Antradienį Italijos viešbutyje staiga mirė slidinėti išvykęs „Panevėžio kelių“ stebėtojų tarybos pirmininkas, 47 metų Valdas Šimoliūnas. Vyras sirgo širdies liga.
Jau savaitė, kai Prancūzijos Alpėse dingo 25-erių metų lietuvis Andrius Gložeckas, slidinėjęs vienas ir, kaip manoma, be tinkamos aprangos.
Šias mirtis sieja ta pati aplinkybė – neatsargumas kalnuose. Ar lietuviai, žiemą slidinėti į kalnus dabar traukiantys kone privalomąja tvarka, nepaisydami fizinio pasirengimo ir savo sveikatos problemų, iš tikrųjų dažnai elgiasi neatsakingai ir rizikuoja savo gyvybe?
Patyrę slidininkai ir medikai vieningi: speciali apranga, apsauga ir slidinėjimo kultūra – privalomi sportavimo kalnuose atributai.
Greitis – kaip autostradoje
„Ne tik fizinis pasirengimas ir patirtis slidinėjimą paverčia malonumu. Trasoje reikia matyti kitus ir netrukdyti jiems. Yra vietų, kuriose nevalia sustoti pasižvalgyti ar palaukti draugo, nes šimto kilometrų per valandą greičiu lekiančio slidininko kelyje staiga atsiradusi kliūtis, juolab įkalnėje ar už posūkio, gali tapti didelės nelaimės priežastimi. Kaip automagistralėje“, – dalijasi įspūdžiais prityręs slidininkas Rytis Rudokas.
Kauniečio greičio rekordas – 67 kilometrai per valandą. „Slidinėjau vienoje trasoje, kur buvo greičio matuoklis, ir pasitikrinau. Asai čiuožia dar greičiau“, – tikino 44-erių vyras.
Žiemos be išvykos į kalnus neįsivaizduojantis pašnekovas teigė, kad smagiam ir saugiam slidinėjimui reikia daug sniego. „Į metro storio sniego pusnį kristi minkščiau, o plonas sluoksnis greit susivažinėja ir kai kur pavirsta ledu. Netikėtai ant jo patekus kritimas garantuotas“, – patirtimi dalijosi R.Rudokas.
Lietuvos turizmo asociacijos prezidentės Danutės Mažeikaitės teigimu, lietuviai slidinėjimui dažniausiai renkasi Italiją, Austriją ir Slovakiją. Tai šalys, patrauklios ne tik žiemos pramogomis, bet ir optimaliu aptarnavimo paslaugų kokybės bei kainos santykiu.
Fizinė parengtis – būtina
Lietuvoje slidžių valdymo kalnuose patirties nepasisemsi. Vos pradėjusios veikti slidinėjimo trasos Anykščiuose sustabdytos. Kalendorinė žiema persirito į antrąją pusę, bet Birštono slidžių trasoje šiemet dar nebuvo galimybės pasimėgauti slidinėjimo malonumais.
Kauno medicinos universiteto klinikų gydytojas traumatologas medicinos mokslų daktaras Rimtautas Gudas į klausimą, ar reikalingas fizinis pasirengimas, vykstant slidinėti į kalnus, atsako vienareikšmiškai: „Jis būtinas “.
Nors slidinėjimo sezonas dar neįsibėgėjo, Kauno klinikas jau plūsta traumuoti slidininkai, grįžę iš užsienio. „Pastaraisiais metais nuo sausio iki kovo per savaitę apsilanko mažiausiai po dešimt kalnuose susižalojusių slidininkų. Jie grįžta sutvarstyti, o gydyti ir neretai net operuoti tenka mums“, – pasakojo gydytojas R.Gudas.
Koją pakišo pasitikėjimas
Kitą vertus, patyrimas gali užmigdyti slidininkų budrumą. Tuo įsitikino ir kaunietis Vaidas Česonis. Slidinėdamas Italijos Alpėse jis susižalojo trečią savo atostogų dieną.
„Griuvau trasos viduryje. Kai atsistojau, atrodė, lyg nieko ir neatsitiko. Snieglente nusileidau nuo kalno, bet daugiau slidinėti nebesinorėjo, skaudėjo kairės kojos kelį. Viešbutyje pamačiau, kad jis jau sutinęs ir supratau, jog kitą dieną ant snieglentės nebeatsistosiu. Parskridau į Lietuvą. Gydytojas nustatė, kad vienas kelio raištis plyšęs, kitas – įtrūkęs“, – pasakojo verslininkas.
