Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia!
Kipras vadinamas meilės sala, o į Paphos plūsta daugybė turistų. Čia jie aplanko Dionizo namus, Afroditės gimimo vietą bei daugybę kitų žymių vietų.
Į Paphos važiuoju autostopu. Nežinojau, kokia situacija Kipre su tranzavimu, tačiau ištiesus ranką suprantu, jog tiek vietiniai, tiek čia gyvenantys emigrantai bulgarai ar rumunai mielai sutinka pavėžėti.
Kelionė į Paphos buvo įspūdinga, kadangi teko įveikti kalnų kelią, kuris vingiuotas kaip gyvatė. Pasiekus pusiaukelę, miestą Police, teko susitranzuoti kitą automobilį ir jau už valandos vaikštinėjau Paphos pakrante – ant jūros kranto čia įsikūrę daugybė kavinių, restoranų ir viešbučių.
Pradėjusi darbo paieškas, nustebau, jog tokioje gausiai turistų lankomoje vietoje kavinės yra beveik tuščios, nors jose lankiausi pietų metu. Tai buvo balandžio antra pusė ir man buvo paaiškinta, jog sezonas prasidės dar tik po gero mėnesio. Suvokiau, kad patekau į keblią situaciją, nes tiek laukti be darbo negaliu, o grįžti į Lietuvą dar tikrai nenoriu. Beieškant darbo kavinėse, vienoje jų susipažįstu su ten dirbančia lietuvaite. Ji mane informuoja, jog bosas galbūt ir ieško naujų darbuotojų, tačiau priduria, jog į kavinę jis grįš tik vakare.
Pasakau, kad man dar kalnus reik įveikti iki namų, tuomet lietuvaitė pataria paskambinti. Bosas neatsiliepia, jau vakarėja, todėl nieko nepešusi pradedu ieškoti kelio iš miesto centro į vietą, kur patogiausia tranzuoti. Nespėjus nutolti nuo centro, perskambina restorano savininkas. Pasakau, kad negaliu laukti vakaro, turiu grįžti. Vyras prašo pasilikti iki vakaro ir pažada mane apgyvendinti jo nuomojamame bute darbuotojams.
Apsisuku, grįžtu į centrą ir vakare susitinku darbo pokalbiui. Kaip ir iš visų darbdavių Kipre, sulaukiu klausimo, ar turiu darbo patirties, nors tikrai ne visose vietose ji svarbi. Neslepiu, kad mano padavėjos patirtis labai menka ir priduriu, jog greitai išmokstu naujus dalykus. Tai aukšto lygio kavinė su daug staliukų viduje ir lauke, todėl būsimam bosui svarbus profesionalumas, patirtis pripildytas taures nešioti ant padėklo, taip pat geras ne tik anglų, bet ir rusų kalbos mokėjimas.
Žaidžiau atviromis kortomis, nes mačiau, jog prisimelavus netiesa čia išlįs pirmą darbo dieną. Aišku, galima labai pasistengti, kad ta tikroji tiesa ir neišlįstų - viskas, manau, yra įmanoma, jei nesi kvailas. Manau, jog rusų kalbos žinios būtų pakankamos, jei nediskutuoji gyvenimo prasmės klausimais, o išmokti nešti padėklą su gėrimais sklidinomis taurėmis, vis dėlto nėra užmojis per dieną iš špagato atsisėsti „į virvutę”. Tačiau siekti įsidarbinti šioje vietoje ir suspindėti teigiamiausiomis spalvomis man trūko motyvacijos dėl asmeniškai man Kipre skaudžios arbatpinigių sistemos.
