Šis klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, ar toks pastatas, kaip Metropoliteno meno muziejus, kuriame labai daug garsiausių pasaulio meno kūrinių, automatiškai nelaikomas turistine vieta, ar dėl lankytojų skaičiaus (2015 metais čia apsilankė 6,3 mln. žmonių) jau patenka į šią kategoriją?
O kaip populiarusis Koliziejus, kuriame gal ir knibžda turistų, bet kurį vargu ar norėtume praleisti pirmojo apsilankymo Romoje metu? Arba kičinis Pasaulio centras netoli Jumos Arizonoje, kuriame smagu apsilankyti būtent todėl, kad tai akivaizdi turistų gaudyklė.
Kiekvienas keliautojas suteikia savo prasmę turistinės vietos koncepcijai, o kelionių gidai pernelyg turistine apibūdina tokią vietą, kurioje nuolat grumdosi minios žmonių ir kuri yra akivaizdžiai neautentiška.
Toliau išvardijami veiksniai, dėl kurių vieta gali atrodyti pernelyg turistinė, ir patarimai, kaip vis dėlto pasisemti malonių įspūdžių, jei jau joje atsidūrėte.
Minios. Atrodo, kad esmė yra skaičius. Tai yra, jei kažkokioje konkrečioje vietoje yra per daug žmonių, ji automatiškai pakliūva į „pernelyg turistinės“ kategoriją.
Palyginimas. Kartais vieta gali pasirodyti pernelyg turistinė, nes prieš tai joje lankėtės tada, kai ji dar nebuvo tokia populiari. Pavyzdžiui, vienam žmogui gali būti didelis džiaugsmas pasidaryti (mokamą) asmenukę su Elmu Taimso aikštėje, o kitam toks šios vietos sukomercinimas gali atrodyti visiška šventvagystė. Nors Taimso aikštė visada vienaip ar kitaip traukė turistus, dabartinis jos vaizdas, primenantis Disneilendą, daugumai žmonių atrodo visiškai neautentiškas.
Toks fenomenas būdingas daugeliui vietovių – autentiški barai ar fotogeniškai apleisti rajonai virsta madingais, atokūs paplūdimiai tampa populiariais.
Bestseleriu tapusioje kelionių ir memuarų knygoje „Barbarian Days: A Surfing Life“ („Barbarų dienos: banglentininko gyvenimas“) niujorkietis rašytojas Williamas Finneganas pasakoja, kad buvo vienas iš pirmų devynių žmonių, atradusių mažytę Tavarua salą Fidžyje, ir plaukiojusių banglentėmis prie jos krantų. Jis ir jo bendrakeleivis taip saugojo šią vietą, kad prisiekė niekada neminėti jos pavadinimo. Autorius aprašo savo pyktį ir nusivylimą, pamačius savo mylimos vietovės nuotrauką ant banglentininkams skirto leidinio „Surfer magazine“ viršelio – po to, kai salą nusipirko du amerikiečiai ir įrengė joje privačią banglentininkų stovyklavietę.
W. Finneganas aprašo, kaip po dvidešimties metų gana nenoriai grįžta į salą kaip klientas – tai yra, kaip turistas.
Vaikštant turistų numintais takais, visos gražios vietovės pakeliui atrodys pernelyg turistinės, lyginant su vietomis, kurios dar nėra labai populiarios.
Pasiekiamumas ir komfortas. Sala, į kurią galima nubristi klampiu smėliu tik per atoslūgį, atrodo visiškai kitaip, nei ta pati vieta, į kurią nutiestas tiltas. Net jei lankytojai tie patys, žmonės, kurie rizikavo įklimpti atoslūgio smėlyje, atrodo labiau nuotykių ieškotojai, o ne turistai nei tie patys žmonės, kurie pasivaikščiodami atėjo naujuoju tiltu.
Kitas pavyzdys: masės, susispietusios ant Didžiojo Kanjono krašto, atrodo labiau turistai, nei tie žmonės, kuriuos sutinkate pėsčiomis nusileidę į kanjono apačią.
Nulemiantis veiksnys
Atlikę neoficialią daug keliavusių draugų ir pažįstamų apklausą, buvo išsiaiškinta, kad daugumai žmonių vieta iš „turistinės“ virsta „pernelyg turistine“ tada, kai joje lankomasi labiau dėl visuomeninio ir komercinio spaudimo nei dėl pačios vietovės, vietos gyventojų, gamtovaizdžių ir naujų įspūdžių.
Buvo išskyrti keturis tipus situacijų, kurių reikėtų vengti keliaujant:
1. Populiarios vietos piko metu. Jei kelionės tikslas nėra pakliūti į minią – pavyzdžiui, didžiulis festivalis arba prezidento inauguracija – pasistenkite nevykti į visų išgirtą vietą tuo metu, kai joje knibždėte knibžda turistų. Gresia pervargimas, per didelės išlaidos ir nusivylimas.
2. Vieta, jau numinta turistų. Šio likimo sulaukia labai daug gražių ir populiarių vietų. Pavyzdžiui, tai iliustruoja pranešimai apie tai, kaip išaugus turistų srautui Angkor Vato šventyklose, ši vietovė tampa vis labiau nuniokota.
4. Vietos, į kurias einame labiau iš pareigos, o ne dėl įspūdžių. Kartais lankytina vieta yra tokia žinoma, kad keliautojas net ir nenorėdamas prisiverčia joje apsilankyti, nes taip reikia (pavyzdžiui, Luvras tiems, kas nesidomi menu). Jei jūs nenorite ten būti, vieta jums neišvengiamai tampa tiesiog turistine.
Išanalizavus šiuos veiksnius galima daryti išvadą, kad neautentiškumą pajuntame tada, kai dirbtinį, sukurtą įspūdį supainiojame su tikru.
Tad kur gi ta riba tarp autentiškos ir turistinės vietos? Paprastai dauguma mūsų pajunta tai šeštuoju jausmu.
Kaip nepakliūti į pačių paspęstus turistų spąstus
Yra praktinių būdų, kaip pajusti vietovės žavesį ir išvengti didžiausių minių, pavyzdžiui, keliauti ne sezono metu, atvykti labai ankstyvu arba labai vėlyvu paros metu arba užsisakyti bilietą, suteikianti teisę lankytis be eilės.
Tačiau ko gero visų svarbiausia yra išsiaiškinti savo pačių norus ir ribas bei pagal tai susiplanuoti veiklas ir maršrutą, o tada mėgautis visa širdimi. Nepamirštamų įspūdžių galima pasisemti praktiškai kiekvienoje vietovėje. Pavyzdžiui, vienas turistas kartu su sūnumi lankėsi „Space Needle“ apžvalgos bokšte Sietle, kuriame visada apžiūri didžiulius varžtus statinio papėdėje, išsiaiškina, kodėl strypai išlinkę ir patikrina, ant kokio rajono krenta statinio šešėlis. Tai yra pavyzdys, kai turistas pasirenkame patirtis pagal savo poreikius, nepaisydami šimtų žmonių knibždėlyno. Juk ir žmonių minios, judėjimas turi savotiško žavesio ir tik mes patys galime suplanuoti bei suformuoti savo patirtis, kad ir kur vyktume.
Skirkite pusdienį ir užkopkite į Eifelio bokštą, apsilankykite Rokfelerio centre ar kituose turistų pamėgtuose objektuose, o tada nerkite į pasaulį, neaprašytą turistams skirtose brošiūrose – jis paprastai laukia vos už kelių žingsnių į šoną nuo skubančios minios.