Dėl traumos vyras kaltina save: jautėsi esąs prityręs snieglentininkas, o tokie neretai pervertina savo galimybes. Dabar V.Česonis be apsaugų į kalnus žada nebekilti.
Taip mano ir kiti patyrę slidininkai. Jie visiems kalnų „pirmokams“ pataria nesigėdyti šalmo, stuburo bei galūnių apsaugų, kurios yra neatsiejama slidininko amunicijos dalis. Panašiai kaip orui pralaidus kostiumas, akiniai.
Laiminga lietuvės nelaimė
Klaipėdietei Loretai Rupeikienei nesėkmingas slidinėjimas Austrijos Alpėse prieš savaitę baigėsi palyginti laimingai.
„Kilo pūga, todėl nuo kalno transportavo vaikus. Aš leidausi pati, bet priartėjus prie vaikų teko daryti staigų posūkį, užčiuožiau ant ledo ir griuvau. Gaila, kad slidė nenukrito, todėl ilgai verčiausi. Kai sustojau, pajutau stiprų kojos skausmą“, – prisiminė moteris.
Pagalbos moteriai teko palūkėti apie valandą –kol vyras atvežė draudimo polisą, buvusį papėdėje stovėjusiame automobilyje. Tačiau vėliau, pasakojo L.Rupeikienė, viskas vyko labai sparčiai. Sraigtasparniu ligonė buvo nuskraidinta į specialią kliniką, ištirta ir operuota. Jai buvo trūkę kojos kelio raiščiai.
„Medicinos pagalba kainavo 11600 eurų. Laimė, buvau apsidraudusi. Viena slidininkė, patyrusi traumą, neturėjo draudimo poliso, todėl jai teko nuo kalno leistis pačiai ir savarankiškai ieškoti medikų“, – pasakojo L.Rupeikienė.
Ji vienoje draudimo bendrovėje buvo apsidraudusi minimaliu 189 litų draudimu. Moters neišleido iš ligoninės, kol tarptautinė draudimo organizacija nepatvirtino būsimo Lietuvos draudimo bendrovės apmokėjimo už medikų suteiktas paslaugas.
Traumai sugalvojo vardą
Slidinėjimas kalnuose yra didelis malonumas. Jis po pirmo sėkmingo nusileidimo ilgam pavergia kiekvieną. To pasiekti padeda instruktoriai.
„Geriau jau sumokėti šimtą eurų už dviejų valandų trukmės pamoką, nei susižaloti ir mokėti už gydymą bei vaistus“, – pataria R.Rudokas.
„Slidinėjimas kalnuose yra iššūkis visam organizmui, o pirmiausia kenčia sąnariai. Jei žmogus visus metus nesportavo ir atsistojo ant slidžių kalnuose – skaudžių traumų tikimybė labai didelė“, – įsitikinęs gydytojas R.Gudas.
Ilgametis Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojas, žino, kad slidinėjant raumenys susitraukinėja visai kitaip, nei žaidžiant krepšinį ar futbolą. Čiuožiant nuolat keičiasi kūno padėtis, todėl vienos raumenų grupės susitraukia, kitos atsipalaiduoja. Apatinė kūno dalis tampa mažiau judri, nes kojos būna prikaustytos prie slidžių ar snieglentės. Dėl to, pataria gydytojas, reikia išmokti griūti. Mažiau pavojinga griūti susirietus į kamuoliuką arba ant šono.
„Krepšininkams dažniausiai plyšta tik vienas kryžminis raištis, o slidininkams – visi trys, nes veikia didelė išcentrinė jėga: blauzda fiksuota, liemuo sukasi į priešingą pusę, kaip sraigtas, ir plyšta visi kelio raiščiai“, – pasakoja gydytojas. Tai labai sunki ir dažna trauma. Medikai jai sugalvojo vardą: slidininko kelis. Vyresnio amžiaus žmonėms dėl osteoporozės dažnai lūžta kaulai, todėl slidinėjimas – treniruotų ir sveikų žmonių sportas. Į klausimą, ar pats nemėgsta slidinėti, gydytojas R.Gudas atsakė besiremdamas profesine patirtimi: „Pernelyg daug kalnų slidininkų traumų esu matęs – aš slidinėju lygumose“. Gydytojas nusistebėjo ir tuo, kad yra slidininkų, vartojančių alkoholį. „Tai nesuderinama“, – perspėjo R.Gudas.
