Štai, pavyzdžiui, ar pagalvojote, kad naktį, ar savaitgalį staigiai užklupus danties skausmui, skubi odontologinė pagalba tuo metu jums bus suteikta tik Vilniuje?
Viskas turėjo būti nuostabu
Savaitgalis prie jūros žadėjo būti nuostabus. Dar nuo savaitės vidurio iki pat artėjančio antradienio dangumi neturėjo praplaukti nei mažiausias debesėlis. Jūros vandens temperatūra grasino paprastai toli gražu ne itin man imponuojančių maudynių Baltijoje neišvengiamumu, o artėjantys penktadienio ir šeštadienio vakarai žadėjo naujus sociokultūrinius potyrius, pagaliau apsilankius nuo ankstyvos paauglystės nematytame, o naktinio gyvenimo aspektu niekada taip ir neištyrinėtame Palangos centre.
Ypatingai paprastas tranzavimo maršrutas dažniausiai vos poros persėdimų reikalaujančia autostrada maloniai priminė jaunystę, kai antro kurso praktikos metu spurdėdamas iš eksaitmento skaičiuodavau pakeleivingu automobiliu likusius įveikti kilometrus ir vis dažniau apsigaudavau neva beveik užuodžiantis pajūrio kvapą. Kai kelias iki uostamiesčio, kuriame profesinės praktikos įvertinimui reikalingas publikacijas ir darbo valandas uoliai rinko mano tuometinė mergina, sparčiai trumpėjo.
Ties Kalote, kai iki Palangos jau buvo likęs vos dviženklę išraišką spėjęs perkopti kilometrų skaičius, man, iškėlusiam nykštį dar spėjo sustoti motociklais ta pačia kryptimi tolygiai man kelią nukorusi porelė.
Ši užgesino savo geležinių arklių variklius vien tam, kad su beveik tikru pavydu pareikštų man, jog kitą kartą į Palangą taip pat keliaus autostopu, mat jų dideliai nuostabai, kiekvieną kartą mums beprasilenkus, po kelių ar keliolikos dešimčių kilometrų, jie vėl pamatydavo mane iškėlusį nykštį, taigi eilinį kartą akivaizdžiai juos aplenkusį.
„Ne tik pigiau, bet ir greičiau taip, pasirodo“ – po šalmu nutaisęs iš savo antikinės vonios šokančio Archimedo veido išraišką pabėrė man vaikinas. „Kelintą kartą mes jau prasilenkiame, trečią?“ – pasitikslino mergina. „O nuo kur jus traukiate, ar nuo Vilniaus?“ – pasitikslinau aš. Sulaukęs pritariamojo atsakymo ir prisipažinęs, kad pats tiek kartų kelyje jų pastebėjęs nesu, maksimalų pritarimą jų prezumpcijoms išreiškiau ir aš.
Pagaliau pasiekęs Palangą, suvokiau, kad parsiradau čia dar greičiau ir sėkmingiau nei buvau planavęs. Mano parsiradimo čia laikas buvo beprotiškai ankstyvas, tad visas penktadienio vakaras žadėjo būti ne tik ilgas, bet ir itin turiningas.
Išmušus saulės palydėjimo valandai, Basanavičiaus gatvėje jaunas šeimas ir vyresnių atvykėlių iš netolimojo užsienio grupeles palaipsniui lėtai keitė margas jaunimas bei visi, širdyje jam prijaučiantys, o atrakcionų parko garsus ir balsingą vaikų krykštavimą ilgainiui užgožė iš barų ir klubų sklindanti tranki muzika bei labiau džiaugsmingi nei pasipiktinimo persmelkti įkaušusių vasarotojų riksmai.
Vis dėlto, išsvajotasis pirmasis vakaras pajūryje man baigėsi daug anksčiau nei planavau. Vaikštinėjant garsiąja spalvingos liaudies perkimšta promenada ar bandant įkišti nosį į vieną ar kitą pasilinksminimo įstaigą, supratau, kad tos jaunystės dienos, kai atsidūręs tarp būtent Palangą savo geidžiamiausiu pajūrio kurortu pripažįstančios publikos, kultūrinį šoką suvaldydavau itin greitai, jau seniai praėjo.
