Apie išskirtines Gabijos ekskursijas kalbos sklinda iš lūpų į lūpas, todėl ekskursantų grupės visada būna pilnos. Svetingiausia gide pripažinta moteris atvira – žodis „gidas“ jai buvo ir tebėra nemalonus, keliantis asociacijas su siaubingai neįdomiomis ekskursijomis. Vis dėlto jai pavyksta apeiti šį stereotipą ir sudominti minias smalsuolių, kurie ne vienus metus sugrįžta pas ją.
Kalbėdamasi su G. Lunevičiūte mėginau išsiaiškinti, kaip populiariausiai Vilniaus gidei pavyksta sukurti ne nuobodžią ekskursiją, o šventę.
– Esate diplomuota žurnalistė. Kaip susiklostė, kad tapote miesto gide?
– Man ir pačiai labai keista ir vis dar sunku patikėti, kad aš darau tai, ką darau, bet nuo žurnalistikos esu labai mažai nutolusi. Tik auditorija mažesnė ir santykiai asmeniškesni. Kartais įvyksta netikėtų susitikimų, kurie gali atvesti ten, kur niekada nemanei būsiąs. Prieš septynerius metus tiesiog nuėjau į gidų kursus, iki tol net negirdėjusi, kad tokių iš viso būna. Nuėjau mažų mažiausiai norėdama dirbi gide, man kur kas svarbiau buvo ką nors nauja sužinoti, lankyti įdomias paskaitas, susipažinti su kitų sričių žmonėmis.
Žodis „gidas“ man buvo ir tebėra nemalonus, keliantis asociacijas su siaubingai neįdomiomis ekskursijomis, per kurias pati sau neįdomi teta nemaloniu balsu pasakoja kažkur skaitytas istorijas su daugybe datų ir pavardžių. Viena yra daugiau žinoti apie meną, istoriją, geografiją, o kita – gebėti apie tai pasakoti kitam. O gebėjimas kalbėti taip, kad tave išgirstų, suprastų ir, pageidautina, kelis procentus to, ką sakei, prisimintų, yra labai glaudžiai susijęs su žurnalistika ar bet kuriuo kitu darbu, kuriame reikalingas viešasis kalbėjimas.
Kadangi aš tai moku ir manau, kad diplomas su tuo yra mažiausiai susijęs, vieną dieną save atradau berenkančią ir kas dieną bepasakojančią tas istorijas. Žmonės atsisveikindami klausia, kada bus kita ir dar kita ekskursija, o įvertinimas ir dėmesys labai motyvuoja, tad dabar jau rengiu ne tik kelias dešimtis ekskursijų, bet ir paskaitų ciklą – nuo rudens vidurio kviesiu prisijungti prie nuotolinių susitikimų su geriausiais meno, istorijos, viešojo kalbėjimo specialistais.
– Kiek metų rengiate ekskursijas ir kaip jos keitėsi?
– Septynerius. Ir jos pasikeitė labai greitai, mat pirmuosius metus dažniausiai dirbau su svečiais iš Azijos ir tai ypač greitai padėjo suprasti, kaip galima geriau išnaudoti savo gebėjimus. Kas dieną pasakojau apie Katedrą, Rotušę ir Aušros vartus. Na, kaip papildomas pajamų šaltinis man tai patiko, tačiau nedžiugino iš esmės – manęs niekada nedžiugino to paties kartojimas ir menkas atgalinis ryšys.
Norint tikrai gerai atskleisti temą, reikia suprasti savo auditoriją, todėl, pradėjusi gauti užsakymų papasakoti apie Vilnių pavieniams užsieniečiams, verslo klientams, šeimoms, pati sau radau atsakymą: man labiau patinka ir kur kas geriau sekasi pasakoti nesilaikant grafiko ir iš anksto agentūros parengto maršruto, kai galiu šiek tiek susidraugauti su klientu, atsižvelgti, kas žmogui asmeniškai įdomu, parodyti ne tik pagrindines gatves, papasakoti ne tik vadovėlinę informaciją, bet ir asmeninių patyrimų, nugirstų pokalbių, kitaip tariant, pasidalyti ir asmeniniu Vilniumi. Iš to suvokimo pradėjo rastis ir ekskursijos lietuvių kalba, skirtos čia gyvenantiems žmonėms arba tiems, kurie į Vilnių atvyko ne pirmą kartą. O ekskursijos kuriamos ir keičiamos visada: ką nors sužinai, pamatai, supranti – ir tai jau pokytis, kad ir nedidelis.
