– Papasakokite, kada užsimezgė Jūsų draugystė su Palanga?
Mano sąsajos su Palanga užsimezgė dar vaikystėje, kuomet mama veždavosi mane prie jūros į Palangą. Pirma draugystė su Palanga buvo jau tuomet, kai dar net nėjau į mokyklą. Vėliau, mokyklos bei studijų metais, atvažiuodavome čia su kurso draugais. Labai mėgdavom tas išvykas rudenį. Tai būdavo tartum mūsų tradicija.
Pamenu, maudydavomės toje šaltoje Baltijos jūroje, klajodavome po ištuštėjusį, bet romantika alsuojantį parką. Vėliau, kai baigiau studijas, puikūs Palangos entuziastai ir literatūros mylėtojai buvo sugalvoję Birutės kalno papėdėje rengti literatūrinius vakarus. Žmonės būdavo kviečiami į skaitymus, pati aš dar tada klausydavau. Teko garbė tada išgirsti Laimoną Noreiką, Arną Roseną, Moniką Mironaitę – visų turbūt net neišvardinsiu.
Vėliau, mano kūrybinėje biografijoje literatūra ir jos raiška pasidarė be galo svarbi. Tikriausiai nebuvo nė vienos vasaros, kad nebūčiau atvažiavusi su savo programomis prie Birutės kalno. Pamenu kaip būdavo gražu, saulė leisdavosi pro pušis žemai į jūrą. Ten labai gera akustinė vieta. Gaila, jog tų skaitymų nebeliko.
– Buvote išvykusi į bado kamuojamą Afriką. Papasakokite šiek tiek plačiau apie pačią kelionę ir Jūsų misiją?
Pasakysiu tiek, jog ten matyti vaizdai kiekvienoje kelionėje tiesiog pribloškia. Aš su UNICEF organizacija važiavau jau ketvirtą kartą. Teko lankytis Kambodžoje, Tanzanijoje, Haityje, o šįkart – Mozambike. Kelionė truko devynias dienas. Keliavome penki žmonės – aš, dainininkas Merūnas Vitulskis, mūsų grupės vadovė, operatorius ir režisierius.
UNICEF – tai vaikų rėmimo fondas. Ši organizacija remia vaikus ir jų mamas. Tai tarsi medicinos rėmimo fondas – tiekiame nepritekliuje skendinčiai šaliai skiepų vakcinas, vaistus nuo maliarijos. Nors pasaulyje yra daugybė įvairiausių labdaringų organizacijų, man UNICEF yra patraukli, nes galvoja apie esmines investicijas į tą kraštą.
Mozambikui buvo skirti būtiniausi medicinos centrai, didesnė ligoninė miestelyje. Ten atstumai milžiniški, kraštas gerokai didesnis nei mūsų Lietuva, nėra jokio susisiekimo ar visuomeninio transporto. Nėra ir jokios socialinės rūpybos, vaikų, globos, senelių namų, jokių pensijų, išmokų. Išgyvenimo problema – tik tavo paties rankose. Mozambikas yra viena iš vargingiausių pasaulio valstybių.
Skaičiuojama, jog ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Kasmet dėl prastos mitybos, įvairiausių ligų ten miršta nepaprastai dideli skaičiai žmonių. Šalies rykštė – daugiau nei du milijonai našlaičių.
– Kas šioje kelionėje į Mozambiką Jus labiausiai sukrėtė?
Tai nepaprastai skurdi šalis. Nėra ką valgyti, nėra elementariausių būtiniausių dalykų. Dažnai pas mus visuomenėje sklando mitas – sako, kodėl jie neturi ką valgyti? Gi jie tinginiai, ten šilta, guli sau po bananų medžiu, laukia, kol bananai sunoks ir valgo. Deja, tokie mitai labai greit sužlunga, kai tą kraupią realybę pamatai iš arti. Tie žmonės labai daug dirba, tačiau ką galima išauginti kietame, saulės iškankintame molyje? Sausra ten tęsiasi pusę metų, kitą pusę – liūčių sezonas. Žinoma, kažkokį minimalų derlių jie užsiaugina.
Didžiausia problema – vanduo. Žemė ten yra saulės išdeginta, aplink plyti akmeniniai kalnai, rusvai pilkšvas šalies peizažas, medžiai, žolė ir upių vagos visiškai išdžiūvę. Ten supratau, kodėl ožkos lipa į medžius. Na, pasakykit, kaip nelipsi į medį, jei jo viršūnėje matai keletą žalių lapelių, kurie tave gali pamaitinti?