Tad, suvokęs, kad aklimatizacijai čia man prireiks kiek daugiau nei poros valandų, sėkmingai sumaišiau kelionės nuovargį su dviem taurėm vyno pirmame pasitaikiusiame pseudorestoranėlyje ir tokiu būdu sėkmingai dasimušęs, išpėdinau sutikti nakties poilsio savo miegamosios vietos link.
Šeštadienio rytą sutikau vis dar lydimas jausmo, kad savo viešnagę pajūryje susiplanavau kuo puikiausiai, o visi nesuplanuoti dalykai žada mane tik džiuginti ir žavėti, blogiausiu atveju – priversti greitai ir neskausmingai išspręsti netikėtai iškilusias smulkias problemytes. Nors tokių, žinoma, atvirai nesitikėjau, pasąmoningai suvokiau, kad gyvenime nutinka visko. Juo labiau Palangos vasaros sukūryje.
Po rytinio dušo ir trumpo prisėdimo prie kompiuterio keliems neatidėliotiniems reikalams išspręsti, nusprendžiau užkąsti, tačiau savaitgalinio tingumo užkluptas ir šiek tiek gailėdamas neišvengiamai pasibaigsiančio saulėto šeštadienio laiko, nusprendžiau atsisakyti viešojo maitinimo įstaigų paslaugų ir nubėgau iki artimiausios maisto prekių parduotuvės.
Seniai nesilankęs tokiose vietose gavau progą pasidžiaugti netikėtai sukompiliuotu ir, mano akimis, itin išradingai lentynose išdėstytu pirmo, antro ir paskutinio būtinumo maisto produktu asortimentu.
Po kiek ilgiau, negu galima būtų tikėtis užtrukusių dvejonių, įsimečiau į nemokamą vienkartinį plastikinį maišelį dvi tirpias sriubas ir tris natrio hidrokarbonatu akivaizdžiai persotintus ir dėl to pirminėse šviežumo stadijose neišvengiamai minkštučius varškės keksiukus. Pastaruosius suvalgiau dar begrįždamas namo, idant užmuščiau skrandį graužiantį kirminą, bomžpakius pasilikęs sotiems vėlyviesiems pietums.
Vos parėjęs namo, supratau, kad man kiek paskaudo dantį, tad, atsigėręs šalto vandens iš čiaupo, nusprendžiau šį negalavimą užrūkyti cigarete-kita kaip kokį retkarčiais neišvengiamai pasireiškiantį širdies sopulį, iššauktą gyvenimo nesėkmių, seniai praėjusios jaunystės ilgesio ar prisiminimų apie nelaimingą meilę.
Liaudiškos priemonės nepadėjo
Kadangi netrukus paaiškėjo, kad tokios realaus fizinio skausmo užrūkyti nepavyksta, o nuo sodraus cigaretės dūmo jis, atvirkščiai, tik ūmėja, nusprendžiau pabandyti susidoroti su juo kiek plačiau pripažintais būdais.
Vargais negalais atradęs giliai bute užslėptas valgomosios druskos atsargas, pasigaminau sūraus vandens tirpalą, kuriuo pabandžiau išsiskalauti burnos ertmę, tuo pat metu spausdamas prie vis aršiau apie savo nelaimingą egzistavimą primenančio žando iš šaldytuvo ištrauktą ir kambario temperatūroje sparčiai rasojančią alaus skardinę.
Vis dėlto, bet koks kontaktas su, mano galva, realiai ar tariamai gydomąjį arba bent jau anestezinį poveikį turinčiomis medžiagomis, sopantį viršutinį septynetuką pykdė vis labiau. Ilgainiui skausmas iš viršutinės žando dalies išplito po visą dešiniąją mano nelaimingo veido pusę, iš pradžių atimdamas galimybę pajudinti žandikaulį be pragariškų kančių, vėliau – net įkvėpti oro siaurai praverta burna, o galiausiai ir apskritai valdyti bet kokius apatinės veido dalies raumenis be žvėriško skausmo.
