Jordis, ėjęs Šv. Jokūbo keliu: Lietuva turės savo camino

Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago) leidosi jau daug lietuvių. Šį kartą apie tai, ko kelyje išmokstama – iš keliautojo Jordžio lūpų.

Apie Guodą, kuri daug nesiruošė, negooglino apie kelią, o ėmė ir tiesiog išėjo, jau rašiau. Ji, kartu su kitu lietuviu, Jordžiu, kuris irgi ėjo camino, surengė daugybę susitikimų, kuriuose dalijosi savo patirtimi, įspūdžiais, patarimais. Ilgai dvejojau, ar reikia dar vieno straipsnio apie lietuvį(-ę) ir jo camino?

Pabuvęs judviejų pristatyme, supratau – reikia. Čia susirinko daugiau žmonių, nei telpa salėje, tad po pristatymo, jau ėjau tartis dėl mūsų pokalbio.

Savo pristatymuose Guoda ir Jordis išsikėlė svarbiausius klausimus, kurie rūpi žmonėms, norintiems žingsniuoti šiuo keliu. Ir mintis, idėjas, pasvarstymus, kurie nugulė jiems einant keliu. Kelias daug ko išmokė. Taigi, apie šias pamokas ir kalbamės su Jordžiu.

Kada Jordis suprato, kad reikia Camino?

Tokio „reikia“ nebuvo. Jordis siekė nuotykių. Gyveno porą metų Ispanijoje. Kiekvieną savaitgalį lėkdavo į gamtą: kalnus, prie jūros, kaituodavo. Pajautė, kad gamta, jos tyrinėjimas, ėjimas atneša daug geros energijos. Išėjęs iš darbo, atrado daugiau laiko sau – psichologijos mokymams, meditacijų pamokoms, kelionėms, pažinimui. Kol dirbo, tam nerasdavo laiko. Ir priduria: „Nežinojau, kada ir vėl galiu atsidurti biure, ir vėl sėdėti prie stalo“.

Ėjo 26 dienas. Ėjo greitai – po 30 - 40 kilometrų. Nė dienos niekur nesustodavo. Jeigu eitų dabar – žingsniuotų lėčiau.

Apie camino Jordis jau buvo žinojęs, skaitė kelis straipsnius, tačiau daugiau nesidomėjo. Ilgai negalvojo ir nusipirko bilietus. Ir iškart pataria – nedrįstate vykti į Australiją? Nusipirkite kelionės bilietą. Ir kuo brangesnį. Tuomet jau niekaip savęs „neatkalbinėsite“. Tokie „pasižaidimai“ gali padėti leistis į įdomiausius nuotykius. Neapsigaukite – iš anksto nepirkite bilieto grįžimui. Jordis ir kiti mano kalbinti keliautojai ne kartą prasitarė, kad kartais keliautojai nuogąstaudavo – kelyje būtų pasilikę dar savaitę kitą, bet nusipirktas bilietas namo, primindavo tarsi sakydamas „mums jau laikas“.

Kurį kelią pasirinkti?

Tai dažniausias klausimas, panorusiam leistis į camino. Jordis juokauja – ilgai svarstė, kurį kelią rinktis. Maždaug 2 minutes. Keliavo Šiaurietišku keliu. Tai fiziškai sudėtingesnis ir „atskalūniškas“ kelias. Puikiai tinkantis, jeigu norite keliauti vieni, neapsupti kitų žmonių. Didžioji dalis eina prancūziškuoju.

„Eiti šalia vandenyno – buvo daugiau nei svajonė. Visą gyvenimą vanduo – neatsiejama mano dalis. Anksčiau pradėjau plaukioti nei vaikščioti. Dabartinis darbas tiesiogiai susijęs su vandeniu (Jordis – kaitavimo instruktorius – aut. pastaba). Buvimas vienam – didelė prabanga šiais laikais. Labai norėjau ja pasinaudoti“, – prasitaria Jordis.

Kelias – be „chebros“ ir feisbuko

Nerekomenduojama į camino leistis su savo „chebra“, draugais, kuriuos sutinkate kasdien. Nepatirsite daugybės nuotykių. Pasikeis tik vieta, kur žingsniuojate, bet ne žmonės. Žmonės, draugai, jeigu tik pajusite, kad jų reikia, atsiras kelyje.

Jordis netikėtai save „prigavo“ – po 2 savaičių kelyje suvokė, kad pagaliau kažkas „įsijungė“ ir jis gyvena savo mintimis, jaučia, kitaip žvelgia į viską. Nebėra feisbuko, elektroninių laiškų, žinučių, interneto. Niekas „nebekiša“ galvon informacijos.