– Jūsų organizuojamų ekskursijų temos įvairios. Gal yra tokių, kurios jau ir pačiai pabodo, bet susidomėjimas neslūgsta? Arba, atvirkščiai – ar yra tokių, kurios nepasiteisino, nesudomino žmonių?
– Temų spektras ypač platus: ir medinės Šnipiškės, ir cerkvės, ir žydiškas Vilnius, ir Pavilnys, ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, ir tema apie seksą, santuoką bei moralę, senosios miesto kapinės, ir dar dvi dešimtys temų, kurių galėtų būti ir dar daugiau, jeigu būtų daugiau laiko ir pasiryžimo.
Vilniuje gyvena daugiau nei pusė milijono žmonių, daug kas dažnai lankosi Vilniuje, tad sunkiai įsivaizduoju, kad galėtų būti taip, jog neatsirastų bent kelių žmonių, kuriuos domintų kad ir keisčiausia tema. Bet daugelyje sričių yra vienodos tendencijos: pasižiūrėkime, kas yra portalų topuose, kokius filmus labiausiai žiūri, kokie vaizdai reklamose. Tai, kas paslaptinga, egzotiška ir dirgina jausmus. Kiemai, pasislėpę nuo praeivių, masonų paslaptys, morali ir nemorali meilė, žydų šventės, naktinės ekskursijos, slėptuvės. Nepopuliarios ekskursijų temos su žodžiais „kultūra“, „literatūra“, „menas“, „mokslas“. Norėčiau pasakyti, kad juokauju, bet nejuokauju! Ekskursijas daugelis sieja su manimi: žmonės dažniausiai lankosi ne po kartą, nes įpranta prie mano balso, kalbėjimo tono, manierų, požiūrio. Dėl to, kad ir kokia tema būtų, žmonių ateina, nes esu įsitikinusi, kad einama ir pas žmogų, ne tik dėl konkrečios temos.
– Ar turite maršrutą ar ekskursiją, kuri jums mieliausia širdžiai?
– Kadangi visas ekskursijas, kurias organizuoju, parengiu pati ir būtent taip, kaip man pačiai patinka, tai man jos visos mielos! Svarbu jaustis gerai bent dėl to, kas tikrai priklauso nuo manęs, o jeigu pajuntu, kad manęs pačios kažkas nesudomina, – kodėl turėčiau tuo varginti kitus? Jeigu po ekskursijos jaučiu, kad kažkas kliūva, galėtų būti kitaip, pakoreguoju. Bet turbūt yra viena tendencija: man visada mieliausia pati naujausia ekskursija, nes dar ir pačiai daug kas nauja, nespėję atsibosti.
Ekskursijas organizuojate jau ne vienus metus. Kaip per tą laiką pasikeitė ekskursijų dalyvių „veidas“? Galbūt pastebite, kad keičiasi jų amžius arba žmonės ateina vis labiau apsiskaitę, o gal vedami pramogos, ne noro pažinti, sužinoti?
Pažiūrėkite, kas yra muziejų, koncertų, spektaklių ir parodų lankytojas; tai – vidutinio ir vyresnio amžiaus moteris. Išimtis galėtų būti nemokamos ekskursijos (jūs turbūt žinote, kad viskas yra mokama, tik kainą tada nustatai pats), į kurias ateina daug jaunimo, susiviliojusio žodžio „nemokamas“. Į ekskursijas ateina ne tik Vilniumi besidomintys žmonės, bet ir tie, kuriems apskritai įdomu atrasti, patirti, sužinoti ką nors nauja, kurie drauge nori, kad jų laiku ir atradimais būtų pasirūpinta. Sutinku, kad ekskursija yra pramoga, bet tai – tokia pramoga, per kurią tu ir pats turėtum šiek tiek dirbti: ir judėti fiziškai, ir klausyti, ir žiūrėti.
