Taip pat skaitykite: 10 dalykų, kurių nežinojote apie Gruziją
Skrendame iš Rygos į Stambulą, techninis nusileidimas Bahreine (viltys, kad gal išeisime į oro uostą nepasiteisino, Bahreiną matėme tik pro mažyčius lėktuvo langelius), ir jau Maskatas, Omano sostinė. Ankstyvas rytas, oro uostas pustuštis, tik bendrakeleivių eilutė prie vizų išdavimo langelio, pasų kontrolė ir gruodžio 31 d. esame 20 laipsnių vasaros šilumoje.
Keliauk į Omaną kartu su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Lauke ką tik patekėjusi saulė ir dangaus mėlis, debesų nėra ir ilgai nebus. Šalies svečius sutinka taksistai ir žydintys gėlynai.
Maskatas - įsikūręs tarp Persijos ir Omano įlankų, nedidelių uolų apsuptyje. Gal todėl įspūdžio, kad tai didelis miestas ir dar sostinė, nesusidaro. Arabiškas Mutrah turgus tylus, gyventojai, matomai, neskuba keltis, juo labiau, kad per pietus visi užsidaro, per karšta dirbti.
Marmuro plokštėmis išklota krantinė su realistiškai iškaltais Omano istorijos vaizdais pretenduoja į prabangą, promenada palei jūrą apšviesta aukso imitacijos šviestuvais, gėlynai. Jaučiasi švelni gerovė.
Gamtos stebuklas - įlankos vandenys pakilo iki krantinės viršaus, ir dabar vanduo taškosi linksmindamas praeivius ir baidydamas žuvėdras. Mūsų akyse vanduo pakilo apie 2 m. Atgijo ir turgus - priklegėjo juodai pasipuošusių moterų, ištisomis šeimomis, dukros su mamomis, seserys.
Visos moterys, aišku, su vyrais. Moterys turguje perka, o vyrai kantriai laukia ir apmoka pirkinius. Naujų metų arabai nešvenčia, todėl sukame į viešbutį, pasitiksime juos atskraidintu iš Lietuvos vynu, nes Omane alkoholiu prekiauti draudžiama. Viešbutyje plastmasinė eglutė papuošta, bet nuotaika keista - taip tylu ir šilta.
Nors miestas švarus ir tvarkingas visur, bet savaime suprantama, sultono rūmai išpuoselėti labiausiai - aplink žalia žolė, įvairiaspalviai gėlynai, žydintys kvapnūs medžiai. Rūmai nauji, pastatyti šiuolaikiniu arabišku stiliumi - įmantrios formos, spalvų gausa. Šalia rūmų ir vyriausybės rūmai, ministerijos.
Toks pirmas kelionės etapas. Kitas - gamta. Ryte važiuojame į istorinį ir kultūrinį Omano centrą Nizvą - viešuoju transportu, kas Omane yra retenybė. Įspūdis, kad arabai važiuoja tik savo galingais visureigiais, o viešasis transportas - emigrantams iš Indijos ir Pakistano. Na, dar turistams.
Vairuotojui niekaip neradus mūsų maršruto pradžios, teko samdytis vietinius kaimo vyrukus. Besiderant, nemaloniai nustebino kaina. Jei iš Nizvos į kaimą važiavome porą val. už 8 eurus, tai dabar paprašė 50 eurų.
Bet pagauti maršruto pradžią teisingai, yra pusė darbo. Vyrai sukirto rankomis, apsikabino ir važiuojame, bet jau su dviem mašinom ir trimis vyrukais. Po 15 min. kelio - mūsų vadis. Na jau labai brangiai sumokėjome!
Be svorio turistinėje kelionėje eiti yra prabanga, žaviesi gamta, baidai tariamas, o gal ne, gyvates, niūniuoji po nosimi... Planuose - pakilti iš tarpeklio į plato virš 2 km ir taip pereiti kelis tarpeklius, arabiškai vadinamus vadi.