Studijų laikais Lietuvoje esu padirbėjusi padavėja. Darbas tikrai ne mano, bet jaučiau didelį malonumą, kai atėjus tuščiomis kišenėmis, po darbo grįžti su nemenka sumele. Kad ir kokia nematerialiste save pavadinti galėčiau, bet pinigai suteikia laisvę, motyvuoja ir tokiais atvejais, kai darbe tik dirbi, bet nerealizuoji savęs, suteikia kažkokio grįžtamojo ryšio malonumą, jautiesi įvertintas, kai klientas palieka arbatpinigių. O šioje vietoje arbatpinigius pasiima bosas. Ilgai diskutavome šia tema, kodėl, skirtingai nei daugumoje restoranų, kavinių, tavernų ir kitų maitinimo įstaigų Kipre, šioje vietoje darbuotojai negauna arbatpinigių. Kavinės savininkas argumentavo tokį „arbatpinigių modelį” tuo, jog moka gerą atlyginimą – 700 eurų, plius suteikia nemokamą būstą, kuris yra netoli darbo vietos, darbuotojai gauna maistą, taip pat yra apdrausti.
Šias sąlygas jis apibūdino kaip labai geras ir idealias Kipre. Man, dar tik su mėnesio patirtimi Kipre, tai skambėjo savanaudiškai ir toli gražu neidealiai, ir neviliojančiai. Diskutuodama arbatpinigių klausimu, sakiau, jog padavėjas tokiu atveju praranda daug motyvacijos maloniau bendrauti su klientu, jog toks darbas nori to ar ne yra varginantis ir rutiniškas, todėl arbatpinigiai yra stipri motyvacija šypsotis ir esant galimybei šio nelengvo darbo neiškeisti į kitą, kuriame gali būti labiau atsipalaidavęs, nusimesti visada idealaus besišypsančio, paslaugaus ir apskritai idealaus žmogaus kaukę ir už tai gauti lygiai tokį patį atlyginimą ir sąlygas.
Kavinės savininkas atsakė, jog šį verslą turi jau daug metų ir visi variantai jau išbandyti, bet šis yra geriausias visiems. Aš galvojau, kad tai geriausias modelis tau. Nes arbatpinigiai šioje vietoje yra tikrai labai dideli. Gal jis ir teisus, nes, pavyzdžiui, lietuvė, su kuria susipažinau, į šią vietą padirbėti vasarą grįžta jau ne pirmus metus. Tačiau aš vis tiek jaučiausi taip, jog, nors ir kokias vadinamąsias geras sąlygas suteikia šeimininkas, bet iš manęs atimamas tas azarto malonumas.
Su galbūt būsimuoju bosu įsikalbėjome apie daug dalykų, apie tai, kaip jis mokėsi Amerikoje, kaip aš ten keliavau ir taip toliau. Šnekėjomės pakankamai ilgai ir darbo interviu nebūdingomis temomis. Vėliau buvau palydėta į už penkių minučių esantį pažadėtąjį butą. Butas erdvus, su didele bendra virtuve, jame yra gal keturi kambariai, kur gyvena kavinės darbuotojai. Jie iš darbo grįš vėliau. Šeimininkas nuvedė į arčiausiai išėjimo esantį kambarį, kuriame - dvi lovos, spinta ir įrengtas atskiras vonios kambarys, kuriuo nesinaudoja darbuotojai.
Vyras paaiškina, jog šį kambarį pasilikęs sau, jei kartais reikia pernakvoti arčiau darbo. Šiame kambaryje ir mažiau triukšmo iš pirmame aukšte esančio triukšmingo baro, kuris veikia iki antros-trečios nakties. Buvau paprašyta kambarį ryte palikti tokį pat tvarkingą, kokį radau, informuota, kad galiu naudotis dušu, man padavė buto raktus ir pasiteiravo, kelintą valandą kitą dieną galėčiau ateiti į kavinę pasikalbėti.
Supratau, jog kavinės šeimininkas dar svarsto, ar mane priimti į darbą ir įžvelgiau geroką pasimetimą, todėl nedariau spaudimo ir viską palikau savieigai. Pasiteiravau, ar nieko prieš, jei dar išeisiu apžiūrėti vakarinio miesto užrakinusi butą ir grįšiu po poros valandų, sulaukiu teigiamo atsakymo ir, kai jau atrodo, jog galbūt būsimas bosas ruošiasi išeiti, sulaukiu netikėto klausimo.