Kai prieš geras tris dešimtis metų patraukiau į savo pirmąjį didįjį žygį aplink „mažąjį pasaulį“ - Lietuvą, pakeliui lankiau istorinius, kultūrinius paminklus, susitikinėjau su įdomiais žmonėmis. Taip kelias atvedė ir pas žymiąją etnografę Kriaunų Raganą. Būdama gera psichologė, ji įžvelgė įdomių detalių. Tuomet lyg pokštas nuskambėjo “raganaujančios” muziejininkės teiginys, jog mane nuo negandų saugo daug angeliukų.
“Matau juos čia ir čia, ir ant kairio peties, ir ant dešiniojo…”- paslaptingai šlamėjo Raganos žodžiai.
Tuos Kriaunų Raganos “angeliukus” prisimenu kaskart, kai mintimis grįžtu į Japoniją. Juk kaip kitaip paaiškinsi nutikimus ir sutapimus, kurie atrodytų įmanomi tik stebuklinėse pasakose? Ar ne jie sulaikė mane nuo išvykos į Sendajų? Jeigu ne išlikę lėktuvų, traukinių bilietai, manyčiau, kad ta kelionė tik prisisapnavo.
Aplankyti Japoniją svajojau jau seniai. Iš pradžių atbaidydavo tai, kad buvo reikalingos vizos ir su tuo susiję biurokratiniai popierizmai. Vėliau vis pritrūkdavo laiko pasiruošti kelionei, nes prieš vykdama į bet kurią šalį stengdavausi ne tik iš anksto susipažinti su istorija ir kultura, bet ir pramokti bent jau oficialią kalbą. Na, bet japonų kalba – ne savaitės ir ne mėnesio reikalas. Todėl tik užpernai prisiruošiau pradėti savo “žygį” į Japoniją.
Peržiūrėjau arti šimto DVD su japoniškojo kino klasikos ir naujausių filmų įrašais, perskaičiau krūvą Haruki Marukami, Jukio Mišimos ir kitų Japonijos rašytojų knygų įvairiomis kalbomis, tris mėnesius Balearų universitete mokiausi japonų kalbos pradmenų. Kai jau mokėjau sudėstyti japoniškas frazes, atpažinau pagrindinius informacinius hieroglifus, perkandau hirakaną ir katakaną (japoniškų rašmenų sistema), jaučiausi pasirengusi skrydžiui Japonijos link.
Tokijuje lėktuvas nusileido 2011 metų kovo 9-osios rytą. Kompiuteryje akimis permečiau naujienas. Visažinis Delfis ką tik buvo pranešęs apie Japonijoje įvykusį 7,2 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimą ir paskelbtą cunamio pavojų. Žemė drebėjo Ramiajame vandenyne dešimties kilometrų gylyje, apie 160 kilometrų į šiaurę nuo Tokijo.
Apsidairiau – visur ramu, tylu, jokių nerimo požymių. Cunamio pavojus irgi atšauktas. Bet mane asmeniškai kaip reikiant „padrebino“ jaunas oro uosto tikrintojas. Išpurtė mano kuprinę iki paskutinio siūlelio – visus apatinius, maisto priedus... Gal jam įtarimą sukėlė pasas, kuriame vizų antspaudai rodė, kad neseniai lankiausi Dominikos respublikoje ir kitose jam pasitikėjimo nekeliančiose šalyse?
Baigęs naršyti po kuprinę, tikrintojas, atidžiai stebėdamas mano reakciją, atskleidė draudžiamų įvežti daiktų katalogą. Kai atvertė puslapį su ginklais, nebeišlaikiau ir nusijuokiau: „Watashi wa ninja dewa arimasen...“ (aš nesu nindzė). Tuomet jau išsipūtė tikrintojo akys: „Iš kur taip gerai mokate japoniškai?!“ tai buvo geriausias komplimentas, kokį tik esu girdėjusi savo gyvenime. Iš karto atleidau jam už visą jo įtarų knaisiojimąsi...
Ramu buvo ir viešbutyje, kuriame sumokėjau už savaitę truksiančią viešnagę ir išėjau susipažinti su miestu. Džiaugiausi, kad pavyko sėkmingai apsistoti, nes tokiu metu atvykti į Japoniją be pedantiškai suplanuoto maršruto ir rezervuotų viešbučių buvo sunkiai pateisinama avantiūra. Jau vien veidai Tokijo gatvėse rodė, kiek čia privažiavusių užsieniečių.
Atrodo, kad visas pasaulis kasmet kovo viduryje pakyla iš savo namų ir vyksta į Japoniją stebėti žydinčių vyšnių - sakuros. Dalis turistų traukia tiesiai į piečiausią Kyušiu salą, kurioje žiedai prasiskleidžia anksčiausiai. Kiti gi, kaip ir aš, pradeda savo kelionę Tokijuje, o vėliau persimeta į Kyušiu ir kartu su besiskleidžiančiais žiedais kyla į šiaurę, kur vėl pasiekia savo lėktuvą, nuskraidinsiantį namolio.
Hanami – žydinčių sakurų stebėjimo – paprotys pasklido taip plačiai po pasaulį, kad turistų patogumui internete buvo skelbiamos kasmetinės žiedų skleidimosi prognozės kiekvienam regionui. Tačiau, kovo devintosios septynbalis žemės drebėjimas taip sujaukė vandenyną, kad orai netikėtai atvėso ir vyšnių žydėjimą nukėlė vėlesniam laikui. Gal savaitei, gal dviems. Na, bet Tokijuje irgi nepanuobodžiausi, juolab kad jau turėjau garantuotą stogą virš galvos.