Ilgainiui atrodė, kad beprotiškus skausmus sukelia kiekvienas akies mirktelėjimas ar net oro įkvėpimas pro nosį. Tad, inspiruotas tūkstančio protėvių kartų išpuoselėtos praktikos, įnikau į gaivališko lipimo sienomis performansą, tik stebėti jį turėjo galimybę nebent mano - regis, kuo akivaizdžiausiai priešmirtinę - vienatvę sudrumsti bandančios iš lauko į kambarį bergždžiai pasisvečiuoti užsukančios masyvios musės.
Nors laikas bėgo nepastebimai, laikrodis išdavė, kad numirti man nepavyko kiek daugiau nei valandą. Savaiminiu situacijos pagerėjimu nekvepėjo nė iš tolo, o trumpomis susivokimo akimirkomis atrasdavau save beviltiškai susirietusį ant kambario grindų ir šventvagiškai bandantį įspėti, ar šiuo metu aukštesniu jėgų egzistavimas galėtų man bent teoriškai kuo nors padėti dar iki tol, kol išleisiu paskutinį kvapą, taip ir nesulaukęs Paskutinio patepimo sakramento.
Skambučiui į bendrosios pagalbos centrą nusprendžiau pasitelkti jau kokį pusmetį jokio ryšio operatoriaus neaptarnaujamą kortelę nešiojantį telefoną, nė nepagalvojęs, kad pagaliau sulaukiau puikios progos sužinoti, ar šis vis dar išsaugojęs savo pagrindines funkcijas, leidžiančias jį naudoti pagal pirminę paskirtį, o ne „tik internetui“.
Sujungtas su operatore, trijų žodžių formuluote paprašiau, kad mane sujungtų su „greitąja“, tačiau nesugebėjau pajungti pakankamai autorefleksijos tam, kad suvokčiau, jog visgi, didžiulių nevalingų pastangų dėka, vėl sugebu kalbėti.
Budinčio odontologo Palangoje nėra
Išklausiusi mano problemų santrauką, dispečerė lakoniškai išdėstė esamą situaciją: „Budinčio odontologo nėra nei Palangoje, nei Klaipėdoje ir Kaune nėra, toks egzistuoja apskritai tik Vilniuje. Kadangi danties skausmas formaliai nepriskiriamas prie pavojų gyvybei indikuojančių, esant reikalui, dabar pats turite nuvažiuoti į artimiausios ligoninės priėmino skyrių Palangoje ir ten, galbūt, jums ko nors suleis, o tada laukite pirmadienio“.
Turbūt pirmą kartą gyvenime tokioje situacijoje padėjau ragelį nedėkodamas, tačiau iki šiol savęs dėl to nesmerkiu, nors ir žinau, kad tikrai turėjau pasielgti kitaip. Operatorė vis dėlto įdėjo nemažai pastangų, tiksliai nušviesdama man realią padėtį, o ir, regis, visus įmanomus problemos sprendimo būdus pasiūlė. Vienintelė bėda buvo ta, kad net atsistoti nuo grindų nesugebėjau, o kur tau dar kelių kilometrų kelio iki ligoninės savarankiškas įveikimas.
Nors bet kokio ne pirmo būtinumo vaistų vartojimo visa gyvenimą principingai vengiu, ypatingai aktyviai nurašydamas nuskausminamuosius, pastarųjų norėjau šauti vos pajutęs pirmus skausmus, kurie, palyginus, su tą akimirką mane kamavusiais tebuvo angelo prisilietimas.