Priėjome idilišką vietelę - pilnas vandens upeliukas, palmės, žolytė, kaip prie sultono rūmų. Stovyklavietė, čia miegosime. Atsisveikiname su jaunaisiais „turizmo verslo atstovais” ir liekame vieni.
Po kelių valandų tai, kad išėjome anksti jau nebegelbsti - saulė, taip džiuginusi mieste, čia tiesiog kankina. Labai karšta - apie 30 laipsnių, vanduo iš kuprinių „išgaruoja”, o pasipildyti, tikrai žinome, nebus kur.
Atrodo, kad vien nuo tos minties ištroškai. Po dienos “darbo” iškilome į plynaukštę, tolumoje matosi kaimelis Al Manakr. Jo šiandien nepasieksime, nebus ir pusryčiams vandens. Bet vakarienei turime ir esame laimingi.
Kadangi ryte vandens neturime, tai ir susiruošėme greitai - palapinė, miegmaišis kuprinėje ir mes, pasimojuodami vaikščiojimo lazdomis, prieiname kaimelį. Tikėjomės nusipirkti vandens, bet kaimelis kaip išmiręs. Sutikome senuką arabą, pabendravome „tarptautine gestų kalba”, pavaišinome saldainukais.
Manau, todėl buvome įsodinti į pravažiuojantį visureigį ir nuvežti mums reikiama kryptimi. Čia labai gerbiamas senas žmogus. Vaikinas, įpareigotas mus nuvežti, aprodė viską, ką įsivaizdavo esant gražiausia šiose apylinkėse - prabangų viešbutį ant kanjono krašto ir kanjoną.
Pastarasis mums patiko labiau. Už pervežimą jaunuolis pinigų neėmė, tad pavaišinome jį lietuvišku šokoladu ir padovanojome atviruką su lietuviška žiema.
Čia ir miegosime. Galvojome, kad bus smagu, beveik kaip namie: kaimelis, namelis, kiemelis, sunkios metalinės durys. Bet naktį, siaubo filmų sužalota vaizduotė nerimo. Tos metalinės durys kėlė šiurpą. Ačiū dievui išaušo šaltas rytas.
Keliauti pėsčiomis gamtoje Omane nėra paprasta. Sunkiausia yra nešti vandenį. Parai žmogui reikia mažiausiai 3 litrų. Pasipildyti gali tik kaime. Vandens tarpekliuose nėra. Teko keisti maršrutą, atsisakius karšto maisto, arbatos, pasilikus tik sausą maisto davinį - gali nešti daugiau vandens.
Patarnautojas indas, susisiekęs su bosu, žinoma, arabu, priglaudė mus nakčiai. Belaukiant, kol sutvarkys kambarį, vaišinomės kava su kardamonu ir datulėmis. Reikėtų eilėraštį sukurti datulių skoniui nusakyti - skanu, kaip devyni medūs!
Kaip tik Omane datulių derlius, todėl jos šviežios, minkštos, ir labai saldžios. Vakarienė turistams patiekta viešbučio terasoje. Nusirinkus stalus patarnautojas užgesino šviesą ir europiečiai (ne tik mes) net sukliko iš nuostabos - stebėsime žvaigždes! Saldu, kaip tos datulės.
Pirma diena kai Omane reikėjo žiūrėti į dangų - tvenkėsi debesys. Viešbučio gidas pranešė, kad numatomas lietus, perspėjo būti atsargiems. Kopiant uolomis gali būti slidu, o kanjono dugne labai realus staigaus potvynio pavojus - kasmet nuskęsta keletas keliautojų ir vietinių.
Mums pasisekė - vis tik lietaus nebuvo, vėjas nupūtė į kitą slėnį. Bet vėjas, kaip namie, Klaipėdoje, labai stiprus.
Naktį palapinėje ant kalnagūbrio keteros atrodė, kad nupūs mus su visa manta. Ryte visą įtampą dėl oro atpirko kanjonas - po mūsų kojomis kilometras į apačią, labai statu, ore sklando ereliai, apačioje kaimelis.
Per savaitę praėjome tris tarpeklius - Al Halfayn, Al Abrien, Al Nakr - Omano Didysis kanjonas.
