Kaip atrodo ledų festivalis šalyje, kur maistas - antroji religija?

Italija – šalis, kurioje maistas yra it antroji religija. O realybėje, ar tik ne pirmoji? Nes čia tikinčiųjų procentas vis tiek yra gerokai mažesnis, nei tos absoliučios daugumos, kuri diskutuoja apie maistą, kruopščiai renkasi produktus vietiniuose turgeliuose ir galiausiai su malonumu valandų valandas sukasi virtuvėje, stengdamasi pagal močiučių receptus paruošti tikrą itališką vakarienę.

Taip pat skaitykite: Religiniame festivalyje nuogi japonai aršiai kovoja dėl sėkmę nešančių lazdelių

arba: Ką išsirinkti, norintiems parsivežti lauktuvių egzotiškos kosmetikos?

Keliauk į Italiją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Kai mangiare bene tradicijos taip giliai įsišaknijusios į kiekvieno italo širdį, nenuostabu, kad maistui šlovinti šioje šalyje organizuojamos ir įvairiausios šventės bei festivaliai. Yra renginiai, skirti visiems gomurio malonumams bendrai, kiti – dedikuoti tik atskiriems produktams, pavyzdžiui, polentai, kuskusui, įdarytiems ravioli makaronams, ryžių spurgoms fritelle, baltiesiems trumams, alyvuogių aliejui, šokoladui ar vynui. Kvepia aplink visur, tad tik spėk suktis!

Niekas negalėtų paneigti, kad itališkieji gelato savo svarba eina koja kojon su pica bei makaronais, ir kad visos atostogos šioje kulnuoto aukštaaulio šalyje vis tiek daugiau ar mažiau būna panardintos į šaltą kremą vafliniame kūgelyje. Taigi, nenuostabu, jog ledai atskiros šventės taip pat sulaukia.

Kaip tik Florencijoje savaitgalį būriai vietinių bei miesto svečių traukė būtent į šiam gardėsiui skirtą festivalį. Kongresų rūmų sodelyje naminių ledų gamintojai pristatinėjo savo sukurtus skonius, o susirinkusieji juos vertino ir balsavo už labiausiai patikusiuosius.

Festivalyje viskas veikia labai paprastai – tereikia įsigyti bilietą ir stotis į eiles prie ledų. Deja, palūkuriuoti saulės atokaitoje kiek reikės, nes norinčiųjų paragauti dar neragautų skonių – daug. Taip pat, šiek tiek teks luktelėti ir kol netikėtai užgrojus Pharell’io Williams’o „Happy“ iš ledų vagonėlio staiga iššoks „žmogus – puodelių ledams puokštė“ bei „žmogus – šiaurinė baltoji meška“, kurie drauge su visais savo darbo vietas palikusiais ledų krovėjais sušoks ledų šlovinimo šokį.

Kol ledauninkai demonstruos muzikinį – choreografinį intarpą, turėsite papildomo laiko išsirinkti ledams. Pageidautumėte pasivaišinti gelato iš pistacijų, užaugintų Brontės miestelyje Sicilijoje? O galbūt rikotos sūrio ledų su šokoladu? Apelsinų kremo gelato? O gal su gianduja šokoladu bei lazdyno riešutais?

Begyvenant Italijoje man jau buvo tekę ragauti pomidorų, bazilikų, aštroko avies pieno sūrio bei alaus ledų. Po šio festivalio džiaugiuosi į savo kolekciją įtraukusi ir moliūgiškuosius, tikrai skoniu palikusius nepakartojamą įspūdį.

Be naminių ledų gamintojų festivalio metu susirinkusiuosius vaišino ir už Italijos ribų kojas iškėlę komerciniai. Tačiau veikiausiai kalbėti apie tai, ką galime rasti net ir Lietuvos prekybos centrų šaldikliuose, per daug neverta.

Renesanso lopšyje Florencijoje šurmuliavęs ledų festivalis tikrai lepino smaližių širdis. Tačiau, nepaisant to, manoji kažkodėl vis tiek suspurda stipriau atėjus į mėgstamiausią ledainę visai greta garsiosios Santa Maria del Fiore katedros.

Gal dėl to, kad festivalio meniu kaina nemaža – viso labo 12 eurų (kiek daugiau, nei 40 litų) už keleto pasirinktų skonių ledų paragavimą bei niekaip neypatingą ledų kokteilį su sirupu? Gal, kad pasiūla kuklesnė nei bet kurioje eilinėje gelateria?

Na, ir laukimas eilėse užtrunka. Kalbant apie kainą, ją pabrėžiau ne siekdama palyginti itališkąsias su lietuviškomis, bet atkreipti dėmesį, kad ir Italijoje ji nemenka: geroje ledainėje už 3 eurus (apie 10 litų) galima pasilepinti tokiu pat kiekiu bei išsirinkti iš gerokai platesnio asortimento.

Tačiau, nepaisant to, ledų festivalio idėja – tikrai graži. Skamba žaviai ir beprotiškai itališkai. Ar rekomenduočiau Florencijoje viešintiems keliautojams kitąmet užsukti į šią šventę? Būtinai! Rekomenduočiau užsukti, pasidairyti, pakvėpuoti tuo, ką dievina patys italai, bei įamžinti regimas akimirkas savosiose skaitmenose. Tačiau atsigaivinti tokiais gelato, kurių skonio niekuomet nepamiršite, vis tik pasiūlyčiau užsukus į kurią nors iš mieste geriausių ledainių.

Turiu tik vieną prašymą: laikykitės atokiau tokių, kuriose sodriai žaliai šviečia mėtiniai bei pistacijų ledai, o ryškiai geltonai – bananiniai bei citrininiai. Šiose ledainėse, kurių, deja, centrinėse Florencijos gatvėse apstu, apart geros dozės dažiklių negausite nieko daugiau.

Verčiau paieškokite tokių, kur mėtiniai bei citrininiai tėra tiesiog balti, bananiniai – murzinai gelsvi, o pistacijų – labiau primena nuplautą chaki. Tokios spalvų gamos, kurias ingredientams dovanojo gamta, – lengviausiai atpažįstamas sufleris, kada ledų gamyboje naudojami tikrai natūralūs produktai.

Be to, nepamirškite, kad absoliučiai visose Italijos ledainėse jūs drąsiai galite pirma nemokamai paragauti jus sudominusių skonių, ir tik po to susikomplektuoti savo cono arba coppetta iš jums labiausiai patikusiųjų!