Viešnagė Tokijuje atrodė kaip gerai išmoktos pamokos pakartojimas. Mano tvarkaraštyje – dešimtys privalomų pamatyti ir dar daugiau pageidautinų aplankyti objektų. O čia dar pasitaiko ir tokių įvykių, apie kuriuos neteko niekur nei skaityti, nei girdėti. Kaip ir gėlėmis nuklota Sumidos upės krantinė kovo dešimtąją dieną. Tyliu savitarpio susitarimu japonai apie tai nekalba. Tik žiūri skausmo kupinu žvilgsniu ir tyli. Nes privalo tylėti. Taip sakė man jauna japonė.
Toji skausminga tyla japonams primena, kaip likus vos kelioms savaitėms iki antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1945 metų kovo devintosios vidurnaktį Šitamači rajonas virto pragaru. 325 amerikiečių strateginiai bombonešiai B-29 užpuolė rytinį Tokijo pakraštį. Ištisas tris valandas kiliminiu būdu buvo bombarduojami ne kariniai įrenginiai, bet tankiai gyvenamas civilių žmonių regionas.
Šio žiaurumo rezultatas – virš 100 tūkst. žuvusiųjų, virš 110 tūkst. sužeistųjų, sudeginta ir sugriauta apie milijonas namų. Liudininkai prisimena sutraiškytas kūdikių galvas, ištaškytas smegenis, išblaškytus lavonus. Griuvėsiai, išdegę plynės, krintančių žiežirbų lietus. Viskas apimta liepsnos; motinos, bandančios gelbėti savo vaikus. Išsigelbėjo tik į tolimesnius regionus karo metui evakuoti vaikai, kurie taip ir nebepamatė savo tėvų. Jie nerado ir kapo vietos, kur galėtų padėti gėlių. Todėl kasmet, kovo dešimtąją, jie atvyksta prie Sumidos upės krantų pasimelsti už žuvusiųjų sielas. Ir skausmo kupinomis akimis nulydi aukštaūgius blondinus turistus, panašius į mane, kažką jiems primenančius... Ši diena oficialiai minima kaip Tokijo bombardavimo diena.
Sekančią dieną atsibudau anksti ir su pirmaisiais saulės spinduliais išėjau į miestą. Ėjau jau pažįstama Sumidos upės krantine, tačiau jaučiau, kad nebenoriu Tokijuje būti. Tiesiog nebegaliu. Grįžusi į viešbutį pasakiau, kad palieku pas juos savo kompiuterį ir savaitei išvykstu pasivažinėti po šiaurinę šalies dalį. Mano įsigyti turistiniai žinynai liaupsino Sendajaus apylinkes. Štai ten planavau pralaukti atvėsusias dienas, kol ateis vyšnių žydėjimo metas pietuose.
Kelionėms traukiniais iš anksto buvau įsigijusi turistams skirtą traukinių pasą, todėl stotyje tereikėdavo pasakyti kelionės tikslą. Tačiau kai pasiekiau geležinkelio stotį ir rengiausi pasakyti kasininkei miesto pavadinimą „Sendai“, kažkas mane lyg sulaikė. Na, tarytum koks angeliukas iš Kriaunų Raganos pranašysčių. Vietoj „Sendai“ ištariau „Kyoto“. Tuomet nenumaniau, kad mano kompiuteris lauks manęs Tokijo viešbutyje daug ilgiau, negu savaitę...
Iki Kyoto greitaeigis traukinys skriejo beveik nesustodamas. Jau nebe pirmą kartą pasigailėjau, kad įsigijau Žaliąjį turistinį pasą, suteikiantį teisę važiuoti aukščiausiaja klase, nes vagone vėl sėdėjau viena. Buvau patikėjusi stereotipais, kad Japonija – tai žmonių skruzdėlynas, ir kad gali tekti traukiniuose stovėti lyg silkių statinėje. Todėl vietoj bendravimo su pakeleiviais dabar turėjau pasitenkinti paplepėjimu tik su nuolat ateinančia pasiteirauti, ar ko nors nereikia, vagono palydove.
Kai susiradau naują ir dar nespėjusį išpopuliarėti viešbutuką, kuriame pavyko gauti nakvynę, nusileidau į registratūrą pasirankioti informacijos apie vyksiančius renginius. Beskaitinėjant bukletus pasigirdo klyksmas. Žiūrėdamos į kompiuterio ekraną spiegė ir klykė jaunos mergaičiukės administratorės. Į jas žiūrėjo nustėrę svečiai.
Mėginau išsiaiškinti, kas nutiko. Registratūros darbuotojos buvo taip susijaudinusios, kad kažką nesuprantamo išlemeno angliškai, o kiti žmonės kalbėjo tik japoniškai, todėl nieko nesupratau. Išgirdau televizijos žinias anglų kalba. Sendajaus, į kurį planavau važiuoti šį rytą, nebėra – jį nuplovė cunamis.
Iš Tokijo irgi pavyko pasitraukti neįtikėtinai laiku – vienu iš paskutiniųjų greitaeigių traukinių, nes mieste dingo elektra, sustojo transportas. Dreba žemė...
Jau sekančią dieną užsieniečiai pradėjo išvažinėti. Tačiau masiškai visi turistai dingo tik pradėjus sproginėti Fukušimos elektrinei. Ištuštėjo viešbučiai, tušti vaizdingais maršrutais suko ratus ekskursiniai autobusai. Bet japonai išliko orūs ir nepalaužiami. Beveik du mėnesius važinėjau po šalį ir turėjau unikalią galimybę pamatyti tikrąją, ne turistinę Japoniją. Tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