– Ar sutiktumėte, kad ekskursijos tampa madinga pramoga?
– Na, apie madą kalbėti sunkoka, kai atvykstamasis turizmas nukritęs kone iki nulio, bet jeigu kalbėtume apie tendenciją domėtis savo gatve, rajonu, miestu, kraštu, tai, sakyčiau, kad ne tampa, o jau tapo. Tai yra labai gerai – juk pažintis su miestu, kuriame gyveni, tam tikra prasme yra ir savęs pažinimas, ir miesto, ir savęs mieste išsaugojimas.
– Esate parašiusi knygą „Vilniaus atminties punktyrai“. Joje sugulė dvylikos senųjų vilniečių pasakojimai apie jų vaikystės ir paauglystės miestą. Neabejoju, kad rašydama šią knygą surinkote daug naudingos informacijos savo ekskursijoms. Ar tai pakeitė jūsų požiūrį į Vilnių?
– Be abejo, kad pakeitė, bet ne požiūrį, o žinojimą. Daugelį dalykų mes girdėjome ir žinojome: Jonas Basanavičius buvo svarbus, būta trėmimų, tais ir tais metais Vilnius buvo bombarduotas, – tokių faktų yra kiekviename vadovėlyje. Bet tai yra faktai, su kuriais asmeninio ryšio daugelis neturime, ir tai natūralu, nes žmonės negyvena šimtmečius. Visą tą teorinį žinojimą pokalbiai su senaisiais vilniečiais apvilko asmeniniu jausmų, išgyvenimų, patyrimų, minčių rūbu, ir miestas man tapo artimesnis. Bet kur kas geriau pasiskaityti knygą, visko čia neišpasakosiu – jos verte patikėjau tada, kai sulaukiau daugybės protingų, nuovokių žmonių teigiamų vertinimų.
Man, kaip jaunam žmogui, šios knygos rengimas davė ypač daug. Bendravau su tikrai senais žmonėmis, bet tuo pat metu kalbėjau ir su jais, kai jie dar buvo vaikai. Juk anksčiausi jų atsiminimai apie miestą užfiksuoti vaiko akimis, supratimu ir patirtimi. Ir tarp to vaiko ir to suaugusio, su kuriuo kalbėjau, yra aštuoniasdešimt, devyniasdešimt metų, kurie praėjo labai greitai. Kad gyvenimas greitai praeina, teoriškai žinome visi, bet aš turbūt pirmą kartą tai iš tiesų pajutau žiūrėdama į mažo vaiko nuotraukas, vartomas raukšlėtų rankų, ir žiūrėdama į tokias pat akis, kaip ir nuotraukose, tik stipriai pasikeitusiuose veiduose. Ir panorau labiau vertinti gyvenimą ir praleisti jį prasmingiau.
– Nors vasarą didmiesčiai ištuštėjo, „Savaitgalio ekskursijos“ veiklos nenutraukė ir dalį jos perkėlė į Lietuvos pajūrį. Kaip viską suspėjate?
– Yra tam tikras darbo krūvis, kurį gali įveikti vienas žmogus, o jeigu ribą peržengi, tai rizikuoji stipriai apsinuodyti darbu. Klonuotis galimybių kol kas nėra, dėl to vienintelė logiška išeitis yra plėsti savo komandą. Jau ir Vilniuje turiu pagalbininkų, o prie jūros visą vasarą organizavome ekskursijas Palangoje, Nidoje, Klaipėdoje. Prisipažįstu, kad nuvažiavusi į Nidą aš neiškenčiu ir pati surengiu vieną kitą ekskursiją, bet yra metas dirbti ir metas atostogauti, būtų geriau šių dalykų nemaišyti. Aš pati kituose miestuose dirbu tik labai išimtinais atvejais, nes vis dėlto reikia būti miesto dalimi, kad gebėtum tikrai įdomiai apie jį papasakoti, žinoti subtilybes, žmonių istorijas... Bet jeigu atsirastų norinčių prisidėti prie mano komandos, susisiekite!