Keliautojo nuomone, daugelis esame pavargę nuo technologijų, interneto, begalinės informacijos srauto. Net ir knygos, kurios, manome, yra naudingesnės nei kompiuteriai, yra informacija, tad kartais sunku nuo visko pabėgti ir trumpai „išsijungti“. Jordis parenka tinkamą žodį tai apibūdinti – esame tranzistoriai. Pro mus kiekvieną dieną praeina daugybė informacijos, minčių. Tačiau viskas pro mus „nepasišalina“ – daugybė šių nereikalingų informacijos „šiukšlių“ lieka mumyse. Nuo to pabėgti ir „išsivalyti“ tikrai verta.

Ar užteks jėgų?

Dažną neraminantis klausimas. Tiek visišką namisėdą, nežinantį, kas yra žygeivio batai, tiek ir mėgėją žygeivį. Kiti skaito forumus, atsiliepimus, žiūri filmus, rodančius, kad tai reikalauja daug fizinių jėgų ir pasiryžimo. Kai kurie pradeda vaikščioti į sporto klubus, auginti raumenis, ruoštis fiziškai. Neramino ši mintis ir Jordžio.

„Galvojau, ar atlaikysiu. Juk tiek kalnų, kintantis reljefas. Keliu sėkmingai žingsniuoja ir perkopę 50-mečiai, močiutės, ar net 18-metės mergaitės, vaikinai. Mane lenkia mažaūgė, 18 metų korėjietė, nieko nebijo! Susigėstu, kad svarsčiau, ar užteks jėgų. Ypač, kai pamatau keliaujančius neįgaliuosius. Vienas tėvas dviračiu vežė savo neįgalią, vežimėlyje sėdinčią dukrą. Miegodavo tose pačiose albergėse (piligrimų namuose – aut. pastaba), tėvas ją prausdavo, rūpinosi, nešiojo ant rankų. Žavėjausi, kiek jie turi vidinės stiprybės!“

Ką Jordis suvokė apie žmones? Ko iš jų išmoko?

„Išmokau neteisti žmonių, leisti kiekvienam eiti savo kelią. Pradžioje dar bandydavau kažką patarti, pamokyti, kad eina neteisingai, eina ne į tą pusę. Tačiau galiausiai suvokiau, kad to nereikia daryti. Taip elgdamasis „atimu“ iš jų kelią, tas gyvenimo „pamokas“, suklydimus, patirtis. Gal jiems jų labai reikia? Gimė savotiška sentencija: „Viskas, kas mums yra realybė, priklauso tik nuo mūsų fantazijos“. Žiūriu į tai filosofiškai“, – po prisiminimus žingsniuoja keliautojas.

Duoti sau daugiau laiko

Camino vyrą išmokė ir kitokio požiūrio į laiką. Kai dabar kažką planuoja, viskam duoda dvigubai daugiau laiko. Jeigu susitikimas 13:00, į kurį nukeliautų per 20 minučių, tai išvažiuoja 12:20.

„Taip planuodamas galiu niekur nelėkti, neskubėti. Ar ir prieš tą patį šviesoforą pastovėti, ar automobilį patogiau pasistatyti. Gyvenime sumažėjo streso, įtampos. Išmokau, kad jeigu nesuvaldai laiko, tai stresuoji. Jeigu suvaldai, gyveni harmoningai. Situacija – susitinku draugą, vėluojantį į mūsų susitikimą. Pokalbį pradeda nuo atsiprašymų ir minčių, jog gaila, mūsų pokalbiui liko mažiau laiko. Kalbamės, o jo telefone vis pypsi pranešimai, žinutės. Jis kartu su manimi, o kartu ir ne. Galima sakyti, nebuvau su juo net susitikęs. Svarstau – jeigu tiek daug darai, ar tikrai daug ir padarai? Po truputį tas laiko „auginimas“, jo plėtimas ir neskubėjimas atvedė iki to, kad mėgaujuosi ramiu gyvenimu, kuriame nėra vietos įtampai ir stresui“, – savo požiūrį mini Jordis.

Saugokite prisiminimus

Jordis užsimena ir ką galbūt darytų kitaip šiame kelyje. Daug daugiau rašytų. Prisiminimai nuguldavo į atmintį, bet laikas po truputį kai kuriuos iš jų pasiglemžė. Tada Jordis atsiverčia savo užrašus, vieną nuotrauką su asilu. Prie jos parašyta:
„Kartą sutikau asilą. Jis pradėjo eiti iš paskos. Ir ilgai ėjo bjaurybė. Susirūpinau, kad neberas kelio atgal, bus nelaimė ūkininkui ir asilui. Visaip bandžiau vyti jį šalin, o jis vis tiek norėjo eiti su manim. Tada be kantrybės surikau ant jo – „Asilas tu visiškas!“. Kažkodėl to jam užteko. Nuėjo atgal. Va ir galvok paskui – o kas tai buvo per pamoka?“ Taigi, rašykitės. Rašykitės daugiau. Daugiau ir prisiminsite.

