Kaip aš Kipre prakaitą liejau III: įkyrus gerbėjas ir bosai, mane laikę „ant dietos“

Kai kurie kaimo, į kurį patekau, keistuoliai turi ir dar išskirtinesnių pomėgių, nei gerti alų, pastovėjusį šaldytuve, ar viskį gurkšnoti užkandant obuoliu. Taigi, netoliese esančios kitos kavinės savininkas, storulis vidutinio amžiaus vienišas vyras beveik kiekvieną vakarą, po to, kai uždaro savo kavinę, leidžia mano bare.

Taip pat skaitykite: Kaip aš Kipre prakaitą liejau: darbo paieškos ir pirmas šokas

arba: Kaip aš Kipre prakaitą liejau II: įstrigusi apelsinų kaime

Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia!

Šio vyro dalyvavimas tavo gyvenime prasideda jau nuo pat ryto, kai iš kitos pusės gatvės, kai tik turi laisvesnę minutę, tau pradeda mojuoti rankomis ir kviesti užeiti į jo kavinę. Kartais, dar laisvesnę minutę, vyras palieka savo kavinę, ateina į tavo darbo vietą ir užsisako limonado... Ir kalba graikiškai, nors žino, kad nieko nesupranti.

Kita emocinė ataka prasideda apie devintą vakaro – tris kartus mandagiai ir su šypsena veide atsisakai prisėsti prie jo staliuko, o šeštą kartą jau pradedi tramdyti negatyvias emocijas.

Bandai ignoruoti, apsimesti, kad nematai, negirdi replikų ir kvietimo prisėsti, o tik mandagiai aptarnauji. Vis dėlto buvo labai nelengva bendrauti su šiuo klientu, kadangi visą visą visą vakarą, nehiperbolizuoju, tai tiesa – visą laiką esi persekiojama akimis.

Eini prie kito staliuko-žiūri... Sėdi prie baro-žiūri. Gamini kavą-žiūri. Išaušta rytas – ir vėl „laba diena“ iš kitos gatvės pusės. Tiesa, kartais šis personažas vakare už aptarnavimą atsidėkodavo obuoliu arba šokoladuku – tai buvo vienintelės formos arbatpinigiai, kadangi skirtingai, nei buvo žadėta Kipro agentūros pasiūlyme, gauti beveik antrą algą iš arbatpinigių, buvo melas - vietiniai pensininkai, atėję atsigerti kavos už penkiasdešimt euro centų, tikrai tau nepaliks jokių arbatpinigių, o turistai iš užsienio į šį atokų kaimelį neužklysta...

Apskritai arbatpinigių sistema Kipre nepalanki darbuotojui - visose kavinėse padavėjai savo arbatpinigius meta į vieną vietą. Darbo dienos pabaigoje arba po savaitės vadybininkas visiems darbuotojams šlamančius padalina taip, kaip nori. Vienose vietose tai vyksta maždaug sąžiningai, kitose darbuotojai daug net nesitiki, kadangi didžiausia suma tenka vietiniams Kipro darbuotojams arba pačiam vadybininkui.

Tokia nemotyvuojanti ir neazartiška arbatpinigių sistema saloje yra todėl, kad ir klientų aptarnavimo sistema kitokia: jeigu Lietuvoje vieno staliuko klientus nuo pradžios iki galo aptarnauja vienas ir tas pats padavėjas, tai Kipre iš jūsų užsakymą priims vienas, patiekalus atneš kitas, čekį trečias, o arbatpinigius paims penktas - visi čia aptarnauja visus. Yra ir dar viena arbatpinigių sistema, kai darbdavys moka didesnį atlyginimą nei įprasta kitur, tačiau visi arbatpinigiai atitenka jam.