– Šiemet turistų didžiuosiuose šalies miestuose kaip niekada mažai, todėl turizmo sektoriui dabar tikrai ne patys geriausi laikai. Jūs taip pat dirbate šioje srityje – ar jaučiate užsieniečių badą? O gal jie niekada ir nebuvo pagrindiniai jūsų klientai?
– Suprantu kolegų, dirbančių su užsieniečiais, sudėtingą padėtį, bet aš pati nejaučiu nei užsieniečių, nei darbo, nei jokio kitokio bado. Nemėgstu bado, be reikalo eikvoti energiją – taip pat, tad neturėdama darbo itin greitai pakeisčiau veiklos pobūdį, nes daugiau užsieniečių neprikvies nei rėkimas, nei trypimas kojomis, nei protesto akcijos. Dabar pačiai juokinga prisiminti, bet mane į labai aktyvų ekskursijų organizavimą vilniečiams labiausiai pastūmėjo ne tik nuobodulys, bet ir faktas, kad įmonė, kurioje dirbau, atleido visus darbuotojus, taip pat ir mane! Ačiū jiems, manau, kad kitaip tikrai nebūčiau išdrįsusi pradėti.
Labai džiaugiuosi matydama, kaip kūrybingai viena kolegė, dirbusi su ispanų ir portugalų turistais, pakeitė veiklos pobūdį ir dabar organizuoja ispanų kalbos pamokas mieste: jeigu tema apie maistą, tai eina į turgų, jeigu apie meną, eina į muziejų. Paskutiniais metais mano ekskursijos užsieniečiams sudarė tik apie 10–15 procentų, ir tai būdavo ne organizuoto turizmo, o daugiausia – verslo klientai. Tiesiog buvau nutarusi, kad su jais man dirbti įdomiau, o ir pati jaučiuosi užsiimanti prasmingesniu darbu. Dabar tokių klientų liko vos pora procentų, tad didelio skirtumo nepajutau. Dabartinės situacijos neįprastumą ir nelogiškumą man sunku apsakyti, bet nieko daugiau negalima padaryti, tik kiekvienam pasistengti susirasti ramesnę ir geresnę padėtį. Laukiant užsieniečių ir pykstant, kad jų nėra, nei ramybės, nei gerumo nebus, o ir laukti reikės ilgai. Šimtui gidų rengti tos pačios temos ekskursiją, pamačius, kad kitam tai sekasi, – irgi prastas receptas. Labiausiai verta ramiai pasvarstyti, ką moki, kokių galių turi, ir jas įdarbinti.
– Esu girdėjusi daug gražių epitetų ir apie jus, kaip gidę, ir apie jūsų rengiamas ekskursijas. Esate pripažinta ir svetingiausia gide. Išduokite, kur semiatės pozityvo ir įkvėpimo įdomiausioms istorijoms?
– Prisipažinsiu: girdžiu ir skaitau tuos gražius epitetus ir man vis dar keista, kad tai – apie mane, kad yra tiek daug žmonių, kurie mane pažįsta, ateina, klausosi. Tai labai malonu ir turbūt tai yra pagrindinė motyvacija. Iš esmės mano darbas yra džiuginti kitus – juk jeigu savo kalbomis stipriai sugadinčiau nuotaiką, žmonės turbūt ir tų dviejų valandų neišbūtų, ką jau kalbėti apie sugrįžimą. O mano klientai grįžta ir dar kitų atsiveda. Bet tai yra ir įpareigojimas. Juk būna visaip: iki ekskursijos pradžios gali nutikti šimtas nemalonumų, atsirasti netikėtų spręstinų klausimų, vykti sudėtingų pokalbių. O darbas yra darbas – esu įsitikinusi, kad žmonės ateina gerai praleisti laiko, o ne išklausyti sausos informacijos, dėl to savo sudėtingus pokalbius ir reikalus turiu užmiršti. Bet kiekvieną kartą, vos pasisveikinus su susirinkusiais, negandos pasimiršta savaime. Taip būna ir pradėjus laidą (anksčiau dirbau LRT radijuje, dabar – Žinių radijuje) – turiu būti su žmonėmis, kuriems kalbu. Tad tikriausiai labiausiai motyvuoja tai, kad žmonės su manimi įdomiai ir prasmingai praleidžia laiką, kažką išsineša namo, apie tai pasakoja savo draugams, nustemba, džiaugiasi. Tiesa, aš pati, penki šimtai keturioliktą kartą rodydama tą pačią visų praeitą, bet neapžiūrėtą sieną, jau nebenustembu. O kai dėl nieko nebenustembu, einu organizuoti naujos ekskursijos.