Apčiuopsite smulkmenas ir detales

Jordis mini, kad kelionėje atrandi, jog gyvenime – daugybė alternatyvų ir skirtingų „kelių“. Kai kurie plėšo pasiimtų knygų lapus. Kiti išmeta storus megztinius. Kiti nusikerpa visas savo drabužių etiketes. Kiekvienas gramas šiame kelyje svarbus. Kuo lengvesnė kuprinė ant pečių, tuo lengviau eiti. Net ir tam tikra batraiščių rišimo technika pasidaro svarbi – vienaip batai spaudžia, o persirišus, mazgus suveržus kitaip, jautiesi puikiai.

Kuo daugiau eini camino, tuo labiau galvoji apie visokias smulkmenas, į kurias galbūt nesutelkdavai dėmesio ar tai nerūpėdavo.

Asmeniškumai ir savęs „auginimas“

Eidamas keliu, Jordis iš draugo sulaukė netikėto pasiūlymo – pradėti verslą gamtoje – įkurti kaitavimo mokyklą. Nebegrįžo į biurą prie kompiuterio ar stalo. Patraukė prie vandens, gaudyti vėjo – kaituoti ir dirbti instruktoriumi, mokyti kitus.

Pats kelias vyrui suteikė labai asmeniškų pamokų – sustiprėjo santykiai su antrąja puse. „Tapau tolerantiškesnis, dėmesingesnis, galbūt labiau pasiaukojantis. Stebiu saulėlydį ir galvoju, koks aš laimingas. Suprantu, kaip gera gyventi šioje žemėje. Tai didelis turtas. Manau, kad tie mažmožiai, smulkmenos, patirtos kelyje, „užaugino“ ir mane“, – prisipažįsta Jordis.

Minimalizmas kelyje, minimalizmas ir gyvenime

Pasak keliautojo, kelyje išmoksti, kad kuo mažiau turi, tuo laimingesnis pasijunti. Tą galima pritaikyti ir gyvenime.

„Supranti, kad daugybės daiktų nereikia, jie nereikalingi. Ir ne tik kelionėje... Apskritai, tavo buityje, gyvenime. Kelias gali išmokyti siekti laisvės. Man artima minimalizmo idėja, tuo domėjausi ir anksčiau, dar prieš išeidamas į camino. Mažiau yra daugiau. Čia kaip Vytauto V. Landsbergio dainoje „Nieko Karalius“ – kai nieko neturi, viską turi ir esi karalius!

Kitaip gali lengvai pasiduoti daiktų „tarnystei“. Pavyzdžiui, automobilio pirkimas. Dėl jo turėjai daug ir sunkiai dirbti, taupyti. Nusipirkai. Tada turi jį prižiūrėti, rūpintis, kad nesugestų. Galvos skausmas. O dar juk nori, kad ši prabangos prekė „atsipirktų“. Todėl daug važinėji, plauni. Prieš tai turėjai ilgai ieškoti, kankintis, nes automobilio, už kurį paklosi savo metų biudžetą, neišsirinksi per dieną. O gal net turėsi vykti į kitą miestą, kitą šalį, jeigu nori kažko „egzotiškesnio“. Arba perki naują, kuris po kelių metų nuvertėja trečdaliu. Jeigu perki naują, vadinasi, planuoji įsigyti brangų draudimą. Juk nenori, kad tavo automobilį kas nors įbrėžtų, sugadintų, pavogtų. Vėl suki galvą... Daugybė galvos skausmo ir problemų! Tad pagalvoji – kam tau reikia taip kankintis?“, – gyvenimiškas dilemas apmąsto pašnekovas.

Kartą gyvenime

Taip, vieną iš savo pristatymo skaidrių, pavadino keliautojas. Kelyje jam atpėdino mintis – kaip būtų gera, jeigu kiekvienas praeitų šį kelią. Atrastų save, patirtų, išjaustų, sukluptų. Tai būtų nauja patirtis.

Jordis daug kalba apie meditaciją. Ir apie tai, kad kiekvienas ją galime patirti labai skirtingai, individualiai. Camino gali būti viena tokių patirčių.