Vis dėlto, net tabletės įsidėjimas į burną tuo metu buvo seniai nebeįmanomas, kadangi net su įkvėpiamu oru joks mano burnoje likęs dantis jau nebegalėjo kontaktuoti net minimaliai. Šiek tiek motyvacijos suteikė nuoširdus pyktis ant giltinės, nes, regis, vienintelė mano potenciali išganytoja mirtis, taip ir nesiruošė prisiartinti prie manęs bent viena koja. Tad po ilgo motyvuojančio pokalbio su pačiu savimi, galiausiai sugebėjau atsistoti ir pasivaikščiojęs po butą susiradau šiaudelį, besipurdydamas, subėriau į puodelį dozę nuskausminamųjų ir, sukaupęs paskutines jėgas, nerangiai užpyliau mišinį šiltu vandeniu iš čiaupo.
Suvartoti nuskausminamuosius sugebėjau tik per keturis prisėdimus, sukišęs šiaudelį kuo giliau į burną taip, kad skysčio kontakto su dantimis nebeliktų praktiškai jokio. Ir tik susiurbus viską iki galo, laukė didžiausias iššūkis – susirasti trumpiausią kelią pėsčiomis iki ligoninės.
Galiausiai, net nesitikėdamas, kad palydovinė navigacija gali iškrėsti man kokį nors pokštą, tačiau beprotiškai džiaugdamasis tuo, kad nuskausminamieji demonstruoja bent minimalius veikimo požymius, patraukiau žemėlapyje pažymėto ligoninės priimamojo link.
Po ilgų klajonių ir gudraus kampų kirtimo, atsibeldęs tiksliai iki GPS’o nurodyto pastato, supratau, kad mane pasitiko ne veikiantis priimamasis, o namas-vaiduoklis, kuris – o, taip – itin tikėtina, kažkada tikrai buvo ligoninė. Kuriame amžiuje, tuo metu nedrįsau spręsti. Atrodo, niekada jokių problemų su žemėlapių atnaujinimu neturėjusi navigacijos programėlė jokių alternatyvių ligoninių mažiausiai dvidešimties kilometrų spinduliu tąsyk man pasiūlyti negalėjo.
„Palanga pilna stebuklų ir netikėtumų“ – pagalvojau ir suvokęs, kad pajėgiu tai padaryti, nubėgau iki namų pasiimti kuprinės su būtiniausiais daiktais. Tuo metu tesimeldžiau, kad nesusiriesčiau kur nors pakelėje, bandydamas autostopu pasiekti Vilnių. Kelią nuo Palangos miesto ribų iki skubiąją odontologinę pagalbą teikiančios sostinės Žalgirio klinikos tą akimirką, atrodo, galėjau nubraižyti užsimerkęs.
Kiek vėliau iš Palangos kilęs draugas man papasakojo, kad čia, kaip ir daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių, skubiam reikalui esant, gali surinkti asmeninį pažįstamo odontologo numerį. Jei šis nėra pernelyg užsiėmęs asmeniniais reikalais ar kur nors išvykęs, išskirtiniu atveju, vakarop gali priimti ir išeiginę dieną, netgi jeigu dirbti tada jis ir nesuplanavęs. Tačiau, pasak palangiškio, dabar tai daug labiau komplikuota, negu būdavo prieš keletą metų.
Tuo tarpu darbo dieną pirmąją pagalbą Palangoje galima gauti skubiai praktiškai bet kurioje privačioje odontologijos klinikoje, tačiau neužsirašius iš anksto – maždaug prieš savaitę – rimtesnio, daugiau laiko reikalaujančio dantų taisymo čia tikėtis neverta.
Klaipėdoje šiuo metu veikia bent pora privačių odontologijos klinikų, dirbančių ir šeštadieniais, tačiau vasaros metu, neužsirašius iš anksto, ir čia patekti yra daug sudėtingiau.
Tad net iš pirmo žvilgsnio ne itin opias sveikatos problemas geriau pasistengti pažaboti ir profilaktiškai apsilankyti pas specialistus dar prieš išvykstant atostogauti.
Ar jums yra tekę susidurti su sveikatos problemomis poilsiaujant ir kaip jas pavyko išspręsti?