apsidžiaugia ir parodęs močiutei nueina. Močiutė nuskenuoja mano pasą ir... prasideda.

Pasako, kad reikia sumokėti 20 Gvatemalos Quetzal'ių mokestį. Nėra labai daug, ką tik už 1US$ gavau 7 quetzal'ius, bet kažkaip įtartina, nes apie tokį dalyką nesu girdėjęs. Pasakau kad Lietuva priklauso Europos sąjungai, bet pasako kažką tokio, kad mokėti turi visi. Griebiuosi kitos taktikos, prašau čekio. Ji ima kažką aiškinti apie sistemą. Šiek tiek susinervinu ir kadangi pasas su antspaudu jau mano rankose, pasakęs “nėra čekio, nėra pinigų” apsisukęs nueinu. Palengvėja, kai niekas nesiveja.

Tada prišoka būrys žmonių, siūlančių taksi paslaugas į už poros valandų kelio esantį Flores miestą, šalia kurio kažkokiam kaimelyje ir esu suplanavęs susitikimą. Sako, kad autobuso jau nėra (pagal mano LP, paskutinis turėjo būti apie šeštą, o jau po 7). Paklausiu, kiek, atsako - 50 US$. Jiems gal visai galvos perkaito... Kad aš tokius pinigus mokėčiau už kokią 100 km kelionę. Pasakau, kad geriau jau nakvosiu pasienio kaime ir nueinu.

Netoli sienos pamatau degalinę ir bandau vietinio vairuotojo paklausti, gal jis netyčias važiuoja į Flores. Sakinį formuluoti sekasi sunkiai, bet tada pasirodo, jis šiek tiek kalba angliškai ir pasako man, kad nevažiuoja, o ir autobusai jau nevažiuos.

Sustoju pamąstyti, ką daryti toliau. Po minutės tas pats vairuotojas ateina iki manęs, rodydamas į kažkokį pasirodžiusį autobusą. Aš bėgu prie autobuso, vairuotojas patvirtina, kad Flores, 30 Q bet kažką pradeda pasakoti, rodydamas į netoliese esantį namą ir sakydamas: "Ofisina". Nueinu, o ten iš tikrųjų panaši būdelė į autobusų stotį. Prašau bilieto, moteriškė prašo 30Q, bet mokėti reikia autobuse. Pradedu nervintis, nes bijau, kad autobusas nuvažiuos. Galiausiai suprantu, kad autobusui dar ne laikas, ir kad turiu laukti prie to pastato.

Su palengvėjimu prisėdu laukti ir apie 8 val. pajudam link Flores. Autobusas geras, netgi su kondicionieriumi. Iš pradžių galvojau vykti į prieš Flores esantį kaimelį, nuo kurio, atrodo, netoli turėtų būti ir man reikiamas El Remate kaimas, bet paskui pagalvoju, kad naktimis bastytis tarp miestų nevertėtų ir geriau į El Remate atvažiuosiu rytoj.

Kelias iš pradžių tikrai geras, ir vairuotojas autobusu važiuoja kaip su formule, posūkiuose beveik nestabdydamas, kol po vieno posūkio, kai jau atrodė, kad tikrai lėksim nuo kelio, sustoja. Vairuotojas su savo asistentu išlipa, tada po kokių 5 minučių grįžta, nusirengia oficialius įmonės marškinėlius ir vėl išlipa.

Įtariu, kad kažkas sugedo. Bet po dar kokių 15 minučių grįžta, vėl apsirengia savo uniformą ir važiuojam toliau. Dar už kelių kilometrų asfaltas baigiasi, tad prasideda autobuso slalomas aplink duobes. Taip visas kelias ir eina iki pat Flores – šiek tiek asfalto, tada šiek tiek duobėto žvyrkelio. Kadangi esu pavargęs, kelionė šiek tiek prailgsta. Bet galiausiai atvažiuojam į Santa Eleną.

Pakeliui savo LP susižinau, kad Flores - tai, pasirodo, yra miestas ežero saloje ir autobusai važiuoja tik iki Santa Elena. Nuo stoties iki tilto į salą tik koks kilometras, tad per daug nesuku galvos. Stotyje pavalgau, bijodamas, kad vėliau galiu nieko nerasti, einu į Flores ieškoti LP nusižiūrėto viešbučio. Gatvė, kuri veda link tilto, nors ir atrodo, turėtų būti viena pagrindinių, asfaltą taip pat turi tik kur ne kur, gatvių apšvietimo irgi per daug nėra, tad nepasakyčiau, kad jaučiuosi labai jaukiai.