– Esu dalyvavusi įvairiose ekskursijose, vienos jų puikios, kitos – nelabai. Ypač įsiminė dvi – viena jų vyko Prahoje žiemą, kai jutiminė temperatūra buvo 15 laipsnių šalčio, į kaulus smelkėsi vėjas, nors visi buvome apsimuturiavę nuo galvos iki kojų. Ekskursija truko 3,5 valandos, o pertraukos šiltai arbatai ir tualetui iš gidės teko tiesiog išsireikalauti.
Kita ekskursija vyko Romoje – iš gidės informaciją teko traukte traukti. Ji pati vedė mus per miestą tylėdama, papasakodama tik apie vieną kitą objektą. Gal turite patarimų, kaip gidą išsirinkti sėkmingai, kad nusivylimo tikimybė būtų kuo mažesnė?
– Visada galima rasti keletą itin prastų, daug vidutinių ir keletą itin gerų profesionalų. Jei profesija humanitarinės ir socialinės krypties, abejotinų „profesionalų“ procentas didesnis. Jeigu NASOS konstruktorius leistų sau šį bei tą pakonstruoti, o kardiochirurgai kažką paoperuotų, menkai suprasdami, ką daro, tai būtų daug rimtesnių bėdų, nei kad gidas pasakytų per mažai, per daug ar supainiotų amžius su penkių šimtų metų paklaida. Nereikia visų gidų išbandyti savo kailiu. Tai gali būti ir brangu, ir nemalonu. Juk bet ką rinkdamiesi pasikalbame, paklausiame rekomendacijų, paskaitome atsiliepimus.
Visada paaiškinu žmonėms, kad jeigu buvote kokioje nors ekskursijoje tam tikra tema, nuėję pas kitą gidą gausite kitų istorijų, kitą požiūrį, kitokį elgesį, būdą, požiūrio kampą. Tikiuosi, kad nevykusios ekskursijos nesugadino nei Prahoje, nei Romoje patirtų įspūdžių ir ekskursijų iš esmės, o tik nuomonę apie konkrečius du žmones. Ta nuomone galima ir pasidalyti, kad kiti išvengtų nemalonių potyrių. Ir pati esu atsikankinusi ilgose, neįdomiose, monotoniškose ekskursijose, todėl suprantu žmones, kai paskambinę sako: mes nenorime labai rimtos ar labai istorinės ekskursijos. Niekas nenori! Bet kažkodėl daug gidų būtent taip ir kalba. Kažkada radau apie save komentarą, kad mano ekskursijose per mažai švelnumo. Iš tiesų aš nekalbu apie cukruotus barokinius debesis virš numylėtojo miesto labirintinių gatvelių, bet jeigu jūs žinote, kad jums tai malonu, tai irgi padės pasirinkti žmogų, kurio pasakojimų bus malonu klausytis. Daug mano klientų yra „aplakstę“ nemažai gidų, kol išsirinko saviškį. Žinoma, tai galioja kalbant apie gidus savame mieste, neprilakstysi į Romą kas savaitgalį. Tad kalbėkite ir klauskite!