Atvažiuojame į Vahibą smėlynus - didžiulę dykumą. Ši dykuma Omane tęsiasi apie 300 km, kopų aukštis siekia virš 200 m. Vienas Vahibos kraštas rytuose dingsta Arabijos jūroje, o vakaruose prisijungia prie didžiausios pasaulyje smėlio dykumos Rub Al Khali, nusidriekiančios per visą Omaną ir Saudo Arabiją.
Stabtelime užkąsti, tradiciškai ryžių „birani” su aviena ir šviežiom daržovėm, išgerti šviežių mango ar papajos sulčių (labai tirštos, greičiau tyrelė). Maistas kukliose kavinukėse, kur dažniausiai dirba pakistaniečiai, labai skanus: ryžiai pagardinami morkomis, keptais svogūnais, anakardžių ar kitokiais riešutais, gausu cinamono, kardamono... labai kvapni ir sultinga aviena. Bet didžiausia malonė - šviežios sultys. Pasirinkimas įspūdingas: mango, papaja, braškės, melionai, ananasai.
Saulę dykumoje nusprendėme pasitikti pakilus ant kopos. Ir netikėtas reiškinys - tarp kopų gūbrių tvyro tirštas rūkas, smėlis šlapias per gerą centimetrą. Tokios drėgmės ir užtenka dygliuotiems krūmokšniams ir daugybei ropojančių sutvėrimėlių.
Per dykumą ir jūros pakrantę traukiame į Masirą salą. Diena prie Arabijos jūros ideali - ir baltas smėlis, ir vienažnypliai krabai, ir skaidrus smaragdinis vanduo, su kur ne kur iškylančiais dumbliais. Kas gali būti smagiau, kaip sausio mėnesį vakaroti su draugais ant jūros kranto, besiklausant jūros mūšos...
Trijų savaičių kelionė eina į pabaigą. Liko antras pagal dydį Omano miestas Sur. Jame, kaip ir Maskate, daug statybų, balti dviejų aukštų privatūs namai, mečetės. Įspūdis, kad kiekviename miesto rajone statoma mečetė.
Pakeliui link Maskato užsukome į omaniečių mėgstamą tarpeklį Vadi Tivi. Keli tarpekliai Omane yra vandeningi, juose vanduo teka iš šaltinų kalnuose. Jie gausiai lankomi gyventojų, jaučiasi kurortinė atmosfera. Penktadienis - poilsio diena. Visur daug žmonių su šeimomis, omaniečiai, kaip ir mes, iškylauja gamtoje su šeimomis ir giminėmis, pilnais puodais ir termosais.
Prasidėjo ginčai tarp vaikų ir vyrų - vaikai nori maudytis, tėvas ir dėdė - neleidžia. Baigiasi kaip visada, vyresnieji nusileidžia vaikams. Moterys nesikiša į vaikų auklėjimą, čia vyrų darbas.
Buvome pavaišinti tradiciniais ryžiais su vištiena, datulėmis, mes savo ruožtu - sultimis ir saldainukais. Žodis po žodžio ir užsimezgė pokalbis (jaunos moterys angliškai kalbėjo gerai, vyrai, deja, prastai): iš kur, kas mūsų karalius, pagarba jų sultonui, džiaugsmas, kad dabar omaniečiai gyvena gerai, yra mokyklos, ligoninės, keliai, o kaip pas jus Europoje, gerai?
Kiek vaikų, kur mokosi... kai parodžiau savo suaugusių vaikų nuotraukas, moterys atsivėrė - išvardijo visų devynių vardus (atsimenu tik Achmed), kieno kuris, kad šeimos Arabijoje didelės, kad daugiau keturių nebenorės..., o kaip jūs palapinėje nesušalsite (naktį apie 18 C...)? Važiuojame pas mus į Surą, būtinai...
Nors apsiverk.... Kas kelionėje gali nutikti dar nuostabaus, tai pabūvoti svečiuose.
Deja, teko atsisakyti, ryt laukia ilga kelionė namo.
Toks Omano sultonato etiudas.
Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!