Galiausiai ateinu iki savo viešbučio, už 35Q gaunu lovą antrame aukšte, palendu po dušu nuplauti kelio dulkes ir atsigulęs ant bare esančios sofos nusiperku kažkokio brangaus alaus... Ir pradedu rašyti šį straipsnį. Straipsnis, matau, išėjo be proto ilgas ir parašyti sugaišau tikrai debesį laiko. Vėliau reikės stengtis rašyti trumpiau...

Pabaigai šiek tiek nuotraukų. Gaila, kad neturiu foto iš Belizo, bet nusprendžiau, kad ten mosikuotis fotoaparatu būtų šiek tiek neapdairu.

mananalt.blogspot.com
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Kur ilsėsimės 2020-aisiais? (35)

Nors ateinanti vasara atrodo dar labai toli, tikrai įgudę poilsiautojai jau planuoja kitų metų...

Keičiasi lietuvių kelionių įpročiai: daugiausia tautiečių poilsiauja nebe vasarą (4)

Lietuvos žmonės šių metų rudenį pakeitė atostogavimo įpročius – keliaujančių į...

Mokytoja sukūrė išmaniąją ekskursiją vaikams – Lietuvoje tokios tik kelios

Išmaniosios technologijos pritaikomos vis plačiau. Nors Kultūros paso programoje daugiau nei...

Ribotos judėsenos žmonių kelionės lėktuvu – ką svarbu žinoti?

Ruošiantis kelionei lėktuvu, norisi, kad ji būtų sklandi jau nuo pat atvykimo į oro uostą. Savo...

Lietuvių pamėgtos oro linijos paskelbtos pačiomis nevalyviausiomis (44)

Vartotojų teises ginanti kompanija paskelbė, kad pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“...

Top naujienos

Išsiimti pinigų bus vis sunkiau: mažėjant bankomatų ir skyrių – siūlo išeitis (57)

450 tūkstančių – tiek Lietuvos gyventojų nesinaudoja internetinėmis paslaugomis ir susiduria su...

Vietoje mamadienių gali tekti pratintis prie šeimadienių: darbdaviai prezidentui padėti neskuba (26)

Prezidento Gitano Nausėdos pasiūlymas leisti tėvadienius ar mamadienius gauti tik vieną vaiką...

Orai: kasdien vis labiau vės (13)

Šiandien ir artimiausiomis dienomis Lietuvos orus lems šalto arktinio anticiklono vakarinis...

Jaunuolis neįgaliojo vežimėlyje mokykloje krito nuo laiptų: mokykloje pradėtas tyrimas (33)

Cerebriniu paralyžiumi sergantis ir dar kaukolę susilaužęs devyniolikmetis ligoninėje, o...

Biografas apie karališkosios šeimos detales: slapti ritualai po Dianos mirties, įtartinas Charleso elgesys ir keistas Elžbietos II laiškas

Žurnalistas ir biografas Kennethas Rose‘as – žmogus, žinojęs labai daug karališkosios šeimos...

Regionas, virš kurio neskrenda nė vienas lėktuvas: jokia aviacijos įmonė nenori tokių problemų (41)

Tibeto regionas yra pietinėje gausiai apgyvendintos Azijos dalyje. Čia susikerta Indijos ir...

Įvertinkite: Juozas Statkevičius pristatė fatališkai moteriai skirtą kolekciją (103)

Metų mados šou – kitaip talentingojo kutiurjė Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo jau...

Lietuviai pelnė 34 taškus, „Lokomotiv“ atsitiesė Prancūzijoje (4)

Po keturių nesėkmių iš eilės Europos taurės varžybose į pergalių kelią grįžo su...

Metų mados šou: Statkevičiaus baltuoju kilimu žengė išsipusčiusios Lietuvos ir užsienio žvaigždės (139)

Metų renginys – taip dažnai pramogų pasaulio užkulisiuose yra įvardijamas kasmetinis dizainerio...