– Kaip tenykščiai žmonės ten išgyvena, ką jie valgo?
Dažniausiai šeimose gimsta 10-12 vaikų, tačiau išgyvena tik 3-4. Sunkiausias išgyvenimo momentas yra iki metų amžiaus, kuomet tvirtėja organizmas ir labiausiai puola ligos. Mozambiko provincijoje, kurią mes lankėme, didžiausia problema yra švarus vanduo. Čia gyvendami net nesusimąstome, jog kažkam pasaulyje jo trūksta.
Ten vandens yra tik tiek, kad būtų galima numalšinti troškulį. Viskas tartum istorijos knygose. Atsiduri krašte, apie kurį tik skaitei – apvalios molinės trobelės, o jei ji 6 kvadratinių metrų, tai jau ir labai didelė troba laikoma. Namuose nėra jokių daiktų – šiaudai, skuduras, puodas ir keptuvė.
Jie užsiaugina žemėje kukurūzų, bananų, pomidorų, bulvių – jos truputį kitokios nei pas mus. Šiuo metu ten sausra, kai mes susitikom su tenykštėm šeimom, matėm ką jie valgo. Mažai mergaitei, kuri į mokyklą eina apie 3-4 km, pusryčiams pakepina mažutę saujelę riešutų ir mergaitė soti. Įsivaizduojate, kiek tų riešutukų telpa mažam mergytės delne? Jie taip yra įpratę valgyti.
Teko lankytis našlaičių šeimose, ten valgoma kukurūzų košė ar kukurūzų miltai. Dažniausias patiekalas yra ta košė. Jei netoliese yra upė ar šulinys, molyje padaromas darželis, nes juodžemio ten niekur nėra. Tame molyje užauginami kažkokie žali lapai, kaip priedas prie tos košės pateikiama pora žalių lapų.
Ten visur nešvarus vanduo, nėra jokių vaisių ar daržovių, dėl sausros niekas ten neauga. Žinote, mes net nesuvokiame, kokie laimingi esame visko persisotinę ir pertekę.
Ten nėra jokios socialinės rūpybos. Valstybė yra tiek skurdi, kad jokių mokesčių, nieko ten nėra. Už tai, ką žmogus parduoda, gali tik vaikui knygutę nupirkti.
Žinot, manau, kad mes gyvename rojuje. Pagalvokite, kiek kiekviena šeima išmeta maisto. Mes per daug maisto perkame, daug jo naudojame, neskaičiuodami eikvojame geriamą vandenį, o ten iš troškulio miršta žmonės ir galvijai.
– Gal Jums įsiminė kokia istorija, ar sukrečiantis matytas vaizdas?
Buvo istorija, kuri net kvapą gniaužė, o jos herojus visus sukrėtė iki ašarų. Vieną dieną mes lankėme vaikinuką, kuriam dabar yra 17 metų, jo sesutei – 15, kitai – 9. Kai berniukui buvo 8 metai, jis liko vienas. Pats užkasė ir duobėje palaidojo savo tėvelį, kuris mirė nuo astmos. Metų bėgyje begimdydama mirė ir mama. Berniukas žemėje liko vienas – su naujagimiu ant rankų ir maža sesute.
Ar jūs įsivaizduojate, kaip kalba vaikas nuo aštuonių metų likęs našlaitis? Jis sakė, kad dirbant vyresni buvo supratingi, pagelbėdavo ir padėdavo. Berniukas įleido mus į savo molinę pirkelę pasižiūrėti jų gyvenimo sąlygų. Buvom labai nustebinti. Pirkioje jis padaręs pertvarą iš žagarų – taip atskirta dalis, kur miega mergaitės. Jokių kėdžių, staliukų ten nėra. Prie įėjimo į namelį yra padėtas medžio gabalas, kuris gali būti suprantamas kaip suoliukas. Žinokite, sunku įsivaizduoti.
Mūsų grupės vadovė Rima net sakė, jog jai tai – stipriausias sutiktas vyras pasaulyje. Įsivaizduokite, žodinį mamos pasakytą testamentą, jog rūpinkis savo sesutėmis, būk geras žmogus, nevok, tas berniukas visus devynerius metus po mamos mirties šventai vykdo. Pasmalsavome to berniuko, iš kur gi jis semiasi stiprybės, kai būna nepakeliamai sunku? Vaikinuko akyse sužvilgo ašaros, bet jis susivaldė ir pasakė, kad, kai būna sunku, jis pasiima mamos nuotrauką, „pasikalba“ su mama ir po to pasidaro viskas įmanoma.