„Per daug neatitolus nuo civilizacijos, gali patirti gyvenimo nuotykį. Tai gali padaryti tave laimingu. Ir ne tik tave, bet ir aplinkui esančius. Štai mes su tavimi kalbamės. Kalbamės tik todėl, kad nuėjau šitą kelią ir tau įdomu apie tai klausinėti. Su Guoda rengiame pašnekesius apie savo patirtis, nes žmonėms įdomu tai išgirsti. Nerengtume, jeigu nebūtume ėję šiuo keliu. Mūsų pasakojimus jau išgirdo tūkstantis susidomėjusių. Nebūtų išgirdę, jeigu nebūtume ėję keliu. Nebūtume ir su Guoda susipažinę, rengę šiuos pasikalbėjimų vakarus, kalbėję prieš tokią didelę auditoriją, daug iš to išmokę. Ir viskas tik dėl šito kelio“, – džiaugiasi Jordis.

Lietuva turės savo camino

Tačiau ne visi sau gali leisti beveik mėnesiui iškeliauti – vienus varžo darbai, įsipareigojimai, kitus – baimė nepažintam kraštui. Jordis kalbėdavosi su norinčiais leistis į camino ir išgirsdavo daugybę abejonių. Daugelis eitų, jeigu tas kelias būtų... Lietuvoje! Todėl vyras nusprendė apie tai pagalvoti rimčiau.

„Žmonės galėtų eiti ir atrasti daugybę dalykų. Čia pat, Lietuvoje. Matau šio kelio viziją, kuri veda mane pirmyn. Rašiausi planą, ko šiam susigalvotam projektui reikėtų. Kuo daugiau žymėjausi, tuo labiau džiaugiausi, kad šitas kelias tikras atsiras! Baigiau grafinio dizaino studijas, to turbūt prireiktų ruošiant leidinį. Daug dirbau ir su spaustuvėmis, marketingu, projektų planavimu ir organizavimu. Jauti, kad pasaulis tau viską duoda, jog galėtum įgyvendinti šį planą“.

Jordis iškart priduria – projektas idėjinis, iš jo nenori pasipelnyti. Pagrindinė mintis – kiekvienam suteikti galimybę leistis savo keliu.

„Lietuva bunda – ji nori gyventi geriau, gražiau, sveikiau. Mūsų, Lietuvos kelias prie to prisidėtų. Šis kelias labai prasmingas ir reikalingas. Kelionė prasidėtų Vilniuje, o galutinį tašką pasirinkau Nidą, Parnidžio kopą, saulės laikrodį. Labai simboliška vieta. Parengtame gide, žemėlapyje, pristatyčiau, kodėl saulė ir laikas svarbus mūsų gyvenime, nors apie tai dažnai nesusimąstome. Tai būtų išlaisvinanti kelionė“.

Prisidėk prie camino ir Tu

Vyras galvoja ir apie mobiliąją aplikaciją, išplečiančią šio kelio galimybes. Ir užbėga už akių prieštaringai vertinantiems technologijas.

Programėlė leistų nagrinėti savo maršrutą, ėjimo laiką, nueitus kilometrus, matyti žymias, istorines, įdomias Lietuvos vietas. Originalus camino turi puikiai išvystytą infrastruktūrą, todėl vakare dažniausiai rasite kur pernakvoti. Lietuvoje dėl to galėtų kilti sunkumų, todėl programėlė nurodytų, kur artimiausia gyvenvietė, kiek joje vietų ir pan.

Jordžio galvoje šimtai minčių, kaip sukurti šį Lietuvos camino. Tačiau vienam darbuotis sunku, o juk visko ir nesuspėsi. Arba užtruksi metų metus. Kai kurie jau dabar rašo Jordžiui, kad galėtų sudaryti vienos ar kitos atkarpos maršrutą, vaikščioti ir tyrinėti vietas, kuriose lankosi arba gyvena.
Kiekvienas norintis prisidėti prie camino įgyvendinimo Lietuvoje, gali drąsiai tą daryti – brūkštelkite Jordžiui į feisbuką: paieškos langelyje ieškokite „Jordis Ramiai Šatūnas“.

Lietuvos kelio projektui šiuo metu reikia:

Bekelės motociklo, kuriuo galėtų tyrinėti Lietuvos teritoriją, nepraeinamas vietas žymiai greičiau ir efektyviau nei pėsčiomis ir išrinkti gražiausią kelią;

Turistinių prekių – palapinės, kuprinės; navigacinės sistemos, leidžiančios tiksliau sužymėti maršrutus;

Spaustuvių bendradarbiavimo: topografinių, detalių Lietuvos žemėlapių (tiek tyrinėjimo tikslams, tiek juos pritaikant galutiniam kelionės gidui);

Pagalbos ir patarimų, kaip šį, Lietuvos camino paruošti kuo kokybiškiau.