Čiuožti vienam – tabu
Nors Europos kalnynų slidinėjimo trasose visuomet budi medikai, patyrę slidininkai pataria niekada nešliuožti vienam. Ištikus nelaimei, apie kurią slidininkai praneša gelbėtojams arba jie patys pamato per žiūronus, nedelsiant sėdama į roges ar sniego motociklus ir skubama pas nukentėjusįjį.
„Kartą Austrijoje teko matyti, kaip staiga buvo užtverta trasa. Į ją nusileido malūnsparnis, iš jo iššoko geltonai apsirengę žmonės, užkėlė susižalojusįjį ant neštuvų ir jį išgabeno“, – pasakojo R.Rudokas.
Kai kaunietis kartą vienas leidosi nuo kalno ne trasa, o mišku ir pargriuvęs užčiuopė visai šalia į žemę įstrigusį strypą, prisiekė sau niekada vienas nebeslidinėti ir kitiems pataria to nedaryti. Neverta mėgautis ir paskutinėmis keltuvų darbo minutėmis: trasos labai greit ištuštėja ir pargriuvęs visai nakčiai gali likti vienas.
Pakanka minimalaus draudimo
Draudimo kompanijų duomenimis žiemą keliautojų patiriamos traumos – sunkesnės, o jų išlaidos didesnės nei vasarą.
„Austrijos Alpėse koją susilaužiusį slidininką reikia ne tik nuo kalno nugabenti pas vietos gydytojus, sumokėti už jų paslaugas, vaistus, kitas medicinos ir papildomai užsienyje praleisto laiko išlaidas, bet ir pasirūpinti kelione į Lietuvą. Tokiais atvejais draudikų atlyginama žala žiemą išauga keletą ar net keliolika kartų“, – komentavo „Lietuvos draudimo“ Privačios rizikos skyriaus vadovas Vaidotas Krencius.
Pernai didžiausia draudimo suma, išmokėta Austrijoje nelaimę patyrusiam žiemos sporto mėgėjui, buvo 11 tūkstančių litų.
„Nemažai problemų šiuo atveju išsprendė ne pinigai, o tarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, dėl gulinčio ligonio lėktuvo salone galima išmontuoti dalį kėdžių, pasirūpinti, kad registruotis skrydžiui jam nereiktų bendroje eilėje, kad lydėtų medikas, nekiltų problemų dėl persėdimo oro uoste, kad Vilniuje pasitiktų medikų automobilis“, – pasakojo V. Krencius.
Praėjusiais metais „Lietuvos draudime“ užregistruota 90, per pirmąsias šių metų savaites – 10 pranešimų apie slidininkų patirtą žalą. Neabejojama, kad tokių pranešimų padaugės sausio pabaigoje ir vasarį.
Slidininkų saugaus eismo taisyklės
Jei mėgstate slidinėti, sportuokite visus metus. Tai darykite sporto aikštelėje ar klube.
Rengdamiesi slidinėti pasirūpinkite ne tik inventoriumi, tinkamais rūbais, bet ir apsaugos priemonėmis.
Slidinėjimo greitis turi būti adekvatus jūsų meistriškumui bei oro sąlygoms.
Leisdamiesi nuo kalno būkite budrūs, kad nesusidurtumėte su šliuožiančiais žemiau jūsų.
Nėra griežtų taisyklių, iš dešinės ar kairės lenkti kitus slidininkus. Vienintelė sąlyga – lenkiant privalote išlaikyti saugų atstumą ir nesukurti pavojingų situacijų.
Venkite stabdyti slidinėjimo trasose arba tose vietose, kuriose yra prastas matomumas.
Krisdami susirieskite į kamuoliuką arba stenkitės griūti ant šono.
Jei leidžiatės ar kylate į kalną pėsčiomis, darykite tai trasos pakraščiu. Venkite vaikščioti pėsčiomis, kai yra prastas matomumas.
Kiekvienas slidininkas turi gerbti kitų rodomus signalus.
Visada padėkite, jei ką nors ištiko nelaimė.