Gidams reikėtų pasitempti – tikiu, kad, perskaitę jūsų klausimą, kai kurie permąstė, ar jie taip nėra padarę. Net ir aš pagalvojau, kad ekskursijas organizuoju ir žiemą, ir visada į klausimus apie orą, kas bus, jeigu lis ar snigs, atsakau, kad nieko nebus, tik apsirenkite tinkamai. Dar kartais būna ir taip, kad gidas labai bijo nukrypti nuo agentūros jam sudaryto maršruto, nespėti, neparodyti visų objektų, gauti skundą. O gal ta gidė, kuri tą dieną jums nieko nepapasakojo apie Romą, prieš ekskursiją sužinojo kokią nors sukrečiančią žinią. O gal tai gidei, kuri per šaltį nesutiko eiti į šilumą, buvo pirma ekskursija ir ji labai bijojo nepadaryti visko tinkamai? Tai – ne pateisinimas, tik priminimas, kad atėjęs į ekskursiją susitinki su kitu žmogumi, ne audiogidu, ir koks svarbus yra žmogiškas kontaktas. Aš mielai einu į kavines, jeigu turiu privačių klientų.
– Kaip pavyksta atrasti aukso viduriuką – papasakoti viską, ką norite, ir leisti žmonėms atrasti, klausti patiems?
– Nuoširdžiai pasakysiu – jei nebūtumėte paklaususi, niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi. Per ekskursiją aš net nepasakoju visko, ką norėčiau, nes reikia ir žinių pagrindą padėti, ir kontekstą pristatyti, ir neapkrauti detalėmis, ir atkreipti dėmesį į tai, kas liktų nepastebėta.
Smalsieji per visą ekskursiją tai šio, tai ano klausia, bet pastebėjau, kad ekskursijos pabaigoje žmonės klausimų neturi. Dar neturiu atsakymo, ar dėl to, kad viskas aišku, ar dėl to, kad baisu klausti, ar dėl to, kad atėjo ne į paskaitą, ne atsakymų į rūpimus klausimus, o tiesiog prasmingai praleisti kelias valandas.
– Galbūt artimiausiu metu planuojate rengti ekskursijas naujais maršrutais ir galėtumėte pasidalyti planais?
– Mano planai siekia truputį daugiau nei nauji maršrutai. Juos galima kurti ir kurti – juk kur pasisuki, ten istorijos ir įdomybės. Be to, mokytis ir atrasti yra labai įdomu. Galų gale, juk mes šiandien kalbamės, nes kažkurį rudenį nuėjau mokytis į gidų kursus! O šį pavasarį, kai pasaulis užsivėrė, man labai patiko vėl mokytis, klausytis paskaitų. Labai džiaugiuosi, kad šį rudenį, kai viskas sulėtėja, iš lauko sugrįžtame namo, pakviesiu į labai įdomų paskaitų ciklą.
Istorijos, psichologijos, architektūros, meno istorijos, gamtos pažinimo, geografijos paskaitos ir praktika – visur būsiu ir aš, nes susitariau su charizmatiškais dėstytojais, kurių klausytis visada įdomu. Prie kiekvienos paskaitos galės prisijungti visi norintys, nebūtinai pretenduojantys į gido pažymėjimą, bet išklausę visas paskaitas gaus ir jį. Labai džiaugiuosi subūrusi profesionalių savo srities žinovų komandą. Tiesą sakant, seniai galvojau apie tokią vietą, kurioje keletą kartų per savaitę būtų galima paklausyti paskaitų, susitikti su įdomiais žmonėmis. Pavasarį pajutau, kad man pačiai labiausiai patiktų, jeigu ta vieta būtų mano namai. Tad nuo spalio kiekvienas sau jaukioje aplinkoje su mėgstamu puodeliu rankoje galės vakarus praleisti su tikrai išskirtiniais dėstytojais.
Ačiū Vilniui, kad man parodė tiek daug kelių, atvėrė daug durų ir leido atrasti dalį savęs. Esu įsitikinusi, kad kiekviena savo darbą mėgstančio ir kalbėti mokančio žmogaus paskaita padės tai padaryti ir jums.
